Rusijos skubiai suorganizuoti „referendumai“ okupuotose Ukrainos dalyse, kaip ir tikėtasi, baigėsi skubiu jų „nepriklausomybės pripažinimu“ ir užgrobtų Donbaso, Zaporožės ir Chersono regionų dalių aneksija.
Šie veiksmai yra akivaizdus paties režimo pripažinimas, kad jam nepavyko pasiekti net minimalių tikslų Donbase bei Ukrainos pietuose – užimti sričių teritorijas ir ten įsitvirtinti. O „referendumai“, „nepriklausomybė“ ir aneksija buvo numatyti tik po to.
Dar viena išlyga – šie veiksmai Kremliuje buvo suvokiami kaip kraštutinė priemonė, jei nebebūtų jokių šansų pradėti sau naudingas derybas su Vakarais ir Ukraina. Bet dabar Rusija ne tik nebesistumia į priekį, bet ir praranda teritorijas.
Taigi tai noras parodyti bent kokią nors „pergalę“, taip pat pagąsdinti Ukrainą ir Vakarus.
Mat „naujas Rusijos teritorijas“ jau bus „teisėta“ ir net „neišvengiama“ išlaikyti net ir atominiu ginklu – tuo atvirai grasino pats V.Putinas.
Bet kokiu atveju iškilmingos ceremonijos Kremliuje „prijungiant naujas teritorijas“ atrodė itin karikatūriškai, nes Ukrainos pajėgos pasiekė dar vieną svarbią pergalę fronte, prilygstančią Charkovo srities išlaisvinimui.
Keli tūkstančiai rusų kariškių pateko į katilą visam Donbaso regionui strategiškai svarbiame Lymano mieste.
Dar vienu ženklu, kad Rusija ir Vakarai bei Ukraina įžengė į žūtbūtinę priešpriešą, tapo dujotiekių „Nord Stream“ vamzdynų prakiurdymas.
Kad dujos į Baltijos jūrą pradėjo veržtis būtent dėl tyčinio, teroristinio akto, skelbė visi – tiek Vakarų šalys, tiek ir Rusija. Pastaroji, be abejo, kaltino Ukrainą ir JAV.
Vis dėlto naudingiausias šis išpuolis Kremliui – labiausiai dėl to, kad tai dar labiau aštrina ir sunkina energetinę krizę patiriančios Europos padėtį.
Be to, taip Rusijos režimas signalizuoja, jog gali griebtis išpuolių prieš bet kokią kritinę Europos šalių infrastruktūrą. Bet kur ir bet kada.
Bet ar Kremlius gali ryžtis pačiai radikaliausiai ir katastrofiškiausiai karo eskalavimo priemonei – atominiam smūgiui?
Spėliojama, kad taktinį branduolinį ginklą Rusija gali panaudoti prieš, pavyzdžiui, Ukrainos pajėgas fronte ar smogti kuriam nors atokesniam iš didesniųjų jos miestų, arba numesti negyvenamame regione.
Vakarai – pirmiausia JAV – dar garsiau pagrasino katastrofiškais padariniais Maskvai, jei ji griebsis raudonojo mygtuko.
Akivaizdu, kad bent vadinamojo riboto branduolinio smūgio Ukrainai galimybę Kremlius svarsto seniai ir rimtai.
Ar jį surengs, priklauso nuo to, kiek rimtai aukščiausia Rusijos vadovybė tikės atsakomuoju Vakarų smūgiu visa jėga.
Taigi tai savotiškas mirtinas pokeris, žaidėjams stengiantis įspėti, blefuoja priešininkas ar ne.
Lietuvos rytiniuose pasieniuose tirštėjant tokiems debesims, pačioje mūsų šalyje toliau virė įprastas politinis gyvenimas.
Pagrindinė jo kryptis – vėl aštrėjanti prezidento G.Nausėdos ir valdančiosios koalicijos bei Vyriausybės priešprieša.
Opozicija neturi nei jėgų, nei valios rimčiau kibti į atlapus valdantiesiems – jai pritrūksta garo net rimčiau suorganizuoti savo pačių inicijuotas interpeliacijas ministrams.
Šią savaitę net neįsibėgėjusi žlugo interpeliacija dėl elektros kainų krizės iš visų pusių pliekiamam konservatorių energetikos ministrui D.Kreiviui.
Valdantieji laimėjo jau pirmą balsavimą dėl ministro atsakymų į interpeliacijos klausimus ir pademonstravo, kad turi ir kritiniu atveju reikalingą 71 balsą.
Žinoma, tai, kad ne tiktai ši, bet ir kitos interpeliacijos pasmerktos nesėkmei, aišku.
Tačiau opozicijos gretos išsikvėpusios atrodė net per diskusijas, kurios visuomet yra puiki proga politiniam pasirodymui.
Savo apsnūdimo priežastis opozicijos atstovai užkulisiuose aiškina tuo, kad tiesiog bijo neatsargiais ar pernelyg stipriais judesiais išversti valdžią, o tokiu metu niekam nenaudinga imtis atsakomybės. Taigi geriau ramiai ruoštis rinkimams.
Tiesa, opozicija žada klibinti valdančiuosius per biudžeto svarstymą, prisidėdama prie į Vyriausybės viršūnes jau dabar kimbančių mažesniųjų partnerių liberalų.
Nors parlamentarai dar net nematė parengto biudžeto projekto, tarp Laisvės partijos ir konservatorių jau verda peštynės dėl kai kurių mokesčių.
Tuo metu prezidentas, susitikęs su Seimo opozicijos frakcijų lyderiais, to pokalbio dalyvių tikinimu, žadėjo, jog jo santykiai su valdančiaisiais bus itin brutalūs – „draskys užpakalius, kad net dūmai rūktų“.
Bet, jei G.Nausėda taip grasino, kol kas vieninteliai „dūmai“ – jo komiški ginčai su premjere I.Šimonyte dėl to, kas iš jų nori būti prezidentu, o kas premjeru ir kas kam „grasina piršteliu“.
Tiesa, tarp jų vėl atsinaujino nesutarimai dėl to, kas turi važiuoti į Europos Vadovų Tarybą ir tartis dėl energetikos krizės valdymo.
Bet panašu, kad šie ginčai ir vėl baigsis niekuo.
Vienas rimtesnių ir svarbesnių veiksmų, kuriuos atliko mūsų politikai šią savaitę, – pagaliau rimtai susirūpino tautiečiais Rusijoje ir Baltarusijoje.
Lietuvių kilmės asmenims Kaliningrade plačiai atvertos durys bėgti į istorinę tėvynę ne tik nuo mobilizacijos, bet ir dėl pavojaus tapti režimo įkaitais.
Reikia tikėtis, kad ne tik valdantieji, bet ir visas politinis elitas pasirengęs reaguoti ir į kur kas sunkesnius iššūkius nei šis.
