Maskvoje, Sivcev Vražeko skersgatvio 9-ojo namo 31 bute įvairiomis progomis rinkdavosi vadinamieji kauniečiai – anuomet Kaune dislokuotos elitinės 7-osios sovietų desantininkų divizijos veteranai.

Šiame bute nuo 1970 metų iki pat mirties 1990-aisiais gyveno sovietų armijos generolas Vasilijus Margelovas, ketvirtį šimtmečio vadovavęs SSRS oro desanto kariuomenei. Paskui ten buvo įrengtas jo visuomeninis memorialinis muziejus, kurį prižiūrėjo V.Margelovo sūnūs dvyniai Aleksandras ir Vasilijus.

Per kasmetį susibūrimą rugpjūčio 31-ąją – būtent tądien 1993 metais iš Lietuvos išvesti paskutiniai Rusijos kariuomenės daliniai – pirmasis tostas būdavo paskelbiamas už sugrįžimą į Kauną.

Buvę sovietiniai desantininkai, aukšti Rusijos pareigūnai ir kiti kariškiai išsiskirstydavo tik paryčiais, nuodugniai išnagrinėję Lietuvos politines aktualijas.

[[ge:lrytas:lrytas:37640942]]

Prieš pradedant svečiams atsisveikinti, paskutinį žodį tardavo atsargos pulkininkas A.Margelovas, jau posovietinės Rusijos didvyrio vardą gavęs už eksperimentinius šarvuočių desanto šuolius pakaunės kariniuose aerodromuose 1970-aisiais. Jis padeklamuodavo savo kūrybos eilėraštį, skirtą tėvo atminimui ir Kazlų Rūdos aerodromui.

Eilėraštis pasakojo apie tai, kaip „lyg Dzeusai su perkūno griausmu, pusę dangaus virš visos žemės uždengę“, už Kauno, Kajackynės durpynuose pasislėpusiame aerodrome, nusileidžia galingiausi pasaulyje desanto laineriai IL-76.

Prieš paskutinį posmą poetas desantininkas paprastai padarydavo tragišką pauzę. Mat ten, iš kur, anot jo, bet kuris priešas pasaulyje galėjo būti sutriuškintas, kur galėjo atsiverti vartai net „žvaigždžių mūšiams“, šiandien ganosi ožkos.

Kad geriau suvoktume, kokia vieta tam aerodromui, visai Lietuvai buvo skiriama SSRS politinėje ir karinėje strategijoje, kokios grėsmingos jėgos čia buvo treniruojamos, verta žvilgtelėti į praeitį.

Puolimo kryptis – Vakarai

3 kilometrų taką turintis Kazlų Rūdos karinis aerodromas, esantis keliasdešimt kilometrų nuo Kauno, buvo vienas svarbiausių vadinamojo Kauno placdarmo objektų.

Tasai placdarmas – tai didelę dalį Lietuvos aprėpusi aerodromų ir karinės infrastruktūros sistema. Ji turėjo užtikrinti žaibišką sovietinių desantininkų permetimą į Vakarų šalis. Iš viso turėjo būti pastatyta daugiau kaip 50 slaptų karinių objektų.

[[ge:lrytas:lrytas:33509946]][[ge:lrytas:lrytas:32766316]][[ge:lrytas:lrytas:36935800]][[ge:lrytas:lrytas:36989747]]

Didžiulės „Kauno placdarmo“ statybos prasidėjo 1975-aisiais, kai Helsinkyje buvo pasirašyta Europos šalių saugumo ir bendradarbiavimo deklaracija, užkertanti kelią ginklu spręsti bet kokius konfliktus šiame žemyne.

Deklaraciją pasirašė ir SSRS. O Kauno, Jonavos, Kėdainių rajonuose įrengtose SSRS oro desanto kariuomenės pagrindinėse bazėse buvo imituojami NATO šalių gyvybinių centrų antpuoliai.

Premijų ir žvaigždžių lietus

1977-ųjų liepos mėnesį Kazlų Rūdoje įvyko I klasės karinio aerodromo atidarymas. Dalyvavo ne tik „Kauno placdarmo“ statybos iniciatoriai bei vykdytojai, bet ir visa SSRS armijos bei karinės pramonės viršūnė. Prie jos šliejosi būrelis išrinktųjų iš sovietų Lietuvos partinės nomenklatūros, kuri irgi buvo nemažai prisidėjusi prie slaptų karinių objektų statybos pakaunėje.

