Atnaujinto stadiono vaizdų būta ir anksčiau, tačiau šįkart pasitaikė ypatinga proga – temstant šią savaitę pirmą kartą išbandytas aikštės apšvietimas, kuris sukūrė ypatingą reginį.
Net iš Karmėlavoje įsikūrusio oro uosto pakilusio lėktuvo keleiviai negalėjo patikėti, kad tai Kauno vaizdas, ir skubėjo juo dalintis su bičiuliais.
Viešojoje erdvėje pasipylė šimtai emocingų komentarų, kuriuos galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: Kaunas nuo šiol turės neginčijamą pranašumą prieš Vilnių, stadioną turime – metas išmokti žaisti futbolą, V.Matijošaičio mero poste gali pavydėti visi šalies miestai.
Tarptautinius reikalavimus atitinkančio futbolo stadiono Lietuvai išties nepavyko pastatyti daugiau kaip tris dešimtmečius, todėl nėra abejonių, kad gėdos dėmė pagaliau bus nuplauta.
Jo atsiradimas Kaune – maloni aplinkybė kauniečiams, tačiau Vilnius nekaltas, kad tokio objekto lig šiol nėra sostinėje. Kalti miestui vadovavę ir vadovaujantys žmonės, kurie nesugebėjo uždegti projektui žalios šviesos.
Pastaraisiais metais išryškėjo daugybė Kauno pranašumų prieš Vilnių, tik jie galbūt mažiau matomi, reikia pastangų ir patirties juos pajusti. O stadionas – lyg ant delno, visiems žmonėms matomas ir atpažįstamas.
Jeigu po kelerių metus Vilniuje iškils nacionalinis stadionas, nieko blogo nenutiks. Šiuolaikinės arenos veikia Vilniuje, Klaipėdoje ir dar keliuose Lietuvos miestuose, tačiau „Žalgirio“ arenos valdytojai nesiskundžia nepakeliama konkurencija.
Futbolą kauniečiai mokėjo žaisti nuo senų laikų – vyresniosios kartos sporto aistruoliai prisimena legendines „Aido“, „Inkaro“, „Bangos“ komandas, o FBK „Kaunas“ prieš porą dešimtmečių futbolo lygį išvis buvo pakėlęs į neregėtas aukštumas.
Vėliau futbolas krito į gilią prarają, tačiau kalasi nauji daigai. „Kauno Žalgirio“ ir „Hegelmann“ klubai įrodinėja, kad sporto karaliumi vadinamas futbolas Kaune tikrai nemirė. Priešingai – galima drąsiai skelbti apie prasidėjusį naują pakilimo etapą.
Atnaujintas Dariaus ir Girėno stadionas tik dar labiau sustiprins jaunųjų futbolininkų norą siekti meistriškumo aukštumų. Kas nenorėtų išbėgti ant vejos tviskančiame stadione ir paspausti rankos Madrido „Real“ žvaigždėms stebint tūkstančiams futbolo aistruolių?
Dariaus ir Girėno stadiono atnaujinimas buvo vienas pagrindinių V.Matijošaičio tikslų nuo tada, kai 2015-aisiais jis pirmą kartą laimėjo Kauno mero rinkimus, tačiau kelias link šio tikslo buvo vingiuotas ir duobėtas.
Prieš ketverius metus V.Matijošaitis tikino, neva darbus gali sustabdyti tik karas, ir net paskelbė atidarymo šventės datą, kuri buvo numatyta 2020-ųjų pavasarį. Tokius pažadus jis dalijo pasirašius sutartį su Turkijos įmone „Kayi“.
Pastaroji jau po kelių mėnesių dėl didelių finansinių sunkumų buvo priversta palikti Kauną atlikusi vos 20 proc. darbų, o atidarymo šventę teko nukelti dvejiems metams.
Nepaisant visų nesklandumų, artėjama prie paskutinio akordo ir net aršūs V.Matijošaičio oponentai priversti pripažinti, kad tai daugiausia jo nuopelnas.
Ar šis darbas nusveria V.Matijošaičio nuodėmes, kurių jis neišvengė savo mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais, – jau kitas klausimas. Miesto gyventojai savo valią ir požiūrį galės išreikšti per kitų metų pavasarį vyksiančius rinkimus.
O kol kas kauniečiai gali pagrįstai didžiuotis svarbiu pasiekimu, kurio pavydėtų ne tik daugumos Lietuvos miestų, bet ir aplinkinių šalių gyventojai.
„Proud to be Kaunastic!“ – taip anglų kalba galėtų skambėti užsienio šalių rinkoms skirtas Kauno reklaminis šūkis. Laisvai išvertus į lietuvių kalbą – „Garbė būti kauniečiu!“.
Galima neabejoti, kad stadiono atidarymas Kaune sukels ne ką mažesnę malonių emocijų bangą negu Kalėdų eglės įžiebimas. Juk Kalėdų eglė puošiama kasmet, o naujas stadionas atidaromas kartą per kelis dešimtmečius.
Gal tik šiek tiek apmaudu, kad Kaunui šįkart nebus su kuo varžytis dėl geriausio ar gražiausio stadiono vardo.
