Štai toks kvailas konfūzas gresia vadinamųjų nacionalinių susitarimų dėl gynybos ir užsienio politikos fronte.
Visos Seime esančios partijos dar ankstyvą pavasarį audringai atmetė prezidento G.Nausėdos joms iš viršaus nuleistus dekoratyvinius „susitarimus“, kuriuos šalies vadovas siūlė pasirašyti jau Kovo 11-ąją jam diriguojant. Girdi, mes patys dideli, be to, norime susitarti dėl konkrečių dalykų.
Tarėsi, tarėsi, darbo grupės dūzgė iki šių dienų. Ir štai paaiškėjo, kad opoziciniai valstiečiai gali nepasirašyti susitarimo dėl gynybos. O susitarimo dėl užsienio politikos gairių gali nepalaiminti ir kitos pagrindinės opozicijos jėgos – socialdemokratai, „darbiečiai“, demokratai.
Valstiečiai apskritai nenori nieko pasirašinėti su, anot jų, išprotėjusiais konservatoriais, nes jie Seime stumia gėjus į partnerystę, o V.Landsbergį – į prezidentus. Kitiems kliūva, kad, tarkime, susitarimas dėl užsienio politikos pernelyg konservatoriškas, taigi pernelyg karingas ne tik Kinijos, bet net Rusijos atžvilgiu.
Neatmestina, kad čia pagaliu pamakaluoja ir Prezidentūra. Ji, ko gero, nesikrimstų, jei partijos, ypač konservatoriai, nepaklausę šalies vadovo, susimautų.
Tiesa, Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen jau kalba, kad nieko tokio, jei kokie nors valstiečiai ko nors nepasirašys. Bet kas bus, jei vieno ar abiejų susitarimų nepasirašys dar kelios partijos? Net Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkė konservatorė L.Andrikienė pripažino, kad tokiu atveju visa Lietuva demokratinio pasaulio akyse atrodytų neprofesionaliai.
O gal reikėtų visiškai numelioruoti tuos susitarimų projektus ir juos pasirašyti per Mindaugines, liepos 6-ają? Juk mes mėgstame simbolines datas.