1978-ųjų lapkritį slaptu nutarimu SSRS valstybine premija mokslo ir technikos srityje už karinių objektų statybą Lietuvoje buvo apdovanota nemažai Maskvos, Leningrado, Charkovo inžinierių ir konstruktorių bei Kaune dislokuotos 7-osios divizijos vadai.

Už „Kauno placdarmo“ statybą lijo žvaigždėmis ir Maskvoje, ir Vilniuje. Itin nepašykštėta vienam pagrindinių šių statybų iniciatorių, Generalinio štabo viršininkui Nikolajui Ogarkovui. Jis gavo SSRS maršalo žvaigždę, tapo Sovietų Sąjungos didvyriu ir ginkluotųjų pajėgų Vakarų krypties vyriausiuoju vadu.

N.Ogarkovo, kuris, prasidėjus „Kauno placdarmo“ statybai, buvo renkamas SSRS aukščiausios tarybos deputatu kaip Lietuvos atstovas, vadavietė buvo įrengta netoli Kauno. Ji kažkodėl buvo vadinama Brežnevo bunkeriu.

Tačiau kas tada galėjo pamanyti, kad, baigiantis „Kauno placdarmo“ statybos pirmojo etapo darbams, prasidės SSRS oro desanto kariuomenės vado, armijos generolo V.Margelovo karjeros žlugimas.

Anoniminių laiškų srautas

Maždaug 1977 metais į Maskvos aukščiausias instancijas iš Kauno pradėjo plaukti skundai, pasirašyti dviprasmišku slapyvardžiu „sovietinio Kauno patriotai“.

Pasitelkdami aukščiausios įslaptinimo kategorijos dokumentus, anonimai ėmė reguliariai informuoti Kremliaus areopagą, kad 7-osios divizijos vadovybė yra susijusi su grobstytojais tokiose strateginės reikšmės miesto įmonėse kaip eksperimentinė farmacijos gamykla „Sanitas“, degtinės gamykla „Stumbras“, mėsos kombinatas.

Aukšti desantininkų karininkai asmeniškai pridengią grobstytojų gaujų lyderius, už tai gaudami savąją „dešimtinę“ iš deficitinių prekių realizavimo juodojoje rinkoje.

Laiškuose buvo pabrėžiama, kad dėl „Sanito“ gaminamo stipraus narkotiko fentanilio nelegalaus platinimo kai kurie 7-osios divizijos karininkai ir puskarininkiai patys įjunko jį vartoti.

Prie skundų buvo pridedami pluoštai fotografijų, liudijančių, kad iš „placdarmo“ sunkvežimiai gabena deficitines medžiagas į kai kurių Vilniaus ir Kauno partinių nomenklatūrininkų namų statybas.

Generoliškas orgijų užmojis

Anonimai aprašinėjo aukštų sovietų kariškių orgijas Ruklos karinio miestelio (Jonavos r.) suomiškoje pirtyje. Ji esanti paversta „čigonišku bordeliu“ – ten svečius linksminančios taboro šokėjos. SSRS maršalai ir generolai lėbaują su parašiutų sporto meistrėmis, kurios šiuos titulus pelnė ne sportiniais laimėjimais.

Keliuose anoniminiuose laiškuose buvo spalvingai aprašyti SSRS oro desanto kariuomenės vado V.Margelovo vizitai į Kaune esantį jo haremą.

Vien tik 1976 metais V.Margelovas seksualiniais tikslais atskridęs į Kauną net 62 kartus.

Dauguma jo sugulovių esančios lietuvių tautybės ištekėjusios kaunietės, o tai ypač pavojinga: karinės paslaptys gali nutekėti į Kauno nacionalistinį pogrindį.

„Kauno placdarmo“ statybos iniciatorius maršalas N.Ogarkovas dėl nuolat rūškano veido ir griežtų puritoniškų nuostatų sovietų armijoje buvo ir karininkų, ir eilinių pramintas „Raugintu agurku“. O V.Margelovas buvo tapęs legendine asmenybe dėl seksualinių sugebėjimų.

Oficialiai armijos generolas turėjo keturias žmonas, kurios jam pagimdė penkis sūnus.

Kaune jo sugulovėms gimdavo tiktai vyriškos lyties kūdikiai. Margelovų dinastijoje mergaičių nebuvo.

