Kai visi apribojimai buvo panaikinti, gerą vardą atgavęs žmogus panoro tuos 300 tūkst. eurų atsiimti. Tačiau banke sužinojo, kad sąskaitoje – tik 8 eurai. Pasiaiškinęs pamatė, kad ta šimtatūkstantinė paskola ištisus metus gulėjo neareštuota, nes kruopštieji prokurorai blokavo ne tą įmonės sąskaitą, o teisėjai jų sprendimus sankcionavo.
Taigi verslininkas galėjo naudotis pinigais, kiek tinkamas, bet net neįtarė, kad tokio rango pareigūnai gali taip klysti.
Bet prokurorų klaidos – įprastas dalykas.
Tarkime, tirdami iš JAV atgabentų transporto priemonių prekeivių bylą jie nusprendė, kad automobilio „Nissan Murano“ kaina dirbtinai sumažinta, tad paprašė areštuoti motociklą „Yamaha“.
Ką jau kalbėti apie įstatymus, kurie rašyti tikrai ne prokurorams. Antai tokiai bendrovei „Andrikus“ pinigų paskolinęs verslininkas jų niekaip negali atgauti, nes įmonės sąskaitos areštuotos. Mat „Andrikus“ žadėjo nupirkti Vilniaus savivaldybei krūvą plaučių vėdinimo aparatų, tačiau jokių prekių nepristatė.
Bet prokurorai nusprendė, kad pinigus reikia pervesti ne apmautajam, o savivaldybei. Na, ir kas, kad įstatyme aiškiai nurodyta, kad jei kreditorių ne vienas, pirmenybė teikiama tik išlaikytiniams arba sveikatos sužalojimų patyrusiems asmenims. Išeitų, sostinės valdžia – neįgali vargeta?
Vis dėlto yra vienas būdas, kaip atgauti areštuotus pinigus, – pasakoti tai, ko nori prokurorai, ir tuomet jų širdys suminkštės.
Štai keli Agurkinių gaujos nariai išklojo viską apie savo bendrų nusikaltimus, todėl kaltintojai jų ne tik neįgrūdo į belangę, bet ir leido pasiimti krūvas eurų, uždirbtų iš prekybos narkotikais.
Ir viskas teisėta. Tuoj į Konstituciją teks įrašyti, kad prokuroras neklysta, jis – visada teisus.
