Mažamečių pasakojimai apie namuose patirtą seksualinę prievartą, psichologinį ir fizinį smurtą – tarsi iš siaubo filmų.
Pirmąją straipsnio dalį „Baisi Lietuvos realybė, kurią norėtų nuslėpti: po žiaurios iškrypėliškos prievartos prieš vaikus – neįtikėtini sprendimai“ skaitykite čia.
Mokėti papildomai nepanoro
Viename sostinės apygardos teismų baigiama nagrinėti byla ir iki Naujųjų metų turėtų būti paskelbtas sprendimas istorijoje, kurioje mažamečių vaikų tėvas iš pradžių kaltintas pagal baudžiamojo kodekso 140 straipsnį dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo. Už tokią mažamečiui padarytą veiką baudžiama laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Tačiau nagrinėjant bylą teisme išaiškėjo ir daugiau smurto atvejų, apie kuriuos papasakojo vaikai, tad mažamečiams atstovaujanti advokatė Liubovė Kuprusevičienė prašė teismo pakeisti kaltinimą ir taikyti baudžiamojo kodekso 163 straipsnį dėl piktnaudžiavimo tėvo teisėmis. Už tokią veiką baudžiama laisvės atėmimu iki penkerių metų.
Smurtauti prieš mažamečius tėvas pradėjo dėl 20 eurų, kurių nenorėjo mokėti buvusiai sutuoktinei. Ši kreipėsi į teismą, prašydama padidinti alimentus vaikų išlaikymui, mat vyras su vaikais visiškai nebendravo. Šešerių metų sūnaus tėvas net nebuvo matęs, mat šeimą, kurioje tuomet jau augo dvejų metų duktė, paliko tuomet, kai žmona dar tik laukėsi.
Po moters prašymo alimentus padidinti, vyras panoro pats su vaikais bendrauti, kad tik nereikėtų mokėti papildomai.
Tačiau susitikimai su jų nemylinčiu tėvu vaikams tapo košmaru, apie kurį jie visus metus nepasakojo net motinai, kol galiausiai tuomet jau devynerių metų mergaitė po eilinio apsilankymo pas tėtį prasitarė motinai, kad brolis buvo sumuštas.
Moteris, negalėdama tuo patikėti, nuvedė vaikus pas mokyklos psichologę, o ši padarė išvadą, kad vaikai išties patyrė smurtą, tad būtina kreiptis į policiją. Pareiškimus dėl smurto prieš mažamečius parašė ir motina, ir pati psichologė.
Po vaikų apklausos per ikiteisminio tyrimo teisėją, kur mergaitė ir berniukas patvirtino, kad tėvo namuose išties patyrė smurtą, tyrimą kontroliuojati prokurorė vaikams atstovaujančiai advokatei L.Kuprusevičienei be ceremonijų iškart pareiškė, kad tyrimas bus nutrauktas, nes vaikų parodymai jai atrodo niekiniai.
Tačiau byla nukeliavo į teismą vien drąsios ir atkaklios tyrėjos pastangomis. O teisme ėmė lįsti kraują stingdančios detalės.
Vaikai pasakojo, kad jiems valgant ant stalo visada gulėdavo diržas, o, jei maistas būdavo neskanus, tėvas murdė dukters galvą į lėkštę, neleisdamas nusivalyti išterlioto veido ir liepdamas suvalgyti viską – net kaulus.
Šešiametį sūnų tėvas sumušė diržu, rankomis daužė galvą, o paskui pareikalavo, kad vaikas padarytų jam masažą, nes mušimas vyrą itin išvargino.
Teisme paklaustas, kaip jautėsi, kai tėvas mušė jam per galvą, berniukas sakė: „Atrodė, kad slysta smegenys.“
Tėvo namuose smurtaujama buvo nuolat – net vaikams einant pro šalį vyras galėjo jiems spirti, suduoti ranka ar užvožti diržu.
Berniukui dabar – jau 10 metų, bet jis iki šiol yra itin užsidaręs savyje, nesugeba užmegzti ryšių su kitais žmonėmis.
Įtarimas – tik dėl vieno atvejo
Dar dvi panašios brolio ir sesers bylos teismo taip ir nepasiekė, nes tyrimai dėl smurto buvo nutraukti vos juos pradėjus. Įtarusi, kad tuomet dar esamas sutuoktinis smurtauja prieš aštuonerių metų dukterį, moteris su pareiškimu dėl mergaitei sukelto fizinio skausmo kreipėsi į policiją. Drauge padavė ir skyrybų prašymą.
