Turėtume baigti iliuzijas ir išlipti iš „rožinio burbulo“ mąstymo, kad Lietuvoje karo atveju būtų kitaip negu Ukrainoje, pabrėžė Lietuvos kariuomenės vadas generolas Raimundas Vaikšnoras.

„Rusai visą laiką ukrainiečius laikė kaip brolišką, slavišką tautą, kuri kartu nugalėjo fašizmą. Ir kas įvyko? Irpinė, Buča ir kitos vietos. Galima tik įsivaizduoti, kas galėtų būti pas mus, Lietuvoje, kadangi mes esame net Sovietų Sąjungos subyrėjimo kaltininkai. Mes esame tie niekšai, fašistai, pribaltai, kurie per daug gerai gyvena, nes mes jau vakarėjame. Tai kas gali mūsų laukti?“ – retoriškai klausė kariuomenės vadas.

Lietuvos gyventojai, anot kariuomenės vado, dar iki 2022 metų gyvenę sąlyginai ramiai, buvo užliūliuoti naratyvų, kad grėsmių nėra, Lietuva – tik niekam neįdomus nykštukas, tad ir investuoti į gynybą nėra reikalo.

„Mes dabar tokioje stadijoje, kad jeigu toliau į gražų popieriuką vyniosime tą nelabai skaniai kvepiantį daiktą, tai nuo to niekas nepasikeis. Vis tiek liekame realybėje, toje vietoje, kur dabar esame ir su kuo galime susidurti“, – pabrėžė generolas.

[[ge:lrytas:lrytas:36165744]]

Interviu „Žinių radijui“ Lietuvos kariuomenės vadas įvertino Rusijos grasinimus Baltijos šalims ir agresyvėjančią Kremliaus retoriką, lietuvių įvardytą pasitikėjimą Lietuvos kariuomene.

Taip pat laidoje generolas R.Vaikšnoras papasakojo, kodėl apie grėsmes Lietuvai pasirinko kalbėti taip tiesmukai ir kokios grėsmės iš tiesų gali laukti.

[[ge:lrytas:lrytas:36310039]][[ge:lrytas:lrytas:36346782]][[ge:lrytas:lrytas:36280819]]

– Generole, jūs labai atvirai, labai drąsiai kalbate apie didžiausius pavojus, laukiančius mūsų. Jūs labai atvirai, tiesmukai ir nevyniodamas į vatą kalbate apie karą. Kokia yra visuomenės reakcija į tai?

– Reakcijų yra įvairių, nes žmonės greičiausiai sunkiai priima realybę, nenori ja patikėti. Problema, kad mūsų liberali visuomenė – mes liberalėjame, tai yra normalu ir turbūt net sveikintina, bet kartais tie sunkumai, su kuriais susiduriame, išmuša žmones iš vėžių. Nors buvo turbulencijų pasaulyje, iki 2022 metų gyvenome sąlyginai ramiai.

Taip, hibridas buvo niekur nedingęs, mes daug metų esame hibridinio karo stovyje – tik tiek, kad yra taikos metas. Ir staiga karas, žiaurumai, brutalumai, žmogaus teisių pažeidimai, visiškas nesiskaitymas su žmogaus gyvybe. Ir tai visiškai šalia, Europoje.

Rusai visą laiką ukrainiečius laikė kaip brolišką, slavišką tautą, kuri kartu nugalėjo fašizmą. Ir kas įvyko? Irpinė, Buča ir kitos vietos. Galima tik įsivaizduoti, kas galėtų būti pas mus, Lietuvoje, kadangi mes net esame Sovietų Sąjungos subyrėjimo kaltininkai. Esame tie niekšai, fašistai, pribaltai, kurie per daug gerai gyvena, nes mes jau vakarėjame. Tai kas gali mūsų laukti?

Bandome save uždaryti į rožinį burbulą ir sakyti ne, ne, su mumis bus visiškai kitaip. Manyčiau, kad tas iliuzijas reikėtų pabaigti. Jeigu apie tai nešneki ir neprogramuoji visuomenės, tai kas bus, jeigu iš tikrųjų prasidės kažkas tokio, ko mes nenorime.

Mes, kaip kariškiai, geriausiai suprantame, ką reiškia karas. Turbūt labiausiai nenorime, kad tas karas prasidėtų bet kokia forma. Todėl tiesus šnekėjimas yra labai svarbus.

