O Lietuvai, kaip ir kitoms mūsų regiono šalims, būtina kuo nuosekliau ruoštis visiems galimiems šio karo posūkiams.
Jau senokai buvo prognozuojama, kad Kremlius ir jo šeimininkas V.Putinas griebsis tokios desperatiškos priemonės, kaip mobilizacija. Ypač tos prognozės sustiprėjo po to, kai Rusijos pajėgos buvo sumuštos Charkivo srityje ir dėl to įstrigo jos ir taip buksavęs puolimas Donbase.
Milžiniškų gyvosios jėgos nuostolių jau nebebuvo galima kompensuoti nei „mobilizacija“ ištuštėjusiose Donecko bei Luhansko srityse, nei Rusijos kalėjimuose.
Kremliaus režimas, įsivaręs save į šią aklavietę, negali sustoti. Juolab, Kijevo viršūnės ir absoliuti dauguma Ukrainos visuomenės kategoriškai pasisako prieš bet kokį galimą karo „užšaldymą“ ir net paliaubas apskritai.
Prezidentas V.Zelenskis viešai kartoja perspėjimus visiems Vakarams – netgi ir JAV – net nebandyti spausti Ukrainos sustoti, kol priešas nebus išvarytas iš visos jos teritorijos.
Tad vienintelis kelias, kurį mato Kremlius – tolesnė eskalacija, labiausiai tikintis, kad tai, vis dėlto, tiek išgąsdins Vakarus, kad privers Ukrainą nusileisti. Arba ir ji pati pagaliau bus palaužta.
Todėl, V.Putinui skelbiant apie „dalinę“ mobilizaciją, kartu buvo paskelbta apie „referendumus“ visose užgrobtose Ukrainos teritorijose dėl to, kad jos būtų prijungtos prie Rusijos.
Jas Rusijai paskelbus savo dalimi, Ukrainos puolimas prieš ten esančias Rusijos pajėgas jau būtų skelbiamas „agresija prieš Rusijos teritoriją“. Taigi, „atvertų kelią“ net branduolinio ginklo panaudojimui prieš Ukrainą.
Apie tai kalbėjo ir V.Putinas, kuris net perspėjo, jog tai – „ne blefas“.
Tačiau tuojau pat paaiškėjo, kad tik žodžiais buvo „dalinė“ mobilizacija. V.Putinas, tarsi ramindamas plačiąsias pavaldinių mases, tikino, kad šaukimus į karą gaus tik tie, kurie turi sąsajų su kariuomene, išėję į atsargą – iš viso „tik“ apie 300 tūkst.
Tačiau iš akimirksniu prasidėjusio mobilizacijos proceso akivaizdu, jog semiami ir visiškai civiliai žmonės iš visų Rusijos pakraščių, o į karo mėsmalę gali būti mestas net milijonas žmonių.
Ukrainos politikai ir karo ekspertai, taip pat dauguma jų kolegų Vakaruose tvirtina, kad net ir tai Rusijai nesuteiks lemiamos persvaros bei lūžio į jos pusę mūšio lauke.
Teigiama, jog, viena vertus, toli gražu nepavyks surinkti ne tik milijono, bet ir oficialiai paskelbtų 300 tūkst., kita vertus, tinkamai juos paruošti kovai bent artimiausiu metu nėra nei laiko, nei išteklių.
O visos kalbos apie atominį smūgį Ukrainai – tik blefas, kuris turėtų tik dar labiau padidinti paramos laiminčiai Ukrainai apimtis ir apsukas.
Negana to, Kremliaus režimo pagaliu laukia didelė ir jam esą labai pavojinga vidaus krizė.
Plačiosios Rusijos masės arba palaikė režimą arba „nesikišo į politiką“ tik todėl, kad režimas jiems garantavo tam tikrą jų gyvenimo neliečiamumą.
Tačiau šis „kontraktas“ dabar sulaužytas ir, akivaizdu, bus laužomas toliau bei smarkiau. Juk reikės vis naujų mobilizacijos bangų.
