Šįmet Lietuvoje studijų programas siūlančios 34 aukštosios mokyklos galės priimti mokytis valstybės lėšomis 12,7 tūkst. pirmakursių: 16 universitetų laukia 8,4 tūkst., 18 kolegijų – 4,3 tūkst. studentų.
Brandos egzaminus šią vasarą laikė dvigubai daugiau – kone 28 tūkst. abiturientų, vadinasi, stojantiesiems į populiarias specialybes teks smarkiai konkuruoti, bet nemažai studijų vietų bus siūloma ir už savo lėšas galinčiam mokytis jaunimui, be to, dalis lietuvių rinksis užsienio aukštąsias mokyklas.
Turint galvoje nesėkmes per abitūros egzaminus, į mažiau populiarias specialybes duris atverti nebus labai sunku – ką nors studijuoti turės galimybę dauguma bent minimalų universitetams 5,4, o kolegijoms 4,3 konkursinio balo gavusių jaunuolių.
Studentų skaičiumi, kuris jau vien dėl demografinių priežasčių tolydžio mažėja, labai susirūpinusiems universitetams Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) mėgina kiek palengvinti gyvenimą jų finansavimą labiau susiedama su studijų kokybe.
Seimas kone vienbalsiai jau priėmė Mokslo ir studijų įstatymo pataisas, kuriomis universitetams suteikiama teisė patiems nusistatyti magistrantūros vietų skaičių ir nenumatoma taikyti finansinių sankcijų dėl studentų nubyrėjimo, kol nebus viršyta 25 proc. riba.
Tai turėtų sumažinti universitetų paskatas žūtbūt stengtis išsaugoti studijų krepšelį aukojant net mokslo kokybę.
Taip pat numatoma aiškiau apibrėžti mokslo kokybės kriterijus skirtingoms studijų pakopoms, reikalauti iš aukštųjų mokyklų daugiau mokslinės veiklos.
Lietuvoje siūloma daugiau kaip 800 studijų programų ir kasmet vis registruojama dar apie 40 naujų, nors jų mokslinis pagrįstumas anaiptol ne visada aiškus – neretai tai tik jaunimo viliojimas skambiais pavadinimais.
Atkreipia dėmesį ir specifinis aukštojo mokslo kokybę turintis įrodyti tikslas – pasiekti, kad vienas Lietuvos universitetas patektų tarp 300 geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų.
Ne paslaptis, kad tokia užduotis keliama Vilniaus universitetui (VU), o tai gali kelti kitų aukštųjų mokyklų pavydą – baiminamasi, kad VU neįgytų išskirtinio statuso ir nebūtų pamaloninamas didesniu finansavimu.
Pokyčiai planuojami ir kolegijoms – jose studijos turėtų būti labiau grindžiamos taikomąja moksline veikla. Numatoma studentams skirti daugiau praktikos darbų, ji truktų ne trumpiau kaip vienus mokslo metus.
Labiau į praktinį taikymą būtų nukreipiama ir kolegijų mokslo tiriamoji veikla, jose dirbtų daugiau praktikų. Šiuo metu apie trečdalį kolegijų dėstytojų orientuojasi į praktika grindžiamą mokymą, o ketinama įvesti reikalavimą, kad apie pusę jų būtų įgiję bent trejų metų praktinę patirtį, susijusią su dėstomuoju dalyku.
Tiesa, šiems pokyčiams numatomas labai ilgas pereinamasis laikotarpis – net iki 2029 metų, kitaip sakant, dar ilgai bus galima gyventi po senovei, neskubant keistis.
Dar viena kolegijų naujovė – ateityje turėtų atsirasti iki šiol nebuvusios profesinės magistrantūros studijos. Kol kas neaišku, kokį realų turinį jos įgis. ŠMSM užsimena, kad bus galima jungti universitetų ir kolegijų išteklius toms specialybėms, kurioms reikia brangios infrastruktūros, o specialistų rengiama nedaug.
Vardijamos tokios specialybės kaip žemės ūkio mokslai, jūrininkystė, viešasis saugumas.
Matyt, kolegijoms stokojant magistro studijoms reikalingų mokslo laipsnius turinčių dėstytojų jas galės pavaduoti universitetai.
Bet Lietuvos studentų sąjunga neskuba džiaugtis naujo pobūdžio magistrantūra, nes abejoja, ar universitetai, naudodamiesi šia galimybe, nesujauks binarinės aukštojo mokslo sistemos, kuri aiškiai atskiria universitetines ir neuniversitetines kolegijų vykdomas studijas – mat taip gali nusitrinti universitetinio išsilavinimo vertė.
Įstatymu taip pat norima sudaryti geresnes sąlygas studijuoti aukštosiose mokyklose socialiai pažeidžiamiems asmenims. Siūloma dešimtadalį studijų vietų skirti našlaičiams, neįgaliesiems, sudėtingesnėmis socialinėmis sąlygomis gyvenantiems asmenims.
Klausimų gali kilti dėl pastarųjų. Mat nėra aiškūs kriterijai, kas įgis teisę pretenduoti į valstybės finansuojamų studijų vietas atskira, antrąja, eile.
Tiesa, žadama, kad tokiu keliu į aukštąsias mokyklas stojantiems asmenims nebus daroma akademinių lengvatų, jie privalės surinkti tokį patį konkursinį balą, bet, aišku, konkurencija šioje eilėje bus mažesnė. Tad reikės užkirsti kelią galimiems piktnaudžiavimams kokiomis nors socialiai pažeidžiamų asmenų statuso pažymomis.
Kalbama ir apie mechanizmą, kuris leistų įtraukti į stojamojo konkursinio balo skaičiavimą įgytą profesinę kvalifikaciją, darbo patirtį, trumpųjų studijų žinias.
Teisingumas aukštojo mokslo sistemoje – esminis reikalavimas. Sąlygų studijuoti socialiai pažeidžiamiems asmenims ar specialybės praktinių įgūdžių įgijusiam jaunimui gerinimas nekeltų abejonių, bet lengvatos turi būti aiškios, be protekcinių landų ir gerai pagrįstos.