Pirmajame pareiškime moteris nurodė vieną konkretų smurto atvejį, bet atsisakyta net pradėti ikiteisminį tyrimą. Šį sprendimą motina skundė, nurodydama ir daugiau smurto atvejų, apie kuriuos papasakojo duktė, tad galiausiai tyrimas pradėtas, nors vyrui įtarimas pareikštas tik dėl vieno atvejo – to, kurį pirmajame pareiškime nurodė moteris.
Per apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją mergaitė sklandžiai ir aiškiai papasakojo apie tai, kaip tėvas spaudė nugarą tol, kol atsirado mėlynė, apie tai, kaip veždamas į mokyklą griebė už striukės ir smaugė, grasindamas nuvežti į vaikų namus, apie tai, kaip piešiant pasidėjus lapą ant grindų stvėrė už pakarpos ir prispaudė prie žemės, kaip įpykęs parvertė ant lovos, užgulė ir rėkė į veidą.
Apklausiama skyrybų teismo mergaitė net papasakojo, kad tėvas laižė jos kaklą. Tačiau šis epizodas apskritai tarsi išnyko į bylos – apie jį prokurorai nė karto net žodžiu neužsiminė.
Byla su nuosprendžių nutraukti tyrimą apskundimais truko pusantrų metų. Nors po pirmojo skundų rato – vyriausiajam prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui ir apygardos teismui, – šis įgaliojo prokuratūrą pradėti tyrimą iš naujo, po mėnesio byla vėl nutraukta, o antrasis skundų ratas baigėsi smurtautojo pergale.
Įrodymai pasirodė nepakankami
Iš pradžių įtariamajam paskirta kardomoji priemonė nebendrauti su šeima ir neieškoti su ja ryšio, bet po vyro skundo tyrimą kontroliuojančio prokuroro vadovas kardomąją priemonę sušvelnino ir leido smurtautojui bendrauti su kitu vaiku – pusketvirtų metų sūnumi.
Kai buvo nutrauktas tyrimas dėl smurto prieš dukterį, po metų motina kreipėsi su pareiškimu dėl tėvo smurto ir prieš sūnų, su kuriuo nerimaujanti moteris buvisiam sutuoktiniui privalėjo leisti bendrauti.
Motina pati surinko įrodymus apie tėvo smurtą prieš sūnų, po to, kai iš susitikimo su tėčiu berniukas grįžo verkdamas ir pasakė, kad šis mušė per skruostus ir kelius. Moteris iškvietė policiją ir vaikų teisių apsaugos atstovus, šie užfiksavo parodymus, patys matė paraudusius berniuko kelius.
Motina nufotografavo sūnaus kojas, kitą dieną kreipėsi į šeimos gydytoją, kuri, apžiūrėjusi berniuką, jau išrašė pažymą apie ant vaiko kūno atsirandančias mėlynes. Dar kitą dieną, jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, moteris su sūnumi gavo siuntimą atlikti ir teismo medicinos ekspertizę, o ekspertai rado dar daugiau mėlynių – ne tik ant kelių, bet ir ant berniuko veido, jas aprašė ir surašė išvadą apie nežymų sveikatos sutrikdymą.
Nors per apklausą berniukas aiškiai pasakė, kad tėtis mušė, prokurorų išvadose rašoma, kad vaiko kalba neaiški, tad negalima daryti išvadų apie smurtą. O smurtautojas apklaustas tik kaip specialusis liudytojas ir tai, kad smurtavo, žinoma, neigė.
Galiausiai šis tyrimas irgi nutrauktas. Negana to, ilgiau kaip metus kovoję dėl to, kad tyrimas dėl smurto prieš vyresnę mergaitę nebūtų vėl atnaujintas, prokurorai net neleido buvusiai šios mergaitės gynėjai L.Kuprusevičienei ginti jos brolio. Berniukui skirtas kitas valstybės advokatas, kuris nesiėmė nieko, kad apgintų skriaudžiamo vaiko teises.
Du skirtingi sprendimai
Skriaudžiamų vaikų teises kartais siekia apginti ir vyrai, tačiau jiems dar sunkiau įrodyti, kad prieš vaiką smurtaujama.
Į „Lietuvos rytą“ neseniai kreipėsi vilnietis Justas (čia – ir kitur šeimos narių vardai pakeisti dėl vaiko saugumo, jie redakcijai žinomi), kai su motina Rima gyvenantis septynerių sūnus Laimonas prasitarė, kad motinos draugas Ramūnas jam taiko fizines bausmes: supykęs skaudžiai tampo už rankų, yra sudavęs per užpakalį.