Užnugaris pačioje viršūnėje

Anonimai, laiškuose Maskvai pranešinėję apie aukštų karininkų ir nusikalstamo pasaulio ryšius, „moralinio supuvimo“, „žalos kareivių kovinei dvasiai“ faktus, žinojo daug. Tačiau jie negalėjo žinoti, kad tie laiškai pirmiausia būdavo pateikiami susipažinti pačiam V.Margelovui.

Šis, perskaitęs tik pirmąsias eilutes, brūkšteldavęs ant laiško įspūdingo dydžio vyrišką lyties organą ir pareikšdavęs, kad ant tokių skundų skersai išilgai dedąs savąjį.

Dalis tokių skundų patekdavo į SSKP CK administracinių organų skyrių. Vienas jo darbuotojų buvo ir sovietų Lietuvos nomenklatūrininkams gerai pažįstamas Arkadijus Volskis, iš SSRS karo pramonės lyderių vėliau virtęs vienu įtakingiausių Rusijos verslo atstovų.

„Lietuvos ryto“ šaltinių žiniomis, skundus apie SSRS oro desantinės kariuomenės vadą A.Volskis specialiai kaupdavęs savo stalčiuje, o paskui veždavęsis į V.Margelovo vasarnamį Pamaskvyje.

Ten jiedu sumesdavę „sovietinio Kauno patriotų“ laiškus į laužą, ant kurio išsivirdavę žuvienės pagal specialų desantininko receptą seksualinei potencijai stiprinti.

Tačiau nors ir koks buvo stiprus vyriausiojo desantininkų vado užnugaris, jame vis dėlto atsirado plyšių.

Svečias su raudonu portfeliu

Smolensko srities Gusino kaime žemės ūkiu užsiiminėjusiam Vladimirui Krajevui 2003-iaisiais buvo 66 metai. O prieš kelis dešimtmečius jis buvo Panemunėje dislokuoto 108-ojo desantininkų pulko vadas, 1975–1978 m. vadovavo 7-ajai divizijai. Už „Kauno placdarmo“ statybą jis gavo SSRS valstybinę premiją.

V.Krajevas papasakojo, kad 1978-ųjų liepos mėnesį jam į Kauną paskambinęs armijos generolas V.Margelovas pranešė, jog į 7-ąją diviziją atvykstąs pats rimčiausias skundų tyrinėtojas.

Ruklos kariniame aerodrome generolas V.Krajevas pasitiko patį V.Margelovą ir kartu atskridusį neaukšto ūgio civiliškai apsirengusį penkiasdešimtmetį su aptrintu raudonos odos portfeliuku.

Šis žmogus buvo sovietinio oficiozo – laikraščio „Pravda“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Timūras Gaidaras, turėjęs SSRS povandeninio laivyno kontradmirolo laipsnį, sovietinio rusų rašytojo Arkadijaus Gaidaro sūnus.

Dar tėvo padovanotame portfeliuke T.Gaidaras turėjo šimto puslapių anoniminį skundą apie „nesankcionuotus 7-osios divizijos vadų ryšius su Kauno nusikaltėliais“. Ten buvo dažnai minima ir divizijos štabo viršininko Pavelo Gračiovo pavardė – jis asmeniškai tvarkąs tuos kontaktus.

Nesėkmingas šuolis parašiutu

Per sutiktuves Ruklos karinio miestelio pirtyje – net perdamasis svečias nė minutei nepaleido iš akių raudonojo portfelio – V.Krajevas konfidencialiai pasiteiravęs V.Margelovo, pagal kokią kategoriją priimti žurnalistą. „Pirmiausia tą rašeivą išmesk iš lėktuvo!“ – įsakęs oro desantinės kariuomenės vadas.

T.Gaidaras spyriojęsis prieš divizijos vado pasiūlymą šokti parašiutu: niekada to daryti nebandęs, sergąs stenokardija, galįs numirti dar kybodamas ore. Tačiau desantininkų nugirdytas svečias tiesiogine žodžio prasme buvęs išstumtas iš lėktuvo.

Šuolis nepavyko: T.Gaidaras nusilaužė koją ir nusikando trečdalį liežuvio. Kauno karo ligoninėje jam buvo padaryta operacija. Net operacinėje jis nesiskyręs su raudonuoju portfeliuku.

Kryžminiai žaibai iš Maskvos

Tik per plauką tragiškai nepasibaigęs T.Gaidaro šuolis parašiutu Kauno padangėje turėjo rimtų pasekmių.