Norėčiau paminėti ir kitą aspektą – kalbančius, kad „grėsmių nėra“, „kas jus užpuls“, „kam jūs čia įdomūs“, „mažiukai, nykštukai ir visokie kitokie“. Lygiai tas pats buvo prieš karą Ukrainoje. Buvo tie naratyvai, ir ne tik iš Kremliaus propagandistų, bet net iš tam tikrų politikų, kad, žiūrėkite, kam jūs (kariuomenė – aut.past.) čia reikalingi, mes ir taip gerai sutariame. Dabar irgi panašus naratyvas yra, tęsiasi jau ne vienerius metus, kad kam jūs čia reikalingi, kam jūs įdomūs. Bet nuo to ir prasideda – užliūliuoti liaudį, pasėti abejonę, kad nereikėtų nė kiek skirti gynybai bet kokia forma.

Visuomenės vaidmuo pasiruošime, sugebėjime atsispirti tiek propagandai, tiek blogiems naratyvams, šiandien yra labai svarbus. Mes dabar tokioje stadijoje, kad jeigu toliau į gražų popieriuką vyniosime tą nelabai skaniai kvepiantį daiktą, tai nuo to niekas nepasikeis. Vis tiek liekame realybėje, toje vietoje, kur dabar esame ir su kuo galime susidurti.

Jau nebenoriu nervinti žmonių, kai įvardiju Rusiją kaip mūsų potencialų priešą, bet jis toks yra. Tai ne mano išgalvojimas – ji prieš kelerius metus pirmą kartą taip įvardyta NATO dokumentuose, nes V.Putino režimas kelia mums egzistencinę grėsmę.

– Tamsta, paminėjote vieną labai svarbų momentą – kad kelerius metus, nuo pat plataus masto karo pradžios buvo bandoma ironizuoti, pajuokti, kad kas čia jus puls, bandoma sumenkinti įvairių institucijų, tame tarpe ir kariuomenės, autoritetus. Iki to laiko buvo galima sakyti, kad mes patys bauginamės, patys panikuojame. Bet Rusijos grasinimai NATO ir Baltijos šalims vis dažniau atsiduria dėmesio centre, Maskva daro pareiškimus apie Baltijos šalių užėmimą per 24 valandas, o Vakarai vis garsiau kalba apie būtinybę pereiti prie karinio mąstymo ir ruoštis karui, siekiant jo išvengti. Tai pareiškimas dėl Baltijos šalių užėmimo per 24 valandas jau nebėra tuščias mūsų pačių bauginimasis. Tai yra mūsų priešo atviras receptas, ką su mumis darys. Bet mes, Vakarai, nesame įpratę į pareiškimus reaguoti rimtai.

– Ir NATO generalinis sekretorius lygiai tą patį neseniai buvo pasakęs, kad turime ruoštis atsakui ir net karinėmis priemonėmis, nes visa matoma geopolitinė aplinka diktuoja, kad jeigu Vakarai nesustabdo Rusijos Ukrainoje, mes iš karto esame pralaimėtojai, nes tai sudarytų V.Putinui prielaidas, jog mes nesugebame suvaldyti vietinės reikšmės regioninio konflikto, tai kas būtų, jeigu karas būtų kitoks.

Paminėjote, kad yra agresyvi retorika. Nėra taip, kad mes, lietuviai ar vakariečiai, pradėjome gąsdintis Rusijos, bet jų kalbėjimas, galbūt ne pagrindinių žmonių, yra bandymas patikrinti temperatūrą, pamatyti, kokia reakcija. Galų gale visi hibridiniai veiksmai su GPS signalų blokavimu, su inkarais nutraukiant kabelius yra tam tikras mūsų atsako testavimas, kaip vyksta mūsų sprendimo priėmimo procesas, kaip greitai galime sureaguoti.

[[ge:lrytas:lrytas:36369772]]

Labai smagu ir sveikintina, kad kai kurios šalys – šiuo atveju Suomiją reikėtų pagirti – labai žaibiškai sureagavo į incidentą, kai buvo nutrauktas kabelis tarp Estijos ir Suomijos, ir jie tą laivą sulaikė, vykdo tyrimus. Taip, esame teisės viršenybę išpažįstančios Vakarų demokratijos, be abejo, negalime be teismo verdikto nubausti, bet galime pareikšti įtarimus, yra visi procesiniai dalykai.

