Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus sakė, kad šie metai lemiami ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos išgyvenimui, o jeigu Kremliaus režimas nebus sustabdytas ir įveiktas Ukrainoje, netrukus nuo Rusijos karinių pajėgų turės gintis ir Vilnius, ir kitos NATO šalių sostinės.
Tuo metu konferencijoje kalbėjęs dabartinis šalies vadovas G.Nausėda tvirtino, kad Lietuva dar niekuomet nebuvo tokia saugi kaip šiuo metu.
Bene daugiausia kalbėjęs apie tai, kad Rusijos agresija iš esmės ir dramatiškai pakeitė Lietuvos, aplinkinio regiono ir visos Europos saugumo situaciją, prezidentas vis dėlto pripažino, jog pavojus Lietuvai ir visam žemynui nuolatos didėja.
Šiomis dienomis G.Nausėda lankėsi vadinamajame Suvalkų koridoriuje tarp Kaliningrado srities ir Baltarusijos, kur susitiko su Lenkijos prezidentu A.Duda.
Šalių vadovai apžiūrėjo šią teritoriją kaip galimą fronto liniją, kai kurios įtakingos tarptautinės žiniasklaidos jau spėtą pavadinti „pavojingiausia vieta Žemėje“.
O iš Kremliaus viršūnių vėl sklido grasinimai Vakarams net atominiu karu.
Vis dėlto kai kurie geopolitikos ekspertai aiškina, kad tokie Rusijos grasinimai yra tik blefas ir bailiųjų stovyklos Vakaruose šantažas – esą Kremliaus režimas apskritai nesiryš atviram karui su išties stipriu priešininku, o juolab su NATO.
Bet kiti stebėtojai neatmeta, kad Kremlius gali ryžtis ribotai agresijai – pavyzdžiui, staigiam bent dalies Baltijos šalių teritorijos sunaikinimui ir užėmimui, joje apsikasant ir tikintis, jog NATO nedrįs bandyti jos atsiimti.
Egzistuoja ir savotiškas tarpinis požiūris. Teigiama, kad tik laiko klausimas, kai mažiausiai iki šių metų pabaigos Ukrainoje siautėsiantis karas išsilies per kraštus ir virs kokiu nors tarsi hibridiniu, bet iš esmės jau atviru Rusijos ir NATO susidūrimu.
Daugelis Lietuvos ir kitų regiono valstybių žmonių tokias diskusijas ir politikų pareiškimus suvokia tiesiogiai – padėtis darosi vis grėsmingesnė, priešas už vartų, o karas – jau kone ant slenksčio.
Tačiau šioje nervingoje ir prieštaringoje atmosferoje verta kelti kiek kitokius klausimus.
Kokia yra pačios Lietuvos valstybės būklė ir pajėgumai šiuo lemtingu istoriniu metu?
Ar Lietuva stiprėja, ar silpnėja, ar laisvai dreifuoja kaip tarptautinis, geopolitinis subjektas ir kaip visuomenė, politinė bendruomenė?
Šių klausimų skatino nepamiršti ir šią savaitę švęsta Valstybės (Mindaugo karūnavimo) diena.
Svarstant apie Lietuvos, kaip tarptautinės politikos subjekto, pajėgumą galima vėl konstatuoti, kad karas Ukrainoje sustiprino jos svorį ir pozicijas Vakaruose. Vien tuo požiūriu, kad Lietuvos balsas ten tapo labiau girdimas.
Karo kontekste pagarsėjo kalbos, kad visas Baltijos valstybių ir Lenkijos regionas formuojasi kaip naujas geopolitinis svorio centras, kuris kartu su Didžiąja Britanija ir Jungtinėmis Valstijomis netgi gali mesti iššūkį tradiciniam Prancūzijos ir Vokietijos dominavimui Europoje.
Tiesa, čia pat šaltesnės galvos primena, kad ekonominis, politinis, pagaliau demografinis šio Europos pakraščio potencialas nė iš tolo nesulyginamas su didžiųjų šalių potencialu, jau nekalbant apie visos Vakarų Europos galią.
Be to, vėl atsigręžiant atskirai į Lietuvą, pirštu galima besti į tebeliepsnojančią tranzito į Kaliningradą istoriją.
Juk ne tik Berlynas, bet ir ES viršūnės, ir net joms tyliai pritariantis Vašingtonas šoko prislopinti Vilniaus entuziazmo ir spausti jį, kad per Lietuvos teritoriją būtų leidžiama keliauti ES sankcionuotoms Rusijos prekėms.
Tačiau šiomis dienomis pasigirdo pranešimų, kad mėginę deeskaluoti pačios Rusijos sukeltą įtampą Vakarų partneriai lyg ir atsitraukia, palikdami Lietuvai laisvas rankas ir jos nebežemindami.
Kad ir kaip būtų, dažnai Lietuvoje stebimas svaigulys, kad šalis, kaip Sovietų Sąjungos griūties laikais, esą grįžta į pasaulio istorijos lėmėjų ratą, švelniai tariant, gerokai nepagrįstas.
Nemažai rūpesčių kelia ir Lietuvos vidaus integralumas – juk pastaraisiais metais ji kaip politinė bendruomenė vis mažiau primena respubliką.
Kai kas netgi perspėja, kad jos nebesulipdys niekas.
Ir tai esą galioja ne tiktai politiniam elitui, kurio prigimtis – rietis tarpusavyje, bet ir visuomenei, pasidalijusiai į margaspalves stovyklas.
Bene blogiausia, kad šios stovyklos viena kitos nebepripažįsta teisėta tos pačios visuomenės dalimi, o kitaminčius laiko išorės blogio jėgų agentais ar pražūtingos degradacijos produktu. Tai nulemia ir vis aštrėjantį politinio gyvenimo bei visos viešosios erdvės toksiškumą.
Karas Ukrainoje ir visuomenės solidarumo su niokojama šalimi pakilimas buvo nustūmęs daugelį vidinių rietenų į šoną, be to, gerokai susilpninęs radikaliausių vadinamųjų kovotojų prieš sistemą pozicijas.
Tačiau tai truko neilgai.
Baigiantis šiam politiniam sezonui vidaus politinės rietenos atsinaujino su nauja jėga, skatindamos spėlioti, kas dėsis rudenį, kai vis stipriau ims pūsti artėjančių rinkimų, pirmiausia savivaldos, vėjai.
Šią savaitę nuskambėjo pavojaus skambutis ir iš kitos pusės. Paaiškėjo, kad matematikos brandos egzaminų neišlaikė daugiau nei trečdalis moksleivių, prastesni rezultatai užfiksuoti ir kai kurių kitų pamatinių mokslų egzaminuose.
Neišsilavinusi ir subyrėjusi visuomenė – štai tas pavojus, kurio ilgalaikėje perspektyvoje reikėtų bijoti labiausiai.