Maskvoje buvo galutinai nuspręsta, kad ir praeityje pagarsėjęs nežabotu charakteriu oro desanto kariuomenės vadas V.Margelovas pasidaręs visiškai nevaldomas. Jo pavardė buvo išbraukta iš nutarimo dėl valstybinių premijų už sėkmingą „Kauno placdarmo“ pirmojo etapo objektų statybą.

1979 metų sausį Ruklos pirtyje linksmai atšventęs septyniasdešimtmetį ir Kazlų Rūdos miškuose surengęs bene didžiausią „karališkąją medžioklę“, armijos generolas buvo atleistas iš desantinės kariuomenės vado pareigų.

Laiškuose iš Kauno itin dažnai minėtas kaip palaikantis glaudžius ir abipusiškai naudingus ryšius su kriminalinio pasaulio atstovais, 7-osios divizijos štabo viršininkas P.Gračiovas buvo skubiai išsiųstas iš Lietuvos ir atsidūrė Maskvos M.Frunzės karo akademijoje.

7-ajai divizijai vadovavęs generolas V.Krajevas buvo perkeltas į Kijevo karinę apygardą, toli gražu ne prestižinį postą.

Tačiau svarbiausia – tolesnės „Kauno placdarmo“ statybos buvo pristabdytos.

Kas buvo anonimai iš Kauno?

Kaune likę gyventi 7-osios divizijos veteranai manė, jog prie V.Margelovo nušalinimo prisidėjo Vakarų šalių specialiosios tarnybos ir Kauno nacionalistinis pogrindis.

Veteranai apsiriko: tarp anoniminių laiškų autorių tikrai nebuvo nei Vakarų šnipų, nei antikomunistinio pogrindžio atstovų. Priešingai, jie buvo ištikimi režimui ir net turėjo jam šiokių tokių nuopelnų.

Vėliau tapo žinomos pavardės keturių kauniečių, kurie gerai suvokė, kokį pavojų kelia planai iki 2000 metų visą mūsų kraštą paversti milžinišku sovietų oro desanto kariuomenės pakilimo Vakarų link taku. Jie ryžosi sutrukdyti didelio masto karinėms statyboms Lietuvoje.

Rengiamos knygos autorius

Kaunietis Klemensas T., 2003-aisiais pasitikęs 80-metį, prašė neminėti jo pavardės, kol neišleisiąs prisiminimų knygos, kurioje aprašomos „Kauno placdarmo“ statybos peripetijos.

Nacistinės okupacijos metais Klemensas T. buvo Lietuvos raudonųjų partizanų štabo ryšininkas Kaune, veikęs pagal štabo viršininko Antano Sniečkaus nurodymus. Jis palaikęs ryšius su Lietuvos antifašistų sąjunga, kurios nariai atlikdavo sovietų karinės žvalgybos GRU užduotis.

Pasak Klemenso T., jis tada buvo artimai susijęs ir su antinacistiškai nusiteikusiais Kauno inteligentijos atstovais: akių gydytoja Elena Kutorgiene, architektu Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu ir kitais, gaudavęs iš jų svarbios informacijos.

Po karo Klemensas T. dirbo Marijampolėje. Tuo metu srities teritorijoje buvo išsidėstęs 119-asis desantininkų pulkas. Jo smogikų būriai, vadovaujami karininkų, naktimis plėšikaudavo, žudydavo smulkius ūkininkus. Tad Klemensas T. su desantininkais jau tuomet sakė turėjęs sąskaitų.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jau dirbdamas Kaune, apie sovietų militaristinių sluoksnių užmojus Lietuvoje Klemensas T. sužinojęs iš paties LKP CK pirmojo sekretoriaus A.Sniečkaus.

Šis kiekvienais metais neoficialioje aplinkoje susitikdavęs su raudonųjų partizanų štabo žvalgais bei ryšininkais.

Per 1972 metų rugpjūtį Rytų Lietuvoje įvykusį tokį susitikimą Klemensas T. sužinojęs ir apie tai, kokį atgarsį Maskvoje turėjo masinės kauniečių antisovietinės demonstracijos po Romo Kalantos susideginimo, ir apie būsimojo „Kauno placdarmo“ statybas.

Talkininkų būta visokių

Kaip teigė Klemensas T., jam nebuvo sunku gauti informacijos apie „Kauno placdarmą“.