Gal tai yra daugiau politikų, šalių susitarimas, ką mes darome. Šiuo atveju daugiau kalbame apie Baltijos jūrą, ką darome regione, bet kartu turėtume rimtai svarstyti tuos pareiškimus, nes turbūt juose yra dalis tiesos. Gal tai atrodytų daugiau oro virpinimas, bet turbūt kažkas už to slypi. Tie naratyvai yra surašyti, kad jie skaldytų visuomenę, keltų nepasitikėjimą ir kartu nuramintų, kad kam reikalingi tie pinigai gynybai, niekas nepuls.

Mano pagrindinė žinutė mūsų piliečiams – NATO yra pasiruošęs. Turime labai neblogus gynybinius planus, jie visą laiką peržiūrimi, nes keičiasi situacija, tie patys skiriami procentai gynybai keičiasi, tada atsiranda nauji pajėgumai. Turime ir nacionalinius gynybos planus, todėl mums visuomenės supratimas, parama skiriant lėšas gynybai, kritinio mąstymo ugdymas yra labai svarbus.

– Susitinkame ne visai Vasario 16-osios išvakarėse, bet netrukus jau ir Vasario 16-oji, Kovo 11-oji. Generole, kas jums yra patriotizmas? Kaip jūs suprantate patriotizmą?

– Tai yra meilė tėvynei ir būti teisingoje pusėje. Mes, lietuvių tauta, esame daug iškentėję per šimtmečius ir šiandien turime didžiuotis tuo, ką mūsų seneliai, protėviai iškovojo. Minėjote Vasario 16-ąją – tuo metu 20 drąsių vyrų nepabūgo priimti sprendimus. Ir mums tai yra labai svarbus pareiškimas.

Taip, mes buvome praradę savo nepriklausomybę ir vis dar jaučiame pasekmes to, ką reiškia, kai tave 50 metų buvo okupavę, kai bandė ištrinti tavo identitetą, tavo kalbą, pasididžiavimą tuo, kuo tu esi. Dabar, daugiau kaip 30 metų po nepriklausomybės atkūrimo, turime ypatingai vertinti tai, ką krauju iškovojo mūsų seneliai ir tėvai. Visi tie dalykai ir susiveda: ir meilė tėvynei, ir pagarba, ir atsidavimas. Kitos tėvynės neturime. Nesvarbu, kur šiandien esame: galime būti užsienyje, uždarbiauti, mokytis, gal ieškoti geresnio gyvenimo. Tai nėra problema.

Būtų problema, jeigu staiga pradėtume atsisakyti vertybių ir dėl to paprastesnio gyvenimo atsisakytume to, ką tėvynė yra suteikusi. Dažnai būna tie pilietybės klausimai, dažnai sakome, kad valdžia bloga. Bet tą valdžią mes patys ir renkamės. Dabar labiau kalbu kaip pilietis, o ne kaip kariuomenės vadas – tada būkime aktyvūs. Aktyviai dalyvaukime visuose tuose procesuose, gyvenime, nes galima labai daug ką pakeisti. Būti patriotu nėra žeminantis arba užgaulus dalykas. Būti patriotu yra labai svarbus dalykas, ypač šiuo laikotarpiu, kai mums galbūt netgi gresia – nebūtinai šiandien – bet yra tautos išlikimo grėsmė.

– Nuo 2018 iki 2024 metų buvo pastebimas net 10 procentų pasitikėjimo Lietuvos kariuomene augimas, kuris pernai buvo rekordiškai aukštas – net 80 proc. šalies gyventojų pasitiki šalies kariuomene. Mano klausimas toks pats, kaip ir apie patriotizmą – ką tas skaičius konkrečiai reiškia? Ar visuomenė supranta, ką reiškia tas pasitikėjimas?

– Tai yra tam tikro darbo indėlis, tai yra išraiška to, ką kariuomenė per tuos dešimtmečius yra atlikusi. Ne paslaptis, kad tik išsivadavus iš sovietinio jungo, daug tam tikrų blogų tradicijų buvo perkelta į kariuomenę, nes kitokių patirčių mes neturėjome. Čia kaip ir visuomenė. Bet yra branda.

Dabar jaučiu, kad mes labai stipriai išaugome. Daug karininkų, net ir puskarininkių, turi vakarietišką išsilavinimą, supratimą. Užaugo nauja karta. Ir pats požiūris į karį, į žmogų yra pasikeitęs, ir jis automatiškai užprogramuoja. Žmonės, tarnavę kariuomenėje trumpiau ar ilgiau, taip pat formuoja. Ar mes visas bėdas išaugome? Turbūt ne, kaip ir kiekviename kolektyve yra įvairių trinčių, nori nenori, myliu nemyliu, tačiau atvirumas, demonstravimas to, ką mes darome, padarė savo.

