Interpeliaciją ministrui opozicija grasinosi rengti jau seniai, taip pat ragino prezidentą G.Nausėdą pareikšti nepasitikėjimą G.Landsbergiu. Tad nieko keista, kad nerimstanti Kaliningrado tranzito istorija tapo palankia proga nuo žodžių pereiti prie veiksmų.
Tiesa, tie veiksmai bus galimi tik rudenį, kai Seimas vėl susirinks į eilinę sesiją. Todėl negalima atmesti, kad situacija iki to laiko atvės ir opozicijos atstovai atsisakys užmojų. Juolab kad jie patys pripažįsta nematantys realių galimybių, kad interpeliacija G.Landsbergiui pavyktų. Ir jie teisūs.
Menkai tikėtina, kad bus sulaukta ir Prezidentūros paramos – nebent šešėlinės.
Juk G.Nausėda dėl tranzito lyg prisisėmęs vandens į burną. Nenuostabu – visą laiką savinantis Lietuvos užsienio politikos vedlio titulą dabar tenka dalytis galimą atsakomybę.
Opozicijos argumentas – Kaliningrado tranzito istorijoje yra pernelyg daug baltų ar veikiau juodų dėmių dėl Lietuvos valdžios veiksmų ir bendravimo su Europos Komisija (EK), o interpeliacija – puiki proga jas bent pamėginti užpildyti.
Žinoma, tikrasis pagrindinis svarbiausių opozicijos jėgų motyvas, kaip visada tokiais atvejais, – dar kartą parungtyniauti tarpusavyje dėl tų pačių valdžios nemėgstančių rinkėjų dėmesio.
Bet Kaliningrado tranzito istorija yra tokios svarbos nacionalinio saugumo reikalas, kad interpeliacijos procesui derėtų tik pritarti, nepaisant visų jo politinių ar partinių motyvų.
Valdantieji, akivaizdu, dabar labiausiai norėtų, kad ši istorija būtų kuo greičiau sušluota po kilimu ir pamiršta.
Tad jie, pritariant ir EK viršūnėms, kartoja, kad nieko ypatingo neįvyko, vieninga ES sankcijų Rusijai politika tapo tik dar vieningesnė ir aiškesnė, Lietuvai paskelbtos naujos tranzito aiškinimo gairės – irgi į naudą, nes Vilnius net pasiekė, kad sankcionuotų prekių tranzitui būtų taikoma kontrolė.
Pats G.Landsbergis, šią savaitę iškviestas pasiaiškinti į Seimo „vardanlietuvių“ frakciją, pareiškė, kad opozicija pila vandenį ant Kremliaus propagandos malūno, skelbdama, jog Lietuva tapo specialiu, išskirtiniu Rusijos koridoriumi visoje ES.
Ministro teigimu, taip tikrai nėra, nes EK gairės, leidžiančios ne karinės paskirties ir ne eksportui skirtų sankcionuojamų prekių tranzitą tik geležinkeliais ir tik griežtai kontroliuojant pagal faktinę kvotų sistemą, teisiškai galioja visoms ES narėms.
Anot G.Landsbergio, jei Lietuva taptų specialiu koridoriumi, tai jau būtų itin rimta valstybės nacionalinio saugumo problema. Bet juk taip ir yra. Kas iš to, kad ne teisine, popierine ir formalia prasme? Akivaizdu, kad tranzito tvarka realiai išveda Lietuvą iš bendro ES politinio lauko, kuriame ji visuomet stengėsi būti santykių su Rusijos režimu ribose.
Tai ir yra didžiausias Maskvos pasiekimas, kuriuo ji stengsis kuo labiau pasinaudoti ir jį padidinti. Jis laimėtas ne tik su ES viršūnių, bet ir su JAV pritarimu bei spaudimu.
Šią situaciją pripažįsta ir kai kurie valdantieji. Jie toliau skelbia EK gaires neteisėtomis, nes sankcijų politika iš pradžių įtvirtinta Europos Vadovų Taryboje (EVT), ir ragina jų tiesiog nevykdyti. Negana to, Vilniaus viršūnės raginamos iš naujo spausti ES, Vašingtoną ir kreiptis į Europos teisingumo teismą.
Žinoma, tai ir nerealu, ir greičiausiai nebeprasminga. Beveik visiškai retorinis yra ir klausimas, ar Lietuvos valdžia galėjo ir prieš tai atmesti tranzito tvarką, nei nugalėti didžiųjų partnerių spaudimą kuo greičiau „deeskaluoti“ situaciją.
Juolab kad šis spaudimas gali būti ir daug didesnės geopolitinės dėlionės dalis. Antai neseniai paskelbta, jog Rusija, Turkija, Jungtinės Tautos ir Ukraina susitarė dėl to, kad Maskva atblokuos grūdų eksportą iš Ukrainos į pasaulį.
Esminis klausimas – ką Rusija už tai išsilupo sau mainais?
Šiomis dienomis ES priėmė jau septintąjį sankcijų paketą, kuriame padarytos išimtys anksčiau sankcionuotiems Rusijos bankams, leidžiant jiems atsiskaitymus už, pavyzdžiui, maisto produkciją.
Panašu, kad atlaisvinamas sankcijų spaudimas ir Rusijos grūdų eksportui.
Rusija, atgavusi dujų tranzito įrangą iš Kanados, iš dalies vėl pradėjo tiekti dujas Vokietijai.
Gali būti, kad rezgami dar kokie nors susitarimai giliuose užkulisiuose arba Maskva rengia placdarmą tolesniam ir dar didesniam Vakarų spaudimui bei šantažui.
Vakarų lyderiai, aišku, prisiekinėja, kad esminė veiksmų kryptis – didėjanti parama Ukrainai ir augantis spaudimas Rusijos režimui – niekaip nesikeičia.
Bet kokiu atveju visuose šiuose žaidimuose Lietuvos balsas tikrai nėra vienas pirmaeilių ar juolab lemiamų.
Tačiau bent jau mūsų vidaus kiemo ribose išties svarbu išsiaiškinti, kiek ir kada Lietuvos valdžia žinojo ar numatė, kad EK pozicija dėl tranzito gali keistis, kaip tam rengėsi ir ar išvis rengėsi.
Aiškėjant, jog Vilnius ilgokai iki pirmųjų EK neoficialių manevrų ir tūpsnių galėjo žinoti, kad jie bus, tvirtinasi pagrįsti įtarimai, jog ir šiuo atveju valdantieji, besigiriantys strateginiu talentu, tiesiog čiulpė leteną.
Vis dėlto nežinia, ar interpeliacijos G.Landsbergiui atveju bus objektyviai išsiaiškinta, kas ir ką žinojo, ką ir kaip galėjo ar turėjo padaryti.
Bet galime būti tikri, kad rudenį šalies vidaus politika jau visu tempu grįš į įprastą režimą, dar pakaitinamą artėjančių savivaldos rinkimų.
O juose interesų turės ir partijos, į save tempiančios įstatymų antklodę, ir Prezidentūra, ginanti vadinamuosius rinkimų komitetus.