Būdamas LKP Kauno miesto komitete atsakingas už jaunimo karinį auklėjimą, jis dažnai lankydavęsis Panemunėje dislokuotame 108-ajame pulke, gerai pažinojęs kai ką iš Kauno įgulos komendantūros. Tad net žinios apie V.Margelovo „čigonišką bordelį“ buvusios, kaip sakoma, iš pirmųjų rankų.

Klemensui T. padėdavęs net vienas majoras iš KGB Kauno skyriaus, praeityje turėjęs rimtų konfliktų su GRU rezidentūra šiame mieste. Taip pat talkininkavę du 16-osios, vadinamosios lietuviškosios, divizijos veteranai. Šie irgi turėję artimų kontaktų su 7-osios divizijos karininkais.

Sąjungininku tapęs ir T.Gaidaras. Aplankytas ligoninėje jis sakęs, kad priverstinius šuolius parašiutu po didelės alkoholio dozės kaip „karinio patriotinio auklėjimo“ metodą 7-osios divizijos vadai V.Margelovo paliepimu ir anksčiau taikę ne vienam skundų tikrintojui.

Auklėjimas suveikdavęs: po to Kaune ilgam nedrįsdavusios pasirodyti komisijos iš Maskvos.

Tąkart T.Gaidaras pažadėjęs, kad jo šuolis parašiutu bus paskutinis V.Margelovo triukas.

Vėliau Klemensas T. manė, jog anoniminiai laiškai iš Kauno sutrikdė Kremlių ir dėl to, kad įrodė: informacija apie slaptus karinius objektus Lietuvoje yra gerai žinoma plačiuose visuomenės sluoksniuose.

Gal sovietų politinė ir karinė valdžia pabūgo, kad po 1975 metais Helsinkyje priimtų dokumentų pasaulyje pasklisiančios žinios apie „Kauno placdarmo“ statybą gali įžiebti rimtą tarptautinį skandalą?

Ginklų kontrabandos sandėris

Kontradmirolo T.Gaidaro šuolis parašiutu Kauno padangėje po keturiolikos metų nesutrukdė jo sūnui Jegorui Gaidarui, tuo metu ėjusiam Rusijos vyriausybės pirmininko pareigas, pasirašyti potvarkį Nr.1243-RS.

Pagal aukščiausiąją kategoriją įslaptintame 1992-ųjų liepos 9 dienos potvarkyje kalbama apie ginkluotės tiekimą jau nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kariuomenei mainais už gyvenamųjų namų statybą Rusijos karininkams Kaliningrado srityje. Tuos namus statyti turėjo Kauno nusikalstamo pasaulio įtakos sferoje buvusi asociacija „Selma“.

Antrasis šio vyriausybinio potvarkio signataras buvo prieš kelis mėnesius Rusijos gynybos ministru tapęs P.Gračiovas. Tas pats buvęs 7-osios divizijos štabo viršininkas, kurio ryšius su Kauno nusikaltėliais turėjo ištirti būsimojo Rusijos vicepremjero tėvas T.Gaidaras.

Sandėris „nauji namai už senus ginklus“, kaip dabar žinoma, turėjo pridengti didelio masto Rusijos ginkluotės kontrabandą per Lietuvos teritoriją į kai kurias trečiojo pasaulio šalis. Jos Vakarų pasaulio lyderių priskiriamos vadinamajai blogio ašiai, nes globoja teroristus.

Kas užsakė sprogdinimus?

Kauno nusikalstamo pasaulio ir aukštų Rusijos politikų bei kariškių sandėris yra tapęs viena didžiausių XX šimtmečio pabaigos kriminalinių mįslių. Iki šiol jos nesugebėjo išnarplioti nei Maskvos, nei Vilniaus prokurorai.

1994 metų spalio 17-ąją lagaminėlyje įtaisytu galingu sprogmeniu buvo nužudytas Maskvos žurnalistas Dmitrijus Cholodovas, tyręs Rusijos gynybos ministru tapusio „kauniečio“ P.Gračiovo ryšius su tarptautiniu ginklų kontrabandos sindikatu.

Tuo metu „Lietuvos rytas“ išsamiai informuodavo visuomenę apie mainų „nauji namai už senus ginklus“ politines kriminalines potekstes. Publikacijomis rėmėsi Rusijos generalinė prokuratūra, kitų šalių žiniasklaida. 1995 metų lapkričio 16-osios naktį Vilniuje buvo susprogdintas „Lietuvos ryto“ redakcijos priestatas.