[[ge:lrytas:lrytas:36369770]]

Aišku, kariuomenė pagal savo paskirtį yra uždaroka organizacija, yra paslapčių, bet tas atvirumas, kur galima, įrangos, technikos naujos įsigijimas, įsisavinimas, tas pats gerbuvis, geresnės tarnybos sąlygos kariams ir tai, kad karys nėra tik rikiuotės aikštės pašlavinėtojas, bet iš tiesų vykdo kovinį rengimą ir supranta, kad jis, nors ir mažas sraigtelis dideliame mechanizme, supranta savo misiją, paskirtį, kam jis atėjo.

Būna sunkių ir lengvų akimirkų, bet ta devynių mėnesių šauktinių tarnyba yra optimalus laiko tarpas. Yra diskusija, kad jis galėtų būti ilgesnis, bet jeigu mes orientuojamės į visuotinį šaukimą, jei norime, kad kuo daugiau karių gautų bazines žinias, specializaciją ir galėtume aktyvųjį rezervą sustiprinti, manau, tai yra optimalus variantas.

Per tuos devynis mėnesius kariui pademonstruojame, kad jis yra svarbus, kad jis yra asmenybė, kad tas žinias, kurias įgauna kariuomenėje, jis gali vėliau pritaikyti savo civiliniame gyvenime. Pagrindinis tikslas – kad kariai ateitų į profesinę karo tarnybą. Ir jeigu kažkas jaučia, kad jam trūksta žinių, tai čia yra gera terpė pasirašyti kontraktą, ir, tarnaujant tėvynei, gilinti savo žinias ir būti tuo vadinamuoju geru savo srities amatininku, savo srities žinovu. Kviečiu aktyviai stoti į Karo akademiją, pasirinkti Jaunesniųjų vadų mokymo kursus, kur būtų galima save realizuoti ir nebūtinai pasirinkti visą gyvenimą praleisti kariuomenėje, bet turėti supratimą apie tai. Kuo daugiau žmonių, suprantančių apie kariuomenę, tuo lengviau pačiai visuomenei.

– Po poros savaičių minėsime trečiąsias plataus masto karo metines Ukrainoje. Atrodytų, kad Ukrainos visuomenė turėtų būti susitelkusi, turėtų palaikyti kariuomenę, bet, man atrodo, kad praraja tarp visuomenės ir kariuomenės niekada nebuvo gilesnė nei yra dabar. Palaikymas senka su kiekviena diena. Aš lydžiu karius Ukrainoje, susiduriu su daugybe karių, ir, leisčiau sau įvardyti, kad visuomenės, šeimos palaikymo nebuvimas yra viena iš didžiausių katastrofų. Kalbėjome apie pasitikėjimą Lietuvos kariuomene, apie patriotizmą. Mano supratimas apie patriotizmą yra toks, kad nereikėtų įkalbinėti, o kad kiekvieno vaiko DNR, jo lietuviškame kode automatiškai būtų tarnyba Lietuvos kariuomenėje.

– Tai turbūt yra pats svarbiausias klausimas. Kariuomenėje mokomės būti gerais savo profesijos žinovais su tais žmonėmis, kurie ateina iš visuomenės. Kariuomenė yra visuomenės atspindys. Be abejo, tai yra programuojama dar šeimoje. Šeima, mokykla, kur didžiausią laiko dalį praleidžia jaunimas, ir ką tėvai šeimoje šneka, kaip jie žiūri į valstybės procesus, yra esmė.

Nes kariuomenė yra tik įrankis valstybės rankose, kai jau nebeveikia diplomatija. Turbūt nereikia labai daug įtikinėti, nes visi supranta, kad kai yra stabili valstybė ir vidaus reikalų sistema yra gerai sutvarkyta, kariuomenė, kaip atgrasymas, yra pakankamai aukštoje kovinėje parengtyje, gebanti įvykdyti jai iškeltas užduotis, visa tai automatiškai pritraukia ir verslą, atneša stabilumą valstybei. Pati valstybė tada bujoja, žydi, joje gera gyventi, būna geri atlyginimai.

