Maža to, net ir šio jau lyg visų partijų sutarto dokumento gali nepasirašyti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, pareiškusi, kad trauksis iš visų partinių susitarimų protestuodama prieš Seime priimamus Civilinės sąjungos ir V.Landsbergio pripažinimo šalies vadovu 1990–1992 metais įstatymus.
Ką sutars visos kitos parlamentinės partijos? Nenumatomas visuotinis šaukimas į karo tarnybą – apsiribota karių skaičiaus didinimo pagal poreikius nuostata. Esą vis vien tai leis didinti gynybai parengtų piliečių skaičių, sparčiau formuoti aktyvųjį rezervą.
Valdantieji, ypač konservatoriai, siekė į susitarimą būtinai įtraukti visuotinę karo tarnybos prievolę, svarstyta ją taikyti net ir moterims, bet nepavyko įtikinti opozicijos, kad tai būtina.
Vis dėlto dešiniųjų gretose smarkaus bambėjimo dėl nuolaidų opozicijai negirdėti. Net vienas atkakliausių kariuomenės plėtros šauklių Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas L.Kasčiūnas ramino bendraminčius, kad susitarimas vis vien svarbus, nes įtvirtins šauktinių skaičiaus didinimą.
Mat jau kitų metų privalomosios karo tarnybos viršutinė riba didinama iki 4,4 tūkst. šauktinių, o pradėjus šaukti jaunuolius po vidurinės mokyklos esą per 5–7 metus būtų iš esmės pasiektas visuotinio šaukimo efektas.
Žadama per tą laiką parengti daugiau karininkų, kurių prireiks didesniam šauktinių skaičiui apmokyti, investuoti į jiems būtiną infrastruktūrą. Svarbiu laikomas ir susitarimo principas, kad pradinės karo tarnybos karių skaičius bus didinamas tik skiriant papildomą finansavimą.
Be kita ko, NSGK pirmininkas pareiškė, kad konservatoriai kitų Seimo rinkimų programoje įrašys visuotinio privalomojo šaukimo siekį.
Sunku pasakyti, ar tai padės jiems pritraukti daugiau rinkėjų. Tikėtina, kad visuotiniam šaukimui pritaria didelė dalis vyresnio amžiaus dešiniųjų rėmėjų, bet jie ir taip balsuoja už šią partiją.
Tuo metu tarp šaukiamojo amžiaus jaunimo nemažai ir nenorinčių atlikti privalomąją karo tarnybą, o jų tėvai dažnai linkę jiems pritarti. Į tai partijos atsižvelgia.
Tarp socialdemokratų rėmėjų tokios nuotaikos turėtų būti labiau paplitusios nei tarp konservatyvių pažiūrų rinkėjų.
Kita vertus, abejonių kyla ir dėl visuotinio šaukimo karinės naudos.
Antai Izraelyje, kur privalomąją karinę tarnybą atlieka ir merginos, visuotinis šaukimas laikomas šalies gynybinių galių pagrindu, nes karo atveju ši palyginti nedidelė valstybė gali sutelkti didžiulę kariuomenę.
Izraelis nuo pat įkūrimo 1948 metais labai sėkmingai kariauja su jį iš visų pusių supančiomis arabų šalimis ir pirmiausia kliaujasi savo jėgomis. Mat Izraelio teritorija tris kartus mažesnė negu Lietuvos ir nesėkmingos karo pradžios atveju JAV pagalba gali ir pavėluoti.
Jau ne viena Izraelio gyventojų karta išaugo gerai įsisąmoninusi, kad visuotinis šaukimas – būtina jų išlikimo sąlyga, per net trejų metų tarnybą šauktiniai parengiami kone profesionaliais kariais.
Lietuvoje saugumo sąlygos kitokios, todėl ir tokio tvirto visuomenės pritarimo visuotiniam šaukimui kaip Izraelyje neįmanoma tikėtis.
Daliai šauktinių ėmus vengti karo tarnybos gali vėl išaugti jaunimo emigracija, o dėl to silptų ir šalies gynybiniai resursai.
Tarkime, JAV nuo Vietnamo karo laikų atsisakė šauktinių, amerikiečių ginkluotosios pajėgos sudarytos tik iš profesinės karo tarnybos karių, bet niekam nekyla abejonių, kad tai stipriausia pasaulyje kariuomenė.
Sėkmingas Ukrainos pasipriešinimas Rusijos agresijai taip pat rodo, kad šiuolaikinio karo sąlygomis ginkluotė ir karių profesionalumas gal net svarbiau nei kariuomenės dydis.
Žinoma, profesinės karo tarnybos kariai atsieina brangiau, iš to paties dydžio biudžeto šauktinių galima išlaikyti daugiau. Todėl pasirenkant kariuomenės modelį reikia gerai apskaičiuoti šalies finansines galimybes ir įvertinti išlaidų efektyvumą kariniu požiūriu.
Gynybos finansavimą Lietuva pastaraisiais metais vis didina, šiemet šis rodiklis kiek viršys 2,5 proc. BVP. Valdantieji ketino į susitarimą, galiosiantį iki 2030 metų, įrašyti siekiamybę krašto apsaugai skirti 3 proc. BVP. Tai antra esminė nuostata, kurios partijoms nepavyko suderinti.
Prezidentūra jau pareiškė, kad nacionalinio susitarimo reikšmė dėl to mažėja.
Bet valdantieji teisina sutartus kompromisus – esą svarbiausia, kad numatyta išlaikyti 2,5 proc. BVP finansavimą jį didinant pagal gynybos poreikius, be to, įsipareigota parengti karinę infrastruktūrą, galinčią priimti iki 20 tūkst. sąjungininkų karių.
Regis, nuosaikesnis įsipareigojimas finansuoti gynybą turi savų privalumų.
Kai iš anksto nustatomi rodikliai, kiek pinigų reikia išleisti, gali būti pagundų juos, kaip sakoma, žūtbūt panaudoti, nekreipiant dėmesio, kiek tai efektyvu.
Negana to, dabar niekas negali tiksliai numatyti, kokie bus gynybos poreikiai iki 2030 metų.
Neatmestina, kad per aštuonerius metus grėsmės šalies saugumui gali ir sumažėti.