Septynmečio tėvas apie nerimą keliantį pokalbį su vaiku papasakojo ir buvusiai žmonai, o ši pažadėjo išsiaiškinti. Vis dėlto Justas kreipėsi ir į vaiko teisių apsaugos specialistus patarimo, kaip elgtis tokiu atveju, o šie paragino pačiam su sūnumi užsukti pas juos.
Sulaukęs, kol sūnus su motina grįš iš atostogų, Justas pasiėmė Laimoną iš mokyklos ir su juo nuėjo į Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrių.
Vyriausioji specialistė Beata Kikava išklausė berniuko istoriją ir priėmė sprendimą, kad, kol bus aiškinamasi, ar vaikui išties saugu gyventi motinos namuose, šis kurį laiką gyvensiąs su tėvu. Apie tai B.Kikava pranešė ir pačiam Laimonui, ir jo motinai.
Tačiau Rima ignoravo šį pranešimą, vėl pasiėmė sūnų į savo namus, o po kelių dienų kita vaiko teisių apsaugos specialistė Danutė Rastenytė-Bebenina oficialiai grąžino berniuką motinai, nusprendusi, kad nebuvo kilę realaus ir tiesioginio pavojaus vaiko fiziniam ir psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei.
„Per pokalbį D.Rastenytė-Bebenina net prasitarė, kad taip nutarė „pasitarusi su mama.“ Keista, kai viena specialistė nutaria vienaip, kita – jau kitaip. Sūnus, kuriam buvo pasakyta, kad kurį laiką gyvens su manimi ir gali nebijoti mamos draugo, iš viso nesupranta, kas vyksta.
O vaiko teisių apsaugos specialistės sprendimus keičia net nesulaukusios ikiteisminio tyrimo išvadų, nes apie tai, ką pasakojo vaikas, buvo pranešta ir policijai“, – stebėjosi Laimono tėvas.
Justas ir jo advokatė Daiva Valeikienė dabar rašo skundus, kad tyrimas dėl galimo smurto prieš mažametį apskritai bent būtų pradėtas, nes jį pradėti atsisakyta nepaisant to, jog berniukas vaiko teisių apsaugos specialistei aiškiai papasakojo apie tai, kad prieš jį buvo smurtaujama.
Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjas Gedas Batulevičius aiškino: „Svarbiausias mūsų, vaiko teisių gynėjų, tikslas – užtikrinti geriausius vaiko interesus. Tam yra dedamos visos pastangos ir visais atvejais, kai vaikui reikalinga pagalba, yra reaguojama nedelsiant, o pagalba teikiama įvertinus konkrečią situaciją.
Šioje situacijoje sprendimas perduoti vaiką kitam įstatyminiam atstovui buvo priimtas pagal tuo metu turimus duomenis nustačius poreikį vaikui užtikrinti saugią aplinką. Surinkus ir įvertinus daugiau informacijos apie įvykį, įsitikinta, kad vaiko gyvenamoji vieta yra saugi, todėl nebuvo priežasčių neleisti vaikui ir toliau gyventi kartu su mama.“
Ne padeda, o kontroliuoja
Ar tikrai vaiko teisių apsaugos specialistai visada stengiasi užtikrinti geriausius vaiko interesus?
19 metų buvusi baudžiamųjų bylų prokurore, o pastaruosius devynerius metus advokate dirbanti 58-erių L.Kuprusevičienė savo praktikoje net nesusidūrė su atvejais, kai vaiko teisių apsaugos specialistai išties stengėsi padėti galimai skriaudžiamam vaikui. Nors dalyvaudami baudžiamajame procese kaip vaiko įstatyminiai atstovai jie turi visas proceso dalyvio teises, jomis naudotis nesivargina.
Apie tai, kad vaiko teisių gynėjai dažniausiai ne padeda, o tik trukdo, kalba ir civilinės teisės advokatai.
„Spalio 17 d. gavau dar vieną pranešimą apie tai, kad tyrimas dėl galimo seksualinio smurto prieš vaiką yra nutraukiamas. Per šį tyrimą vaiko teisių apsaugos specialistai už vaiko teises ginančios motinos net tyčiojosi: „Matyt, jūs siekiate dar vieno pedofilijos skandalo Lietuvoje?“
Dabar ta moteris nuolat kontroliuojama vaiko teisių apsaugos specialistų ir smaugiama leisti vaikui matytis su tėvu. Moteris sakė, kad jei būtų žinojusi, ką jai teiks patirti, apskritai niekada nebūtų rašiusi pareiškimo dėl smurto“, – teigė L.Kuprusevičienė.
