Visa tai jau buvo galima konstatuoti šį pirmadienį, kurio rytą Seime sprogo galimos pedofilijos skandalas.
Iš pradžių pranešta, kad Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys K.Bartoševičius nusprendė padėti mandatą ir palikti Seimą „dėl asmeninių priežasčių“.
Kol visi suko galvą, į kokią užuovėją jis galėjo iškeisti parlamentaro kėdę, prokuratūra pranešė, kad kreipiasi į Seimo pirmininkę dėl K.Bartoševičiaus neliečiamybės panaikinimo.
Paaiškėjo, kad K.Bartoševičius yra jau nuo lapkričio vidurio vykstančio tyrimo dėl seksualinės prievartos prieš nepilnamečius ir mažamečius herojus. Jis pats ėmė tikinti, kad jo pasitraukimas iš Seimo su šiuo tyrimu niekaip nesusijęs, jis nieko apie nieką nežino ir apskritai nenutuokia, apie ką kalbama. Be to, apie pasitraukimą iš Seimo jis esą galvojo jau seniai ir tik todėl, kad jaučiasi psichologiškai pavargęs.
Aišku, tikinčių tokiais paaiškinimais nei Seime, nei kitur nebūtum radęs nė su žiburiu. Juolab kad paaiškėjo, jog K.Bartoševičius pranešimą apie savo pasitraukimą Vyriausiajai rinkimų komisijai nusiuntė penktadienį vakare, dar būdamas Čilėje, o po šios kelionės ketino vykti į Indiją. Savo frakcijai apie mandato atsisakymą jis pranešė tik pirmadienį.
Į sprogusį galimos pedofilijos skandalą jų stovykloje konservatoriai reagavo ne mažiau šleivai kreivai ir žalingai jiems patiems negu pagrindinis istorijos herojus.
Atrodo, jie visiškai nesuprato, kad reikia kuo greičiau reaguoti ir bent kažką pasakyti būtent pačiai partijai.
Padrikus komentarus apie tai, kaip yra šokiruoti ar pasibaisėję, šaudė paskiri konservatoriai, be to, tai darė iš esmės tik klausiami žurnalistų. Tuo metu svarbiausi dešiniųjų veikėjai arba stengėsi priminti, kad K.Bartoševičius nėra partijos narys, arba apskritai vengė ką nors kalbėti.
Netgi galėjo susidaryti įspūdis, kad jie sąmoningai stengiasi viešųjų ryšių požiūriu „nesusisaistyti“ su šia itin nemalonia tema. Tiesa, po kurio laiko partijos pirmininkas G.Landsbergis paskelbė esąs sukrėstas ir pasitikįs teisingumu.
Tuo metu premjerė I.Šimonytė apie K.Bartoševičių, kuris politinę karjerą pradėjo kaip jos prezidento rinkimų kampanijos dalyvis, tylėjo iki antradienio ryto. O ir tuomet apie tai, kad jai labai sunku, ji pasakė tik anksčiau suplanuotame interviu naujienų agentūrai BNS.
Konservatoriai, susirinkę į prezidiumo posėdį, pareiškimą partijos vardu paskelbė tik ketvirtadienį. Čia TS-LKD partija pagaliau pabrėžė matanti savo atsakomybę už kiekvieną po jos vėliava į Seimą ir politiką atėjusį asmenį, pareiškė solidarumą su prievartos aukomis, jeigu ta prievarta pasitvirtins, be to, paskelbė siūlysianti naikinti Seimo nario teisinės neliečiamybės institutą.
Nieko keista, kad taip gaišdami konservatoriai suteikė apsčiai laiko ir pagrindo iki soties išskalbti jų apatinius visiems, kas tik netingėjo.
Dantis į „liberaliojo“, „užsižaidusio“ ir „partiją pakišusio“ elito blauzdas galando netgi saviškiai – dešiniausias partijos sparnas ir visi kiti nepatenkintieji.
Pyko ir liberalieji partneriai. Laisvės partija – dėl to, kad šis smūgis greičiausiai galutinai palaidoja jai svarbiausius įstatymų projektus, pirmiausia dėl civilinės sąjungos.
O Liberalų sąjūdis piktdžiugiškai prisiminė konservatorių šokį ant jų kaulelių galimos politinės „MG Baltic“ koncerno korupcijos skandalo metu ir skalbė dešiniuosius, kad šie pernelyg lengvai leido K.Bartoševičiui pasprukti iš Seimo.
Pasak kai kurių liberalų, verčiau būtų įvykęs oficialus procesas, kurio metu visi būtų turėję progą pademonstruoti solidarumą su teisėsauga bei atvirumą.
Tuo metu opozicija atvirai kaltino konservatorių vadovus sąmokslu su K.Bartoševičiumi – esą jam buvo pranešta apie būsimą prokurorų kreipimąsi į Seimą ir sutarta, kad jis sprunka kuo greičiau iš ten, maksimaliai išvengdamas bylos medžiagos viešinimo.
Žinoma, dešinieji buvo pliekiami ir už tai, kad jie visiškai neatsakingai į rinkimus atsiveda tokias televizijos pramoginėse laidose išgarsėjusias „įžymybes“, nuo kurių po to suka sąnarius visiems.
Kol kas nežinia, kiek ši istorija nusmukdys konservatorius ne tik per šiuos savivaldos, bet ir visus kitus netrukus vyksiančius rinkimus. Be abejo, dešinieji nukraujuos ir jiems belieka tikėtis, kad ne tokiu mastu, kaip liberalai galimos politinės korupcijos skandalo metu.
Dar sunku pasakyti, kiek dėl to laimės pagrindinės opozicinės partijos. Tačiau visiškai akivaizdu, kad daugiausia vėjo į bures gaus įvairiausio plauko radikalai, susibūrę pirmiausia po „šeimų maršo“ vėliava, kurių gretose šmėžuoja prieš dešimtmetį Lietuvą krėtusios violetinės Garliavos isterijos veikėjai.
Dabar visoms šioms jėgoms, gerokai išsikvėpusioms po pandemijos, naujos gyvybės bando įpūsti vienas galimų prezidento rinkimų favoritų I.Vėgėlė.
Valdančiųjų viršūnėse netgi sklando versija, kad šis advokatas bei jo šalininkai galėjo organizuoti ar paskatinti galimų K.Bartoševičiaus aukų kreipimąsi į teisėsaugą ir dabar tai pavers savo rinkimų kampanijos varikliu.
Šiaip ar kitaip, geresnę likimo dovaną visiems radikaliojo protesto prieš „elitą“ atstovams sunku sugalvoti. Juk šios jėgos būtent pedofiliją įvardija kaip vieną tikrųjų „elito“ savybių, kuria esą dangstoma rūpinimasis seksualinių mažumų teisėmis.
