O šios griūties pradžia – visiškas Rusijos pajėgų sutriuškinimas Ukrainoje, išlaisvinant visą dabar okupuotą šalies teritoriją.
Ar šis labiausiai trokštamas Ukrainos ir Vakarų pergalės scenarijus realesnis nei pernai? Ar jis gali išsipildyti šiemet?
Jei į pirmą klausimą galima atsakyti teigiamai, į antrą – daug atsargiau ir galbūt net veikiau neigiamai.
2022-ieji parodė, kad Ukrainos atsparumas ginkluotai agresijai daug didesnis, nei įsivaizdavo ne tik Maskva, bet ir daugelis Vakaruose ar net pačioje Ukrainoje.
O šie metai gali atskleisti, kad Rusijos pajėgumai bei ištekliai – tiek ekonominiai, kariniai, tiek politiniai – taip pat didesni, negu norėtųsi ir ukrainiečiams, ir jų sąjungininkams.
Būtent tai yra niūriausia perspektyva. Juk ne tik Ukrainos ir Vakarų pergalė, bet ir tikras karo Ukrainoje sustabdymas priklauso būtent nuo to, ar Rusija turės jėgų jį tęsti.
Žvelgiant į pačios Rusijos tikrovę, jau senokai reikėjo atsisveikinti su viltimis, kad įstrigusi agresija ir didėjantys kariuomenės nuostoliai ar mobilizacija sukels masinį visuomenės nepasitenkinimą, o galbūt net sukilimą.
Vis daugiau pagrindo teigti, kad visuomenės sukilti nepaskatintų dar keleriopai didesni nuostoliai ar visuotinė mobilizacija.
Pasirodo, daugumos rusų pasyvumas, tikėjimas, kad karas jų nepalies, taip pat valdžios baimė – neišmatuojamai dideli. Ką jau kalbėti apie tą visuomenės dalį, kurios imperialistinis ir net nacistinis įkarštis netgi didėja.
Taigi kaip ir Baltarusijos atveju, pagrindinis galimos Kremliaus erozijos šaltinis – viršūnių vidaus kova ar skilimas.
Taip pat – regioninių ir nacionalinių valdžių bei interesų grupių nepasitenkinimas. Bet kol kas aiškesnių šių procesų požymių irgi nematyti.
Aišku, yra akivaizdus konfliktas tarp privačios samdinių kariuomenės „Vagner“ vadeivos J.Prigožino ir Rusijos kariuomenės vadovybės.
Pats J.Prigožinas, žinoma, nėra savarankiškas veikėjas, o greičiausiai visagalės Federalinės saugumo tarnybos statytinis.
Tačiau ir šis konfliktas labiau panašus į įtakos dalybas, kurios bent kol kas negresia viso režimo griūtimi. Priešingai, net gali jį sustiprinti ir padaryti brutalesnį.
Apskritai įtakingesnius režimo sluoksnius ar nuo jo visiškai priklausomus oligarchus sukilti ir įvykdyti perversmą greičiausiai paskatintų tik fizinės žūties grėsmė.
Tokia, kuri kiltų Kremliaus viršūnėms apsisprendus stoti į atvirą ir branduolinį karą su Vakarais.
Bet tokia grėsmė išlieka labiau teorinė.
Didesnė tikimybė, kad Kremlius griebsis įvairių hibridinių provokacijų, išpuolių, teroro aktų.
Tuo metu ekonominis ir finansinis Vakarų spaudimas kol kas toks, kad Rusija sugeba jį atlaikyti, be to, ji turi aibę apėjimo kelių ir gelbėjančių rinkų.
Pagrindinės – Kinija ir Indija. Vakarų sankcijos ilgalaikėje perspektyvoje smukdo Rusijos ekonomiką, bet artimiausioje ateityje tai lemiamo poveikio neturi.
Taigi pagrindinis pavojus režimui – visiškas karinis sutriuškinimas Ukrainoje, rusams paliekant visas nuo 2014 m. užgrobtas teritorijas ir, svarbiausia, Krymą.
Nors net ir tokiu atveju tai nereikštų neišvengiamos režimo pabaigos pradžios.
Ar tai gali įvykti jau šiemet? Kol kas tvirto pagrindo to tikėtis nėra.
Ukrainos karinė ir politinė vadovybė žada, kad jų pajėgos tuoj pradės dar neregėto masto kontrpuolimą.
Tai atsakas į Rusijos rengimąsi naujam puolimui, metant į frontą pagaliau parengtas mobilizuotųjų pajėgas.
Kartu tęsiamas Ukrainos infrastruktūros naikinimas iranietiškais dronais, kurių tiekimo Vakarai kol kas nesiima nutraukti spaudimu pačiam Iranui.
Šiaip ar kitaip, panašu, kad laukia nauja itin brutali karo banga abiem pusėms žengiant į galbūt lemiamą susirėmimą.
Tačiau net ir tuo atveju, jei Rusijai nepavyktų palaužti ukrainiečių karių, ji gali dar ilgai apsikasusi laikytis užgrobtose Ukrainos teritorijose.
O kartu sekinti ir naikinti Ukrainą visomis kitomis priemonėmis ir visuose kituose frontuose.
Ypač dar ir dėl to, kad Vakarai nesiryžta ir artimiausiu metu greičiausiai nesiryš tokiam Rusijos spaudimui, kuris galėtų iš tiesų ją palaužti.
Mat Rusijos režimo, o gal ir visos valstybės griūtis tebėra pagrindinis Vakarų baubas nuogąstaujant, kad tokia suirutė baigtųsi branduoline katastrofa ar būtų dar didesnė geopolitinė bėda negu dabartinis karas.
Todėl pagrindinių Vakarų žvalgybų bei pareigūnų piešiamas scenarijus, kurio netgi, atrodo, norima – karo įstrigimas aklinoje kaktomušoje.
O tai, kaip viliamasi Vakaruose, pagaliau priverstų abi puses sėsti prie stalo.
Dar vienas scenarijus, skambantis iš ten pat, – Ukrainos karinė, o po to ir politinė griūtis.
Apie tai pastaruoju metu pradėjo kalbėti net ir Lietuvos pareigūnai – pavyzdžiui, prezidento vyriausiasis patarėjas K.Budrys.
Jis sulaukė kritikos, kad politinės valdžios atstovams viešai taip kalbėti nedera, o verčiau tik raginti Vakarus kuo greičiau siekti Ukrainos pergalės.
Kad ir kaip būtų, tokios kalbos – požymis, jog Vakaruose rengiamasi ilgai konfrontacijai su dabartine Rusija, o tai pareikalaus dar daug aukų ir pajėgų.
Taigi galutinių atsakymų į pagrindinius karo Ukrainoje ir Rusijos ateities klausimus šie metai gali dar nepateikti. Nebent aiškiau nubrėžti labiausiai tikėtinų scenarijų kontūrus.
