Regis, ši frazė yra tapusi ir viena pagrindinių šios valdančiosios daugumos taisyklių, kuria ji vadovaujasi kiekvienos didesnės politinės krizės metu.
Tai skamba maždaug taip: „Jeigu jūs šitaip, tai teeinie viskas velniop ir tedega mėlyna liepsna. Mes išeiname, o jūs žinokitės!“
Tokia pozicija dešiniųjų valdžia vadovavosi ir savivaldybių tarybų lėšų eikvojimo skandalo metu – vilkino laiką, kėlė įtampą, o po to pagrasino viską susprogdinti.
Jau skandalui prasidėjus tebuvo laiko klausimas, kada jis pasieks Vyriausybę, – juk tarp ministrų yra ir buvusių savivaldybių tarybų narių. Pirmoji į sūkurį pakliuvo buvusi Kauno tarybos narė, dabartinė konservatorių švietimo, mokslo ir sporto ministrė J.Šiugždinienė.
Po to, kai paaiškėjo, jog politikė negali pagrįsti čekiais keliolikos tūkstančių eurų sumos, kurią išsėmė iš savivaldybės biudžeto, dar buvo galima sakyti, kad tai – pusė bėdos.
Bet J.Šiugždinienės padėtis lemtingai pablogėjo kaip tik po to, kai ji pabandė tai padaryti. Ranka parašyti laisvo turinio čekiai su neegzistuojančiomis birželio ar rugsėjo 31-osiomis dienomis, maksimalios išleistos sumos transportui per karantiną, kai visi buvo uždaryti namuose, – tai tik dalis žiedelių, puošusių ministrės ataskaitą.
Tačiau premjerė mūru tebestovėjo už ministrę. Tai galima suprasti. Viena vertus, I.Šimonytė visuomet laikėsi principo, kad nė vienas jos Vyriausybės ministras yra neliečiamas, o jeigu jį kas nors bando liesti, tuomet pasitraukimu grasina ir pati premjerė.
Antra vertus, tokiame pat išretėjusiame ore pakibo dar du ministrai. Visų čekių negalintys pateikti prisipažino ir kiti du buvę Kauno savivaldybės tarybos nariai – Liberalų sąjūdžiui atstovaujantis kultūros ministras S.Kairys ir dešinioji I.Šimonytės ranka Vyriausybėje konservatorių finansų ministrė G.Skaistė.
Taigi pajudinus vieną, gali tekti nukirsti dar du.
I.Šimonytė tuo gynėsi net ir viešai – retoriškai klausė, „kur sustosime“, jei teks pradėti skabyti visus, kas buvo savivaldybių tarybų nariais ir kurių pilna ne tik Vyriausybėje, bet ir Seime.
Žinoma, tai mėginimas nukreipti dėmesį nuo esmės. Esmė – ne visi politikai, kurie buvo savivaldybėse, ir net ne visi iš tų, kurie negali čekiais ar banko išrašais pagrįsti visų savo išlaidų.
Problema – tie, kurie, itin tikėtina, galimai sukčiavo ir pinigus tiesiog savinosi.
Šiaip ar kitaip, ketvirtadienio pavakarę paaiškėjo, kad J.Šiugždinienė dar trečiadienio vakarą pateikė premjerei atsistatydinimo pareiškimą.
Į sceną tuo pat metu vėl įšoko prezidentas G.Nausėda, kartu paaiškėjus, kodėl jis iki tol taip santūriai reagavo į kilusį triukšmą.
Pasirodo, lygiai taip pat su žiburiu savo čekių negali surasti ir jo pagrindinis patarėjas vidaus politikos klausimais, buvęs tos pačios nelemtos Kauno tarybos narys P.Mačiulis.
Tai jis prisipažino pats, kartu paskelbęs apie savo atsistatydinimo pareiškimą, kurį prezidentas, žinoma, nedelsdamas patenkino.
Netrukus G.Nausėda jau kur kas pakilesniu ir griežtesniu tonu ėmė reikalauti premjerės atstatydinti visus tris ministrus.
Prezidentas teisingai priminė, kad tai – sena sisteminė problema, kurią reikėtų atitinkamai spręsti.
Juk apie tai, kad ne tik savivaldos, bet ir parlamento politikai tas lėšas, kurias gauna kaip priedą prie algos, švaisto įvairiausiais suktais būdais, per pastarąjį dešimtmetį buvo viešai skelbta daugybę kartų.
Akivaizdus sprendimas, kurio lyg ir siūlė imtis G.Nausėda, – tuos priedus paversti pagrindinės algos dalimi. Kodėl to iki šiol nebuvo imamasi ir greičiausiai nebus imtasi net ir dabar?
Viena vertus, politikai bijo rinkėjų pasipiktinimo dėl algų didinimo, kita vertus, jiems dar labiau rūpi išlaikyti naudingą šešėlinį tų „vokelių“ statusą.
Bet G.Nausėdos pareiškimus ir visus šiuos svarstymus nustelbė vakar rytą nugriaudėjęs sprogimas. Konservatorių lyderis G.Landsbergis paskelbė, kad partijos vadovybė ketina svarstyti Vyriausybės atsistatydinimo ir net pirmalaikių Seimo rinkimų galimybę.
Kas nulėmė tokius konservatorių viršūnių veiksmus?
Žinoma, pirmiausia emocijos, kuriomis jie iki padangių visada trykšta tokiais atvejais. Antra, dešinieji, ko gero, planavo, kad ne tik plačios jų partijos Seimo frakcijos masės, bet ir koalicijos partneriai puls maldauti to nedaryti ir neapversti valstybės laivo.
Vis dėlto greičiausiai pagrindinis planas – Vyriausybei iš tiesų visai atsistatydinti ir po to Seime vėl iš naujo gauti įgaliojimus veikti.
Galbūt paaukojus ir tuos tris ministrus ir, dešiniųjų įsivaizdavimu, taip politiškai sustabdžius visą skandalą.
Tuo metu pirmalaikiai parlamento rinkimai įmanomi tiktai pačiam Seimui paleidus save 85 balsų dauguma po nesėkmingų bandymų suformuoti naują Vyriausybę, o tokio scenarijaus itin sunku tikėtis.
Koalicijos partneris Liberalų sąjūdis leido suprasti, kad jei yra šantažuojamas, tai to nebijo – esą pritaria Vyriausybės atsistatydinimui ir pasitikėjimo Seime patikrinimui.
Tačiau ar tikrai tokie veiksmai užtvenks bent tą skandalo srautą, kuris yra užplūdęs ne kitų partijų, o būtent dešiniųjų ir jų valdžios stovyklą? O kas bus, jei Vyriausybė nesurinks pakankamos paramos Seime?
Kaip apskritai rinkėjai įvertins tokius politinius kūliavirsčius ir tokią isteriškai paauglišką reakciją į šį skandalą?
Bet gal konservatoriai, apakinti pykčio dėl įžeistos savimeilės ir noro jiems patiems gudriai atrodančiu manevru „apžaisti“ visus priešininkus, tokių klausimų patys sau net nekelia.
Būtent dėl to gali ir prisižaisti.
