Tačiau Vadovybės apsaugos tarnyba (VAT) nėra kokia nors smulki kontora. Nors ši institucija saugo tik tris asmenis – prezidentą, Seimo pirmininką ir Vyriausybės vadovą, dar rūpinasi svarbių pastatų saugumu. Jos biudžetas įspūdingas – pernai siekė 23,5 mln. eurų.
Vis dėlto VAT įstatymo pataisas siūlančios Seimo ir Vyriausybės vadovės, atrodo, rūpinasi ne tiek mokesčių mokėtojų pinigais, kiek savo gyvenimo privatumu, kurį pažeidžia kiaurą parą jas saugantys apsaugininkai.
Tai reali, nors ir grynai asmeninė problema – net į intymaus pobūdžio susitikimus saugomi vadovai negali, kaip kiti žmonės, nuvykti nestebint pašalinėms, o VAT atveju dar ir labai budrioms akims.
Galima suprasti I.Šimonytę ir V.Čmilytę-Nielsen – beveik porą metų trunkantis nuolatinis dėmesys joms galėjo jau smarkiai įgristi, nors VAT pareigūnai ir išmokyti laikyti liežuvį už dantų.
Bet iš dalies teisus ir buvęs premjeras S.Skvernelis, priminęs šioms politikėms, kad dabar jų apsauga – ne jų asmeninis, o valstybės reikalas.
Kitaip sakant, jei nenori būti lydimas pareigūnų, nesėsk nė į vieną iš trijų valstybės vadovų kėdžių.
Seimas įstatymo projektui, kuriuo numatoma leisti premjerui ir Seimo pirmininkui atsisakyti 24 valandas per parą vykdomos apsaugos, tik jų gyvenamąsias vietas saugant visą laiką, jau pritarė po pateikimo, bet opozicija, naudodamasi svarstymu, mėgino visaip įgelti valdančiųjų lyderėms.
Antai valstietis D.Gaižauskas šaipėsi, kad gal premjerė ir Seimo pirmininkė nori kažką moteriškai pasikalbėti tarp mergaičių, o apsauga joms trukdo.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė M.Navickienė tokius išpuolius sau leidusį parlamentarą pavadino užkietėjusiu senu šovinistu. Tiesa, konservatorė supainiojo tarptautinius terminus – moterų niekinimas vadinamas mizoginija.
Buvęs policijos pareigūnas D.Gaižauskas dar ir itin originaliai paaiškino, kam esą reikalinga vadovybės apsauga.
Pasirodo, ne vien saugo vadovus nuo išpuolių, bet dar ir visuomenę gina nuo galimai neteisėtų jų veiksmų ir garantuoja didesnį veiklos skaidrumą, nes trukdo prieiti prie jų su dėžutėmis ar neleidžia jiems parūkyti žolės.
Žinoma, tokie svarstymai – iš patyčių srities, bet į buvusio policininko sąmonę, matyt, įsismelkusi mintis, kad apsaugos pareigūnai gali ir sekti saugomus asmenis.
Reikia tikėtis, kad tokių užduočių VAT nesiimdavo net kai šaliai vadovavo teisėsaugą politinėms intrigoms mėgusi pasitelkti prezidentė D.Grybauskaitė.
Vertinant įstatymo esmę galima pritarti, kad Lietuvoje nėra taip nesaugu, jog vadovai, kad ir kur keltų koją, turėtų būti saugomi viso būrio pareigūnų.
Premjerė stebisi, kodėl vykstant į kokį renginį ar net važiuojant aplankyti tėvų kapo ją lydi du automobiliai ir ji negali jų atsisakyti.
Suprantama, kaip saugoti vadovus, sprendžia pati VAT, o jie neturi teisės kištis. Bet gal būtų galima laikytis lankstesnio požiūrio, įvertinti konkrečią situaciją ir vengti perteklinės apsaugos?
Aklas instrukcijų laikymasis gali atrodyti ir komiškai.
Pavyzdžiui, du kartus Vyriausybei vadovavęs G.Vagnorius mėgo plaukioti net žiemą ir vargšai apsaugininkai turėdavo lįsti drauge su juo į ledinį vandenį, nors nei rykliai, nei kokie užsienio agentai narai jo užpulti Lietuvos ežeruose ar Baltijos pajūryje negalėjo.
Kita vertus, net saugiose, į teroristų akiratį nepatekusiose valstybėse pasitaiko nesveikos psichikos, keistai išgarsėti trokštančių žmonių. Jų agresija gali nukrypti pirmiausia į šalių vadovus.
Švedijoje 1986 metais buvo nušautas be apsaugos į kino teatrą nuvykęs šios šalies premjeras U.Palme ir žudiko nerasta iki šiol. Tada niekas neįtarė, kad taip gali atsitikti šioje anuomet dar visiškai saugia laikytoje šalyje.
Šiais laikais politikų užpuolimai jau nėra itin retas atsitikimas, nors Lietuvoje pavojingų atvejų dar nebuvo.
Šiaip ar kitaip, vadovus saugoti būtina, tik reikėtų vadovautis sveiku protu ir perdėtomis pastangomis nejuokinti žmonių.
Beje, S.Skvernelis, ragindamas saugomus vadovus negalvoti apie tai, kas jiems patogu, ir netrukdyti VAT pareigūnams vykdyti savo pareigų, neturėtų pamiršti, kad pats, būdamas premjeras, kaip ir prezidentas G.Nausėda, nesutiko persikelti į rezidenciją Turniškėse ir nutarė likti gyventi savo namuose.
Gal taip jiems ir patogiau, bet tik ne VAT.
Tenka įrengti brangiai kainuojančią apsaugos infrastruktūrą, neįprastoje vietoje sudėtingiau garantuoti saugumą, kyla sunkumų ir kaimynams dėl kasdien su apsauga vežiojamo vadovo, o jo neapgyvendintą rezidenciją vis viena reikia išlaikyti, prižiūrėti.
Regis, seniai laikas pagal specialistų rekomendacijas nustatyti aiškias privalomas apsaugos taisykles ir kartu nubrėžti leistinas lankstaus jų taikymo ribas atsižvelgiant į konkrečią situaciją.
Įmanoma ir garantuoti vadovų saugumą, ir kuo mažiau trikdyti jų asmeninį gyvenimą, ir nesudaryti dirbtinių nepatogumų jų kelyje pasitaikantiems žmonėms.