Kaip vėliau teigė Vilniaus apygardos prokuratūros pareigūnai, sprogimo „Lietuvos ryto“ redakcijoje vykdytojų pėdsakai dingo Maskvoje.

Juodbruvų smogikų šūviai

1979 metų liepos 23–27 dienomis SSRS gynybos ministerija Lietuvoje surengė manevrus „Nemunas“. Jie buvo didžiausi po Antrojo pasaulinio karo okupuotose Baltijos šalyse.

Manevrų paskirtis buvo dvejopa: artimomis kovinei situacijai sąlygomis išbandyti „Kauno placdarmo“ pirmosios eilės karinius objektus; invazijos į Afganistaną išvakarėse pademonstruoti NATO šalių vyriausybėms, kokia stipri smogiamoji jėga sutelkta Pabaltijo karinėje apygardoje.

Įsiveržimo į Afganistaną repeticijai vadovavo pats Pabaltijo karinės apygardos vadas, armijos generolas Aleksandras Majorovas, 1968 m. „pasižymėjęs“ Čekoslovakijoje. Po pusmečio jis atsidūrė Kabule. Kaip stebėtojos dalyvavo visų trijų okupuotų Baltijos šalių kolaborantinės vadovybės.

Iš Lietuvos buvo pašaukta nemažai atsarginių. Jie pasakojo, kad itin siautėjo juodbruvi vyrukai kitokio sukirpimo uniformomis, nemokėję nė žodžio rusiškai, juo labiau – lietuviškai, šaudę padegamosiomis kulkomis.

Jų aukomis tapę ir du lietuviai. Iš viso per manevrus žuvo šeši kariškiai.

Dabar jau žinoma, kad 1979 metų gegužę ir birželį desantininkų mokymo centre Rukloje treniravosi sovietų karinės žvalgybos GRU specialiosios paskirties būrys – vadinamasis musulmonų batalionas, sudarytas iš SSRS ir Afganistano pasienio gyventojų. Afganistaniečių karinėmis uniformomis perrengtiems smogikams vadovavo uzbekų tautybės GRU majoras Ch.Chalabajevas.

1979 metų gruodžio 27-osios naktį per Afganistano lyderio Hafizullah Amino rezidencijos Kabule antpuolį tas batalionas buvo viena pagrindinių naikinamųjų jėgų.

Reikėjo mokėti lenkų kalbą

1981 metų rugsėjo pradžioje Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoje buvo surengti manevrai „Vakarai-81“. Pagal visus karinius parametrus jie pranoko net pratybas „Nemunas“.

Pagrindinė smogiamoji jėga buvo Kaune dislokuota 7-oji desantininkų divizija. Jai tuo metu vadovavo nuožmumu pasižymėjęs generolas Vladislavas Ačialovas. Jį Lietuvos teisėsaugininkai įvardijo kaip vieno pagrindinių 1991 metų sausio tragiškų įvykių dalyvių.

Per manevrus buvo išbandytas ir svarbiausias „Kauno placdarmo“ objektas – Vakarų krypties kariuomenės vyriausiojo vado bunkeris.

Į tą bunkerį iš Lenkijos miesto Legnicos buvo atkeltas pagrindinis Varšuvos sutarties šalių ginkluotųjų pajėgų slaptųjų komunikacijų mazgas.

Į manevrus buvo pašaukti atsarginiai iš Lietuvos, bent šiek tiek mokantys lenkiškai ir vokiškai. Šių keistenybių potekstė atsiskleidė tik gerokai vėliau: manevrai „Vakarai-81“ buvo generalinė repeticija prieš numatomą invaziją į Lenkiją.

Kremliuje erzėjo „vanagai“

Dabar žinoma, jog 1981 metų rudenį nedaug tetrūko, kad pasaulis vėl, kaip per Karibų jūros krizę 1962-ųjų spalį, būtų atsidūręs ant globalinės branduolinės katastrofos slenksčio.

1980 metais pradėjęs skleistis lenkų darbininkų antikomunistinis judėjimas „Solidarnosc“ gerokai išjudino socializmo lagerio pamatus. Kremlius pradėjo svarstyti galimybę atlikti „internacionalinę pareigą“ ir Lenkijoje – kaip 1956 m. Budapešte ir 1968 m. Prahoje.

Kaip žinome iš SSKP CK generalinio sekretoriaus L.Brežnevo aplinkos žmonių prisiminimų, tomis dienomis posėdžiai Kremliaus „Riešutiniame kabinete“ užtrukdavo ištisą parą.

