Kodėl prireikė ikiteisminio tyrimo dėl spėjusios gerokai pasimiršti kalbos Seime?
Sakoma, kad teisėsaugos ratai įsisuka lėtai, bet kai jau ima suktis, juos sustabdyti nėra lengva.
Matyt, taip nutiko ir šį kartą.
Pirmiausia į daugelį valdžios, etikos ir teisėsaugos institucijų kreipėsi Z.Šličytės kalba pasibaisėjusi Žmogaus teisių organizacijų koalicija, vienijanti bene devynis visokias teises ginančius institutus, centrus, asociacijas.
Iš pradžių Vilniaus miesto apylinkės teismas, sostinės apylinkės prokuratūra ir Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą.
Vilniaus apygardos teismas panaikino šiuos nutarimus ir tuomet jau GP nusprendė imtis tyrimo.
Vadinasi, Z.Šličytės kalbą ir galimai tuo pakalbėjimu padarytą nusikaltimą teisėsauga taip sureikšmino, kad pasirengusi žūtbūt ištyrinėti, ar nusikalto ir kaip smarkiai Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatė Z.Šličytė, beje, prokurorų pavadinta signatare, nors ji skelbiant Kovo 11-osios Aktą dar nebuvo parlamentarė.
Sunku atsikratyti įspūdžio, kad ši byla atsiduoda politiniu kvapeliu.
Iš tiesų tokia kalba kaip Z.Šličytės Rusijos Dūmoje sulauktų vieningo pritarimo ir visiškai atitiktų V.Putino ideologiją.
Vis dėlto juokingai skamba kaltinimai Z.Šličytei, neva ji tarnaujanti V.Putinui, nors ir galima įžvelgti formalų jos homofobija dvelkiančių teiginių panašumą su Maskvoje skambančiais pareiškimais apie Vakarų išsigimimą, supuvimą, ištvirkimą ir vadinamųjų tradicinių vertybių gynimą.
Signatarų klubo vardu sakančiai kalbą Z.Šličytei iš karto buvo duotas atkirtis – Seime aidėjo šūkiai „gėda“, minėjime dalyvavę aukšti Lietuvos politikai, užsienio šalių diplomatai, tarp jų ir savo netradicinės lytinės orientacijos neslepiantis JAV ambasadorius, demonstratyviai išėjo iš posėdžių salės.
Kita vertus, kad ir kaip rėžtų ausį tokie Z.Šličytės žodžiai, kaip antai, kad „ciniška ir įžūli Lietuvos homoseksualizacija jau turi ir, be abejo, turės ateityje neigiamas pasekmes visuomenės vienybei bei sutarimui“, Seimo salėje panašių minčių buvo galima išgirsti ir anksčiau – tereikia prisiminti kai kurias P.Gražulio kalbas.
Signatarų klubo narės žodynas rodo, kad ji priklauso tai žmonių kartai, kuri savo pasaulėžiūrą suformavo dar sovietiniais laikais ir jos jau niekada nepakeis.
Kai Z.Šličytė stebisi, kodėl, jos nuomone, medicininis terminas „pederastija“, kurį LGBT bendruomenė pagrįstai laiko niekinančiu ir įžeidžiančiu, vadinamas nekorektišku, nereikėtų pamiršti, kad ji mokslus baigė tais laikais, kai šis žodis buvo įrašytas į visus tarptautinių žodžių žodynus.
Vis dėlto laikai pasikeitė, bet ši buvusi parlamentarė iki šiol mąsto kaip anksčiau.
Bet Lietuvoje bent jau nemaža visuomenės dalis Z.Šličytei pritaria. Aišku, nebūtina jai suteikti tribūną Seime, bet krito į akis, kad anaiptol ne visi jos kalbos klausęsi asmenys reagavo išeidami iš salės – kiti pasiliko ir net jai paplojo.
Tai rodo, kad homofobiška kalba vienaip ar kitaip atspindi ir visuomenėje, ir šalies politiniame gyvenime vykstančią skirtinga pasaulėžiūra grindžiamą idėjinę kovą.
Galima laikyti, kad tai rytietiško autoritarinio mąstymo kova su liberaliomis vakarietiškomis vertybėmis.
Bet ar demokratiška tas vertybes ginti pasitelkus baudžiamosios teisės vėzdą?
Net ir Z.Šličytę kaltinę neapykantos kurstymu žmogaus teisių gynėjai sakė pritariantys tam, kad jai nebuvo išjungtas mikrofonas ir leista baigti kalbą.
Iš tiesų taip veikia demokratija – jei kalbėtoja būtų užčiaupta dar Seimo salėje, tada panašiai kaip ji mąstanti visuomenės dalis manytų, kad varžoma žodžio laisvė, ją vadintų drąsia kovotoja už teisybę, o jos pagiežingos mintys apie LGBT bendruomenę įgytų tik dar platesnį atgarsį.
Ikiteisminis tyrimas dėl šios kalbos – tarsi žibalo šliūkštelėjimas į jau prigesusį laužą. Kam to reikėjo?
Aišku, galima sakyti, kad teisėsaugos institucijos dirba pagal teisės reikalavimus ir nekreipia dėmesio nei į visuomenės nuotaikas, nei į politikos skersvėjus.
Būtų gerai, jei taip ir būtų, tik neatrodo, kad GP sprendimas grindžiamas vien teise.
Pasistengus Z.Šličytės kalboje galbūt galima įžvelgti neapykantos LGBT bendruomenei kurstymą, bet sunku nustatyti, ar tai, ką ji pasakė, – jau baudžiamosios teisės atvejis.
Atrodytų, kad tai greičiau nuomonė, tik pikta, priešiška homoseksualiems asmenims, bet Seime pykčio, pagiežos – per akis ir todėl reikėtų klausti, kodėl būtent Z.Šličytė turėtų sėsti už grotų.
Galima drąsiai lažintis, kad taip neatsitiks. Moteris bus tik pagąsdinta ikiteisminiu tyrimu, bet liks laisva ir net vargu ar išvis sulauks kokios nors bausmės pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį.
Tačiau kam šaudyti teisėsaugai tuščiais šūviais, gaišti savo laiką ir audrinti visuomenę, kai atėję ir taip labai neramūs laikai?
