Komiškas sutapimas: tarp poilsiaujančių būtent tie, kurių valdomos sritys dažniausiai linksniuojamos kartu su žodžiu „krizė“, – ekonomikos ir inovacijų, energetikos, užsienio, švietimo, mokslo ir sporto strategai.
Opozicija šaukia, kad laukia sunkus ruduo, o valdantieji tam visiškai nesiruošia. Bent iš dalies su tokiais perspėjimais galima sutikti.
Tokį stilių valdantieji demonstravo visą laiką – skelbdavo, kad jokių žadamų baisybių nebus, o jei bus, tai jie jau viską yra numatę ir priėmę būtinus sprendimus.
Šiaip arba kitaip, nerimas dėl įtempto ekonominio, finansinio, socialinio rudens bei žiemos sezono ir valstybės pasirengimo jį pasitikti pagrįstas.
Juolab kad Europą ant savo energijos išteklių adatos tebelaikanti Rusija pasistengs padaryti viską, ką tik gali, kad europiečiams sezonas būtų kuo sunkesnis. Tai pastaruoju metu akivaizdžiausiai rodo jos veiksmai sukiojant dujų čiaupą.
Suprantama – artimiausias pusmetis Kremliaus režimui yra lemiamas.
Jam žūtbūt reikia ne tik užgrobti kuo daugiau Ukrainos teritorijos, bet ir pagal jo sąlygas priversti Kijevą kapituliuoti. O to pasiekti neįmanoma be Vakarų kapituliacijos ir spaudimo Ukrainai „nusileisti“ ir „tartis“.
Be to, norima priversti Vakarus jeigu ne atšaukti iki šiol priimtus sankcijų paketus, tai bent sustabdyti nuo naujų priėmimo.
Taigi ekonominis šantažas – pagrindinis Rusijos būdas to siekti svarbiausių Europos valstybių politinio elito užnugaryje.
Žinoma, kalbos apie tai, kad ateinančią žiemą drebėsime nuo šalčio ar leipsime iš bado, – tik į naudą Maskvai, kurios propaganda kaip tik aktyviausiai stengiasi pasėti tokią paniką ir naudoti ją savo šantažui.
Tuo metu daugelis ir pasaulio, ir Lietuvos ekspertų teigia, kad krizė ir ekonomikos stagnacija ar net nuosmukis bus, bet daug švelnesni negu daugiau kaip prieš dešimtmetį.
Taip pat esą bus ir Lietuvoje, kurios ekonomika jau beveik atsigavo po pandemijos smūgių.
Bet dalis įsibaiminusių žmonių bado pirštais į papildomus politinius veiksnius, kurie gali tapti ir po vieną niekuomet nevaikštančių bėdų katalizatoriais.
Pirmiausia tai valdžios nesugebėjimas pasirengti krizinėms situacijoms, jas numatyti, operatyviai ir tinkamai reaguoti, dažniausiai dangstomas vis tuo pačiu arogancijos figos lapeliu.
Negana to, atrodo, vėl grįžta senosios „gerosios“ krizės, šią valdžią purčiusios nuo pat pradžių.
Lyg ant mielių didėjant naujų koronaviruso atvejų skaičiams garsėja balsai, kad rudenį jau gali nepakakti vien kaukių sugrąžinimo.
Tačiau valdžia kol kas užsidėjusi ramybės kaukę, kartodama, kad blogiausia jau praeityje, o naujai bangai pasirengta.
Vėl daugėja nelegalų, bandančių iš Baltarusijos per Lietuvą prasmukti į Vakarų Europą.
Tikėtina, kad rudenį galima sulaukti naujo antplūdžio, galbūt net lydimo kokių nors provokacijų. To laukti iš Minsko režimo, vis labiau įsitraukiančio į karą Ukrainoje, – pagrįsta.
Mūsų valdžia raminasi – esą jau baigiama statyti spygliuotos vielos tvora per viso pasienio su Baltarusija ilgį.
Valdantieji Seime taip pat žada įstatymu įtvirtinti migrantų vadinamąjį apgręžimą, kurį vis aštriau kritikuoja europinės institucijos.
Beje, Lietuva sulaukia kritikos ir už tai, kad prasmukusius nelegalus labai ilgai laikė uždarytus ir nesprendė jų likimo, kol galų gale turėjo išleisti, o šie akimirksniu išgaravo į Vakarus. Tai, žinoma, paskatins čia plūsti naujus.
Nepaisant visų grėsmių ar pavojų horizonte, jau švysčioja kitų metų savivaldos rinkimų ženklai.
Partijos jau dabar savo viršūnėse ir užkulisiuose rikiuoja strategijas ir pajėgas visose savivaldybėse, o visa jėga šis procesas prasidės kartu su nauju politiniu sezonu rudenį.
Tai signalizuoja ir vis garsėjantis kandidatų į merus šurmulys didžiuosiuose miestuose, pirmiausia sostinėje. Apie pasiryžimą vėl siekti posto jau paskelbęs A.Zuokas – kol kas bene rimčiausia galima kandidatūra.
Kitos pagrindinės politinės partijos dar karštligiškai dairosi po tuštokus savo kadrų aruodus.
Favoritais pretenduojantys būti konservatoriai lyg ir rengia kovai populiariąją ministrę M.Navickienę. Tai būtų suprantama – kol kas jie nieko rimtesnio neturi.
Juk ir dešiniųjų vietos lyderis V.Benkunskas, ir juolab Seimo vicepirmininkas P.Saudargas – tikrai netinkamo kalibro figūros.
Sostinę valdanti Laisvės partija, gęstant R.Šimašiaus žvaigždei, greičiausiai kels vieno savo naujų lyderių V.Mitalo kandidatūrą, kuris mėgina kibti į konkurentų atlapus ir nacionalinėje politikoje.
Nieko įspūdingesnio kol kas negali pasiūlyti ir kitos pagrindinės partijos. Tiesa, negalima atmesti, kad į savivaldos rinkimų sceną paskutiniu momentu įšoks kokia nors nepartinė figūra, kuri ateis ir ne iš politikos.
Bet kokiu atveju vis mažiau mėnesių liekant iki savivaldos rinkimų politinė įtampa augs ir suprantama, kad partijos kitiems reikalams turės vis mažiau laiko.
Tai pripažįsta net patys valdžios atstovai, neoficialiai konstatuojantys, kad jokių didelių žadėtų kalnų jie jau nebenuvers iki kadencijos pabaigos, kurią ženklins susipynę savivaldos, Seimo, Europarlamento ir prezidento rinkimai.
Visi jie turėtų diktuoti toną ir prezidento santykiams su valdančiaisiais.
Žodžiu, bent politiniu požiūriu ruduo ir žiema tikrai turėtų būti karšti.