Dar daugiau – šiomis dienomis Rusija paleido į laisvę apie porą šimtų Mariupolio gynėjų. Svarbiausia, jog tarp jų – aukščiausia pulko „Azov“ vadovybė.
Nepaisant to, į kokius Kremliui svarbius žmones šie kariai buvo išmainyti, tai – milžiniškas smūgis visai „denacifikacijos“ mitologijai bei propagandai ir, žinoma, režimo susilpnėjimo, pasiryžimo daryti tokias „nuolaidas“ bei „aukas“ ženklas.
Tačiau netrūksta ir pagrįstai perspėjančių, jog nereikėtų žiūrėti į visa tai pernelyg bravūriškai.
Nepasitenkinimo valdžia banga Rusijos visuomenėje – ir vėl nedidelė. Tad ji nėra ir artimiausiu metu, akivaizdu, nepasieks režimui pavojingo dydžio.
Be to, „protestas“ prieš mobilizaciją – bet ne prieš patį karą – labiausiai pasireiškia tuo, kad žmonės tiesiog skuba pabėgti iš šalies.
Pirmiausia, žinoma, į tas šalis, kurios neužvėrė durų Rusijos piliečiams taip, kaip, pavyzdžiui, Baltijos šalys.
Šiųjų lyderiai kaip tik šiomis dienomis pakartojo, jog toji politika liks nepakitusi, nes vien bėgimas nuo mobilizacijos, iki tol „sėdėjus ant sofos“ – nepakankama priežastis humanitarinei pagalbai.
Bet svarbiausia, jog Rusija, nepaisant visų nuostolių ir mobilizacijos spragų, greičiausiai neprarado ir bent jau artimiausiu metu nepraras galimybių bei potencialo užimti dar daugiau Ukrainos teritorijos.
Donecko srityje padėtis išlieka itin sunki Ukrainos pajėgoms, Rusijos kariuomenei toliau šluojant miestus nuo žemės paviršiaus.
Dar svarbiau – ji ir toliau gali tiesiog naikinti, kiek pasiekia, visus ir viską. Pirmiausia – kritinę šalies infrastruktūrą.
Tikslas – sukelti kuo didesnę ir platesnę humanitarinę krizę ir net katastrofą. Pastaroji jau ir taip prasidėjo okupuotose ir vis dar laisvose Ukrainos rytinėse dalyse, o, atėjus žiemai, maksimaliai paaštrės.
O tai reiškia ir naujus pabėgėlių iš Ukrainos srautus, kurie gali būti dar didesni, nei invazijos pradžioje.
Lietuvos valdžia demonstruoja, jog tai supranta ir tam ruošiasi – prognozuoja, jog Lietuva gali sulaukti iki 100 tūkst. naujų pabėgėlių iš Ukrainos bangos, o esą pasirengusi priimti apie 25 tūkst.
Kartu vis labiau aiškėja, kad Lietuvos valstybei reikėtų galvoti ir apie kitus atvykėlius iš Rusijos bei Baltarusijos – ten esančius mūsų tautiečius.
Represijos prieš lietuvių mokyklas Baltarusijoje – aiškus ženklas, kad ši tautinė mažuma ten apskritai bus paversta režimo įkaite. Kaip, greičiausiai, ir Rusijoje – pirmiausia, Kaliningrade.
Tad ar Lietuvos valstybei nereikėtų pradėti galvoti ne tik apie tai, kaip padėti ten esantiems lietuviams, bet ir kaip juos iš ten parsivežti, kol galima?
Šis klausimas jau kuris laikas kybo Lietuvos politikos palubėje, tačiau kol kas išsilieja tik įprasta opozicijos kritika valdžiai, kad ši „nieko nedaro“.
Bet kokiu atveju, tokių klausimų bus tik daugiau, nes juos diktuoja pati padėtis, besikeičianti tik į blogesnę ir pavojingesnę pusę.