SSRS ginkluotųjų pajėgų „vanagai“ (maršalas N.Ogarkovas ir kiti) kartkartėmis į kabinetą užsukančiam, bet menkai aplinkoje besusigaudančiam L.Brežnevui siūlė ne tik sutriuškinti „Solidarnosc“, bet ir vienu mostu išspręsti Vakarų Berlyno klausimą, kaip to pageidaują „ginklo broliai“ iš vadinamosios demokratinės Vokietijos.

Generolų argumentai: per įvykius Lenkijoje amerikiečiai su savo sąjungininkais britais ir prancūzais neištvertų nekrustelėję, kaip kad ramiai iškentė invaziją į Afganistaną. Tad „prevencinis Vakarų Berlyno pacifikavimas“ būtų visiškai pagrįstas.

Mokėsi neimti belaisvių

Manevruose „Vakarai-81“ pirmą kartą buvo rengiamasi masiniam šarvuotos technikos desantui. Turėjo būti patikrinta koncepcija, kad toli už „Kauno placdarmo“ ribų išmesti sovietų desantininkai su naujausios modifikacijos šarvuočiais BMD-3 pajėgūs pakirsti kai kurių NATO šalių gyvybinius centrus.

Visa 7-oji divizija, po daugiau kaip parą trukusio žygio be poilsio pasiekusi SSRS ir Lenkijos pasienį, ten išsidėstė laukti X valandos. Skirtingai nei per ankstesnius manevrus, ji buvo perdislokuota slaptai. Per žygį radijo ryšiai buvo kategoriškai uždrausti.

Auštant iš Ruklos, Kazlų Rūdos, Kėdainių aerodromų pakilo sunkiasvoriai „antėjai“ ir „ilai“. 35 minutės prieš masiniam šarvuotos technikos desantui nusileidžiant numanomoje Lenkijos pajūrio teritorijoje, ten pasirodė ir keturios poros naikintuvų bombarduotojų. Jie tariamąjį „Solidarnosc“ štabą Gdanske turėjo nušluoti nuo žemės paviršiaus.

O paties „Solidarnosc“ lyderio Lecho Walęsos namų antpuolis buvo imituojamas į šiaurės vakarus už Minsko.

108-ojo pulko smogikams vadovavo pats 7-osios divizijos vadas V.Ačialovas – jis parašiutu nusileido kartu su pirmuoju šturmo brigados būriu.

Kaip teigė 7-osios divizijos veteranai, per manevrus „Vakarai-81“ desantinio šturmo brigados mokėsi veikti pagal įsakymą: „Belaisvių neimti!“

Paskutinių manevrų tikslas

Paskutiniai desantininkų manevrai, į kuriuos buvo pakviesti ir Lietuvos kompartijos vadovai, įvyko 1989 metų spalį Baltarusijoje esančiame Goža Parečės kariniame poligone, tik keliasdešimt kilometrų nuo Druskininkų.

Vilniuje prie LKP CK pastato tuo metu jau kabojo šūkis „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities“.

Manevrai, kuriems vadovavo lietuvių kilmės 44 metų generolas Osvaldas Pikauskas, iš esmės buvo 1991 metų sausio kruvinųjų įvykių generalinė repeticija.

Goža Parečėje buvo atliekamos radijo ir televizijos stočių, redakcijų ir kitų strateginę reikšmę turinčių civilinių objektų, atsidūrusių neįvardytų priešiškų jėgų rankose, „perėmimo operacijos“.

Be 7-osios divizijos iš Kauno, manevruose dalyvavo 76-oji iš Pskovo ir 103-ioji iš Vitebsko.

Ypač gerai vadovybės buvo įvertinta „kauniečių“, jau pasidarbavusių ne viename beirstančios sovietinės imperijos karštame taške, kovinė parengtis.

Goža Parečės manevruose pasitreniravę Pskovo 76-osios divizijos smogikai 1991 metų sausio pradžioje įsiveržė į Spaudos rūmus Vilniuje.

Tai kur buvo tas bunkeris?

Ne vieną dieną praleidau buvusių 7-osios divizijos, vadintos juodąja, karininkų gyvenamųjų namų kvartale Panemunėje tarp Antano Smetonos alėjos, Mažosios ir Kampiškių gatvių.