Viskas kaip ir atrodo suprantama, bet kažkodėl kartais žmonės bando išimti vieną kategoriją – va jeigu nebūtų kariuomenės, tai kiek pinigų sutaupytume, galėtume į sveikatos apsaugą, į švietimą įdėti. Bet tada grįžkime atgal – gyvename tarp tokių nedraugiškų, agresyviai, oportunistiškai nusiteikusių kaimynų, kurie tik ir ieško galimybės. Ir net nežinau, dėl ko – nors atrodo, pati Rusija turi tokias platybes, tiek iškasenų, atrodo, tik gyventų, investuotų į savo žmones. Bet jeigu vagia klozetus ir skalbimo mašinas, tai įsivaizduokime, kaip jie ten gyvena, ir jiems vis dar yra maža.

Tai kai gyvename tokioje aplinkoje tarp tokių kaimynų, kiekvienas valstybės elementas turi funkcionuoti attiinkamai, kad būtų galima saugiai dirbti, saugiai auginti šeimas, vaikus, ir tai užprogramuoja cikliškumą. Dėl to visuomenės palaikymas yra svarbu, kariuomenė, ypač taikos metu, sudaro labai didelę dalį. Taip, mes turime projektą išvystyti vienetą iki divizijos, tačiau ir likusios pajėgos, kaip jūrų, oro, turės būti lygiagrečiai vystomos ir palaikomos. Todėl visi kiti įgalintojai yra visuomenė, pilietiškai ir patriotiškai nusiteikę žmonės, kurie prisijungia prie kariuomenės kaip rėmėjai.

Minite pavyzdžius iš Ukrainos, bet taip pat yra Šaulių sąjunga, kuri rimtą, gerą darbą dirba. Yra sistema sistemoje, ir kariuomenė yra tik vienas elementas.

Mes irgi turime gebėti įtikinti visuomenę, kad viskas, ką mes darome, yra skaidru. Kiekvienas euras, kurį išleidžia mokesčių mokėtojai, nueina būtent ten, kur jis ir turėtų būti, o ne kažkur kitur. Kaip dabar girdėti, esą kažkas vagia iš kariuomenės, kad yra korupcija – tai visiškai netiesa. Skaidresnę organizaciją greičiausiai sunku surasti, nes mes susikūrę nuo nulio, neturime jokio sovietinio palikimo. Kai kurios kitos įstaigos, organizacijos tik pakeitė uniformas arba užtruko laiko.

Tas naujas mąstymas su gerai išlavintais karininkais, puskarininkiais, kariais, kalbų žinojimas, gebėjimas kartu operuoti su sąjungininkais užtikrina mums patikimumą, bet kartu ir atsakomybę – kad mes atsakingi už savo tėvynę, už kiekvieną pilietį ir už mūsų žemių integralumą.

– Žinote, su kuo dar susiduria mano kariai Ukrainoje? Visuomenė labai dažnai ir agresyviai juos kaltina – jeigu ne jūs, tai to karo ir nebūtų. Manau, kad trečiais karo metais tokie pasakymai yra šiurpinantys. Kalbėjome apie bendrą supratimą apie tai, kas mus apgins. Dažnai girdžiu „tai Lietuva mane apgins“. O kas ta Lietuva? Tamsta, pabaigai, kaip pakeisti mūsų visuomenės požiūrį, kad NATO nėra ten – NATO esame mes, ir kad gintis teks galiausiai mums patiems?

– Teisingai pastebėta. NATO, kaip organizacija, neturi savo kariuomenės – yra 32 NATO šalys, kurios tuos pajėgumus ir sukuria. Tik vienos yra arčiau galimo konflikto zonos, kitos toliau. Ir yra pasidalinimas tarp ekonomiškai stipriau ir silpniau išsivysčiusių šalių, yra solidarumas. Turime Baltijos oro policijos misiją, Vokietijos vadovaujamą kovinę grupę, amerikiečių šarvuotą batalioną ir dar daug kitų padalinukų, kurių nevardinsiu – tai ir yra tas solidarumo ženklas.

Aš, kaip Lietuvos kariuomenės vadas, labai didžiuojuosi, kad mes galime integruotis kartu, mūsų procesai, procedūros yra suderinti, sąveikaujame ir gynybinių planų kontekste. Tai yra pats svarbiausias dalykas – NATO esame mes ir niekas kitas už mus to nepadarys. Mes patys turime imtis ir daryti, mes atsakingi už Europos, už pasaulio saugumą, ir tokiu būdu pasaulis bus tik geresnis.

[[ge:lrytas:lrytas:36369785]][[ge:lrytas:lrytas:1031194]]

Kariuomenės vadas – apie tikrąją grėsmę Lietuvai: šias iliuzijas reikėtų baigti