Aiškių naujos tiesioginės karinės konfrontacijos regione ženklų kol kas nematyti. Tačiau įtampa auga.
Rusijai iki šią savaitę švęstos Pergalės dienos nepavyko net galutinai užimti uostamiesčio Mariupolio – aklinai blokuotoje „Azovstal“ gamykloje esantys Ukrainos kariai toliau gynėsi, o tarptautinės bendruomenės spaudimas privertė Kremlių iš ten išleisti bent civilius.
Taigi Kremliaus režimas, anksčiau žlugus jo planui greitai užgrobti Kijevą, kitus pagrindinius šalies miestus ir sudaužyti Ukrainą, atsidūrė labai dviprasmiškoje padėtyje. Tai iš dalies parodė ir gegužės 9 d. ceremonijos Maskvoje – nebuvo toks pompastiškas karinis paradas, jame net nedalyvavo oro pajėgos.
Daugelį Rusijos priešininkų ir Ukrainos sąjungininkų tai paskatino įžvelgti režimo pralaimėjimą, nuovargį ir sutrikimą. Tai esą liudijo ir V.Putino kalba.
Iš tiesų, ji nebuvo ugninga, veikiau formali, bet turinys buvo labai aiškus – režimas nusiteikęs ilgam karui ne tik su Ukraina, bet ir su Vakarais. O tai ir yra pagrindinis dalykas, kurį galima prognozuoti žvelgiant į visą procesą.
Maskva kol kas neatrodo pasirengusi realioms deryboms ar kokiems nors kompromisams su Vakarais, juolab su Kijevu.
Nors Rusijos pajėgos iš dalies nustumtos nuo Charkovo, o Ukrainos kariuomenė pasiekė laimėjimų ir kitose vietose, karščiausiose karo Donbase vietose rusai vis dar turi potencialo stumtis į priekį.
Ukrainos valdžia teigia, kad tuomet, kai į frontą pradės visu mastu plūsti Vakarų, ypač JAV, ginkluotė, pagaliau įvyks lemiamas persilaužimas ir agresorė bus pradėta stumti atgal.
Ukrainos aukščiausi pareigūnai atitinkamu tonu pradėjo šnekėti ir apie galimas derybas – esą jie jau nesės prie stalo tol, kol bent dalis šalies teritorijos bus užgrobta Rusijos.
Bet kol kas Rusijos galimybės užgrobti dar didesnį Ukrainos plotą, o po to griauti didžiuosius miestus atrodo nemenkos.
Vadinasi, reikėtų pritarti ir aukščiausių JAV žvalgybos pareigūnų įžvalgoms, skambėjusioms šią savaitę: karas įžengia į klampiąją, tačiau potencialiai dar kruvinesnę fazę, Ukraina bus griaunama ir naikinama toliau.
Tuo metu tiek Kremliaus propaganda, tiek režimo elito atstovai vis dažniau ėmė kartoti grasinimus griebtis „ribotų“ branduolinio ginklo smūgių, jei karo svarstyklės ims krypti ne Rusijos naudai.
Bet Vakarai – JAV, Didžioji Britanija, o įkandin jų ir lėčiau žingsniuojanti Europos Sąjunga – demonstruoja neketinantys išsigąsti nei šių grasinimų, nei energetinio Rusijos šantažo. Tiesa, pavienės ES valstybės, pirmiausia Vengrija, toliau blokuoja Bendrijos mėginimus į naują sankcijų Rusijai paketą įrašyti jos svarbiausių energijos išteklių eksporto blokadą. Vis dėlto panašu, kad europinis traukinys anksčiau ar vėliau turėtų ryžtingiau pajudėti šia linkme.
Bene skaudžiausias antausis Rusijai šią savaitę buvo tėkštas suomių rankomis, kai jų valdžia pagaliau nusprendė, kad šalis vis dėlto turi stoti į NATO.
Antausis Maskvai bus dar skaudesnis, jei prie Suomijos prisijungs ir Švedija, kurios visuomenė ir politinis elitas yra atsargesni dėl narystės Aljanse.
Maskva, aišku, tuojau pat prapliupo grasinimais atitinkamai atsakyti – pirmiausia padidinti savo branduolinius pajėgumus Suomijos pašonėje ir visame regione.
Vis dėlto tarp svarbiausių Vakarų politikų tebėra nemažai tokių, kurie įsitikinę, kad reikia žūtbūt stabdyti karą Ukrainoje, eskalaciją tarp Rusijos ir Vakarų ir kuo greičiau visus sodinti prie derybų stalo.
Pagrindinis iš tokių veikėjų – ką tik Prancūzijos prezidentu perrinktas E.Macronas. Šiomis dienomis jis atmetė požiūrį tų, kurie teigia, kad su Rusija reikia kovoti siekiant jos režimo ir netgi valstybės žlugimo.
Prancūzijos lyderio teigimu, negalima nieko pažeminti. Šie žodžiai sukėlė dar vieną kritikos Paryžiui bangą.
Dar didesnį pasipiktinimą sukėlė E.Macrono pasiūlymas sukurti paralelinę Europos bendriją, į kurią galėtų būti priimta Ukraina, nes jos narystė pačioje ES – ilgų dešimtmečių klausimas.
Tarp besipiktinančiųjų šiais pareiškimais buvo ir Lietuva, kuri įsitikinusi, kad pagrindinis tikslas turi būti Kremliaus režimo sugriovimas.
Prezidentas G.Nausėda sukritikavo Prancūzijos kolegos samprotavimus kaip politinės valios trūkumo dangstymą.
Oficialusis Vilnius ir pats mėgina rodyti pavyzdį, kaip reikia deginti paskutinius tiltus su Maskva.
Seimas šią savaitę vienbalsiai priėmė rezoliuciją, kurioje Kremliaus karas Ukrainoje skelbiamas genocidu, o pati Rusija – teroristine valstybe.
Pastaroji atsakė grasinimais nutraukti bet kokius – ne tik politinius ar diplomatinius, bet ir ekonominius ryšius su Lietuva.
Tuo metu vidaus reikalų ministrė A.Bilotaitė pamėgino parodyti pavyzdį, kaip Vakarai galėtų tvirčiau žengti į karą Ukrainoje, – kartu su kolegomis iš Latvijos ir Estijos ji paragino siųsti į užpultą valstybę išminuotojus.
Nors ministrė, regis, pirmiausia kalbėjo apie policijos, o ne karinius specialistus, tuojau pat sureagavo kariuomenės vadas V.Rupšys. Jis paaiškino, kad tai būtų šiurkštus visos NATO ir Vakarų politikos esminio principo – tiesiogiai nesikišti į karą – pažeidimas.
Bet ministrę tuojau pat užstojo ir kariuomenės vadą už minkštakūniškumą supliekė konservatorės A.Bilotaitės politinis bendrakeleivis, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas L.Kasčiūnas.
Šitokie ratilai, sklindantys net ir Lietuvoje, – dar vienas ženklas, kad karo sumaištis vis dar neturi aiškios galimos krypties.