Baudžiamųjų bylų advokatė kalba ne apie pavienius tokius atvejus. Ji turėjo bylų ne tik Vilniuje ar jo rajone, bet ir Klaipėdoje, Lazdijuose. Visų šių miestų ir rajonų vaiko teisių apsaugos specialistams atrodo, kad pagrindinė jų užduotis – kontroliuoti, kad motina leistų galimai smurtaujančiam tėvui bendrauti su vaiku, nes tokią teisę ir galimybę jam nustatė šeimos skyrybų bylą išnagrinėjęs teismas.
Tačiau teismų sprendimų vykdymas yra antstolių užduotis, o Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos nuostatuose teigiama, kad esminiai jos tikslai – užtikrinti vaiko teisių ir laisvių įgyvendinimą, gynimą ir apsaugą bei vaiko interesus Lietuvoje.
Savo klaidų nepripažįsta
Ieva Kūrytė, advokatė: „Kai tėvai kreipiasi su skundu dėl galimo smurto prieš vaiką, reikia labai gerai įvertinti, ar tas skundas pateiktas ne dėl to, kad norima pakenkti kitai pusei? Policijos pareigūnai, tyrėjai neretai sako, kad be rimtų įrodymų ikiteisminio tyrimo net nepradės, nes jis pasmerktas žlugti.
Kartais vaiko liudijimo nepakanka, nes šiais laikais vaikai yra įrankis tėvų rankose. Tai nereiškia, kad ikiteisminis tyrimas negalėtų būti pradėtas, bet tyrėjams reikia rimtesnių įrodymų. Galbūt – liudytojų, galbūt – kaip nors užfiksuoto smurto epizodo. Toks įrodymas negali būti vien motinos ar tėvo žodžiai, nes nustatyta daug piktnaudžiavimo atvejų.
Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba yra ta institucija, kuri ir turėtų aiškintis, ar nėra smurtaujama prieš vaiką. Deja, ši institucija ganėtinai butaforinė, nes, kai reikia realios pagalbos, toje tarnyboje yra vos vienas kitas specialistas, kuris nuoširdžiai nori padėti ir išsiaiškinti tikrąją situaciją, o ne formaliai atlikti savo pareigą.
Mano praktikoje apie 90 proc. yra šeimos bylos ir kone kiekvienoje jų, jei tik yra nepilnamečių vaikų, dalyvauja vaiko teisių apsaugos specialistas, mat kiekvienoje teikiamas vienoks ar kitoks skundas, net jei ir išvengiama ikiteisminio tyrimo. Reti tėvai brandžiai vertina savo tėvystę ir siekia į skyrybų procesą neįtraukti vaiko.
Tėvai patys ne visada ir supranta, kaip jie elgiasi. Kai kurie jų taip elgiasi tyčia, kai kurie – iš nežinojimo ir pasidavę emocijoms. Reikia juos grąžinti į realybę ir paaiškinti, kad tokiu savo elgesiu jie visam gyvenimui gali traumuoti vaiką ir prarasti su juo ryšį. Vaikui net gali sutrikti sveikata.
Tokiose bylose labiausiai norėtųsi vaiko teisių apsaugos specialistų aktyvesnio ir nuoširdesnio vaidmens. Nes dažniausiai tenka susidurti su šablonišku situacijos vertinimu ir išankstiniu nusistatymu.
Būtų gerai, kad būtų vienodai išklausomos abi pusės ir neapsiribojama kažkokiu deklaratyviu išaiškinimu, jog tėvai turi vienas kitą remti, padėti, bendrauti ir viską spręsti bendru sutarimu, kad tarpusavio ginčai kenkia vaikų interesams.
Šituos tekstus žinome atmintinai, nes kiekvienoje byloje vaiko teisių apsaugos specialistai tai surašo. Net esame turėję atvejų, kai jie byloje surašė išvadą ir nurodė visai kitus asmenis. Tai rodo, kad sprendimas konkrečioje byloje priimtas visai kitų žmonių situacijos pagrindu.
Viena klientė iš principo šią instituciją skundžia iki galo, nes labai supyko, kai gavo vaiko teisių apsaugos specialistų išvadą apie savo situaciją su kitų žmonių vardais ir asmens kodais. Akte įrašytus žmones moteris lyg tyčia pažinojo, tad tie žmonės tarnybą irgi skundė. Ginčas vyksta jau daugybę metų, dar nėra iki galo pasibaigęs, bet tarnyba, žinoma, savo klaidų nepripažįsta.“
