Ketvirtadienį Seimas po pateikimo pritarė Civilinės sąjungos įstatymo projektui.
Valdantieji balsavimą laimėjo pirmiausia dėl to, kad sulaukė šiek tiek daugiau, nei buvo anksčiau, paramos ir mažiau pasipriešinimo iš opozicijos – pirmiausia „vardanlietuvių“ bei socialdemokratų.
Akivaizdu, kad iki tol vyko intensyvios derybos ir tarp pačių valdančiųjų, ypač su kai kuriais Liberalų sąjūdžio nariais ir grupe tradicinę šeimą žūtbūtinai ginančių konservatorių.
Be to, įstatymo projektas į Seimo darbotvarkę buvo įrašytas tik pateikimo išvakarėse – kad nespėtų pakrikti visi įkalbėtieji jį paremti, o priešininkai nesuskubtų maksimaliai mobilizuotis.
Pastarieji, esantys valdančiųjų gretose, civilinei sąjungai priešinosi ir dabar, tačiau jų gretos buvo aptirpusios.
Jie pasitelkė ir kitą ginklą – sąvoką „artimas ryšys“ į teisinę vartoseną įvedančias įstatymų pataisas. Pagal jas, „artimu ryšiu“ galėtų susisaistyti net ne du, o daugiau asmenų, kuriuos gali sieti ne tik meilės ir partnerystės, bet ir, pavyzdžiui, giminystės ar apskritai bet kokios bendros veiklos santykiai.
Iškalbinga, kad beveik tokiu pat santykiu po pateikimo Seime buvo pritarta ir šioms pataisoms. Galima spėti, kad tai buvo viena iš užkulisinių sąlygų, kurią kėlė ar kuria buvo apraminti įstatymo priešininkai valdančiųjų gretose.
Neatmestina, kad padėtį galėjo pakeisti ir karo Ukrainoje įtaka.
Tiksliau tai, kad daugelis „tradicinės šeimos“ gynėjų, ypač „maršininkų“, arba užėmė dviprasmišką poziciją dėl karo, arba net palaikė Rusiją.
Bet žvelgiant tiek į balsų santykį, tiek į bendrą atmosferą akivaizdu, kad padėtis labai trapi ir parama Civilinės sąjungos įstatymo projektui gali sugriūti jau tuomet, kai Seimas turės balsuoti antrą kartą – dėl pritarimo po svarstymo komitetuose.
Labai tikėtina, kad dalis besipriešinusiųjų, kurie parėmė projektą dabar, tai padarė ne dėl to, kad pakeitė savo poziciją dėl kompromisinio jo turinio, o tiesiog buvo įkalbėti nesipriešinti bent pateikimo stadijoje ir leisti pradėti svarstymo procesą.
Šiaip ar kitaip, įtampa ir intriga dėl šio teisės akto greičiausiai neslūgs, o gal net didės.
Apskritai tai, kad dėl nesantuokinio gyvenimo, kurį yra pasirinkę daugybė žmonių, įteisinimo valstybė vis dar nesusitaria su savimi ir stabdo tai dėl tariamos homoseksualų grėsmės „tradicinei šeimai“, – iškalbingas Lietuvos „vakarietiškos brandos“ požymis.
Beje, tą „brandą“ rodė ir Seimo salėje šią savaitę vykusios diskusijos dėl Seimo pirmininkės V.Čmilytės-Nielsen ir premjerės I.Šimonytės noro švelninti joms taikomą apsaugą.
Abi pareigūnės jau senokai nepatenkintos, kad saugomos 24 valandas per parą, taip labai apribojant jų teisę į privatų gyvenimą ir net judėjimo laisvę. Jos pasiūlė, kad bent Seimo ir Vyriausybės vadovai būtų saugomi ne nuolat, o tik tada, kai to būtinai reikia.
Stipriausias argumentas „už“ – nuolatinė, o kartais net demonstratyvi Seimo ir Vyriausybės vadovų apsauga išties yra perteklinė, dvelkia rytietiška senove, varžo jų asmeninį gyvenimą.
Stipriausias argumentas „prieš“ – aukščiausi valstybės pareigūnai bet kada gali tapti bet kokių asmenų, taip pat ir nestabilios psichikos, taikiniu, ypač šiuo metu, kai dėl karo Ukrainoje ir dėl kitų aštrių problemų visuomenėje yra susikaupusi maksimali toksiška įtampa.
Beje, penktadienį ir prezidentas G.Nausėda griežtai pasakė, kad apie vadovų apsaugos susilpninimą negali būti ir kalbos.
Tačiau pagrindinės diskusijos Seimo salėje virė ne dėl to – dalis opozicinės vyrijos čia įžvelgė puikią progą patampyti valdančiąją moteriją už sijonų.
Antai buvęs policininkas, valstietis D.Gaižauskas tiesiog išliejo niekinamą „tikro vyro“ požiūrį į „moterytes“, be sustojimo pliaukšdamas apie tai, kad „mergaitės“ greičiausiai nori tarpusavyje netrukdomai pačiauškėti ar pasilinksminti, nesupranta tikrai rimtų valstybės pareigūnų statuso dalykų, kuriuos, suprask, gali suvokti tik „tikri vyrai“.
Jam panašiu stiliumi, net pridėdami, kad „mergaitės“ dar nori „nubėgti ir į kairę“, antrino ir kai kurie kiti politikai.
Dar vienas esą svarbus kontrargumentas, kurį pasitelkė ši publika, – pasirodo, Valstybės apsaugos departamento pareigūnai valstybės vadovų pareigas einančius asmenis ne tiek saugo, kiek prižiūri, kad jie slapta nekyšininkautų ar nedarytų kitokių nusikaltimų ir nusižengimų.
Tokio lygio parlamentarų kalbos ypač tragikomiškai atrodo ne tik dėl to, kad parodo mūsų politikų brandą, bet ir dėl to paties karo Ukrainoje konteksto.
O karas, kaip buvo galima prognozuoti, ima lietis per kraštus – Rusijai blokuojant Ukrainos uostus iš Juodosios jūros ir tik per juos normaliai galintį vykti šios šalies grūdų eksportą, pasauliui gresia nauja maisto produktų krizė, Šiaurės Afrikai – net badas, kuris gali virsti nauja milijoninės migracijos į Europą banga.
Vakarai karštligiškai svarsto įvairius variantus – alternatyvius kelius geležinkeliais, net galimas nuolaidas blokada ėmusiai atvirai šantažuoti Rusijai.
Karingiausiai buvo nusiteikęs Lietuvos užsienio reikalų ministras G.Landsbergis. Jis išrėžė, kad Vakarų pajėgos tiesiogiai įsikištų atblokuojant Ukrainos uostus.
Vis dėlto, kaip matome, didžioji vadinamojo Lietuvos politinio elito dalis dabar karštai užsiėmusi kitokiais reikalais.