Prie žydrai nudažyto staliuko greta Mažosios gatvės 1-ojo namo vakarais 108-ojo pulko veteranai rinkosi padaužyti domino. Jų vis paklausdavau, kur buvo vadinamasis Brežnevo bunkeris – SSRS ginkluotųjų pajėgų Vakarų krypties kariuomenės vyriausiojo vado būstinė. Aiškaus atsakymo neišgirsdavau.

Vieni sakė, kad jis buvo įrengtas 25–30 kilometrų į šiaurės rytus nuo Kauno. Gretimi žemės sklypai buvę atiduoti kai kurioms Kauno žinyboms.

Kiti pasakojo apie prieš keletą metų į Kauną iš Maskvos atvykusius naftos verslo atstovus. Jie dėjęsi besidomintys „Lietuvos kuro“ degalinių tinklo įsigijimu. Iš tikrųjų tai buvę Rusijos generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) elektronikos specialistai.

Jie slapta išmontavę vadavietėje per skubėjimą 1993 m. rugpjūtį pamirštą aukšto techninio lygio šifravimo ir dešifravimo įrangą. Jos raktą nesėkmingai medžiojo Vakarų šalių specialiosios tarnybos.

Pėdsakai aplink Kazlų Rūdą

Tačiau kodėl būtent Kazlų Rūdos miške esančioje Kajackynėje galėjo būti atverti vartai net žvaigždžių mūšiams? Kodėl iš ten bet kuris sovietų imperijos priešas galėjo būti sutriuškintas?

2003-iaisiais Kazlų Rūdos savivaldybės meras Valdas Kazlas, į šias vietas atvykęs mokytojauti prieš ketvirtį šimtmečio, sakė pajutęs „totalinio sovietų slaptumo aurą“.

Žmonės tada tiktai pašnibždomis pasakoję apie trikampyje tarp Kazlų Rūdos, Višakio Rūdos ir Agurkiškės įrengtą milžinišką karinį aerodromą. Sunkiausi pasaulyje desantininkų transporto lėktuvai tik nusileidę akimirksniu dingstą požeminiuose angaruose, kad jų negalėtų užfiksuoti palydovai.

Bebruliškės kaime buvusi didžiausia Pabaltijo karinėje apygardoje aviacinio kuro bazė.

Ėjusios kalbos apie prabangiai įrengtą kariškių vilą miške prie Gulioniškės, apie „karališkąsias medžiokles“.

Kazlų Rūdos apylinkėse ilgai buvo jaučiamos „Kauno placdarmo“ kaimynystės pasekmės. Mat desantininkų lėktuvai nusileisti galėdavo tik su atitinkamu degalų kiekiu. Pertekliaus būdavo atsikratoma kur nors virš miško, laukų ar sodybos.

Kai kurie vietos gyventojai, anuomet prisitrynę prie sovietų desantininkų, visai neblogai vertėsi: padėdavo jiems realizuoti juodojoje rinkoje unikalios konstrukcijos aerodromo pakilimo tako plokštes.

Tapo niekam nebepavojingas

Vadinamojo Brežnevo bunkerio paslaptį galiausiai atskleidė Alfredas Paltanavičius, kelias dešimtis metų buvęs sovietų Nemuno karinės girininkijos, turėjusios Kazlų Rūdos miškuose 6320 hektarų, girininkas.

Runkių miško antrajame kvartale A.Paltanavičius parodė, kur buvo toji įslaptinta vadavietė ir Varšuvos sutarties šalių ginkluotųjų pajėgų slaptųjų komunikacijų mazgas. Girininkui nesyk tekę ten lankytis – net 50–60 metrų gylyje.

Karininkai sakydavę: „Užfiksuok laiką, per pusantros sekundės būsi sujungtas su abonentu bet kuriame Žemės taške. Su kokios šalies prezidentu norėtum pasišnekėti?“ Jam ne prezidentai rūpėdavę, bet greit susisiekti su toliau gyvenančiais giminaičiais galėjęs ne kartą.

1993 metų vasarą naktimis iš Kazlų Rūdos traukiniais buvo gabenama išmontuota vadavietės elektroninė įranga. Ką ne ką kareiviai pardavę vietiniams gyventojams.

Vėliau kažkokios neaiškios asmenybės sugebėjo tą vadavietę privatizuoti. Išgrįstas takas liko užverstas spėjusiais supūti rąstais. Metalinės įėjimo durys aklinai užvirintos.

(„Lietuvos rytas“, 2003 m.)

„Kauno placdarmas“: sovietų generolas skraidė į savo haremą Lietuvoje Atsukam laiką