Izraelio ir Irano karas dabar gali judėti keliomis skirtingomis trajektorijomis, naujienų portalui Lrytas pasakojo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas.

Anot jo, pagrindinis šių dienų klausimas – ar Izraeliui pavyks įtikinti Vašingtoną, kad galima greitai, keliais smūgiais galutinai pribaigti Irano branduolinės programos grėsmę, kitaip tariant – įtikinti JAV įsitraukti į šį karą.

Interviu metu profesorius svarstė, kad Izraelio dėstomi argumentai, kodėl JAV dabar verta įsitraukti į šį karą, amerikiečiams gali skambėti patraukliai.

T.Janeliūnas įvertino, koks galėjo būti JAV vaidmuo Izraelio karinės operacijos pradžioje ir kodėl Izraelis nelaukė JAV ir Irano branduolinių derybų pabaigos.

[[ge:lrytas:lrytas:38294017]]

Tuo pačiu profesorius atsakė, kaip Irano ir Izraelio karas keičia visos Europos ir Lietuvos saugumo situaciją.

„Kai kur pokyčiai gali vykti palaipsniui, lėtai, būti taktiniai, kai kur gali būti pakankamai ryškūs ir radikalūs“, – pasakojo T.Janeliūnas.

[[ge:lrytas:lrytas:38306765]][[ge:lrytas:lrytas:38303403]][[ge:lrytas:lrytas:38311146]]

– Neseniai rašėte, kad tikimybė Rusijai imtis dar vieno karo smarkiai išaugtų, jei sutaptų keli kritiniai veiksniai: jei Rusija skelbtų pergalę Ukrainoje, JAV atitrauktų karius iš Europos ir prasidėtų didelis karas kažkur kitame pasaulio krašte. Minėjote, kad „didelio karo“ labiausiai tikėtini židiniai buvo ir yra du: Kinijos agresija prieš Taivaną ir Izraelio – Irano karas. Dabar matome pastarąjį variantą. Tai dabar kaip nors keičiasi mūsų saugumo situacija, vertinant galimus Rusijos veiksmus?

– Visi šie kriterijai galioja ir toliau, bet tai, kad šiuo metu vyksta Izraelio ir Irano karas, savaime nekeičia mūsų situacijos, nes tai, kas darosi Europoje, visų pirma Ukrainos fronte, radikaliai nesikeičia.

Šie pirmieji du veiksniai yra svarbesni ir lemiantys, jeigu kalbėtume apie Rusijos skaičiavimus, galimybes, kiek jie norėtų pasinaudoti pasikeitusia situacija ir tas galimybių langas jiems pasirodytų pakankamas, kad jie galėtų ryžtis dar vienai karinei avantiūrai.

O Izraelio – Irano karas gali judėti keliomis skirtingomis trajektorijomis. Tai, ką matome dabar, yra gana ryškus Izraelio dominavimas. Šia prasme karas gali baigtis pakankamai greitai, jeigu į jį įsitrauktų amerikiečiai.

Šių dienų klausimas kaip tik ir yra, ar Izraeliui pavyks įtikinti Vašingtoną, kad galima greitai, faktiškai keletu smūgių galutinai pribaigti Irano branduolinę programą, ir tokiu būdu tarsi ilgam išspręsti tą branduolinės programos grėsmę.

Jeigu taip, tada iš tiesų tas karas gali baigtis pakankamai aiškiu Irano pralaimėjimu ir susitaikymu, kad jis artimiausiu metu neturės branduolinio ginklo.

– Užsiminėte apie itin svarbų JAV vaidmenį. Tai, visų pirma – ar galėjo Izraelis veikti be JAV žinios ir leidimo? Ir tuomet ką jūs prognozuotumėte – ar galėtų JAV įsitraukti?

– Manau, kad Izraelis tikslingai laukė galimybės smogti Iranui ir jo branduoliniams objektams. Amerikiečiai ilgą laiką siekė sustabdyti Izraelį nuo tokio veiksmo ir derybos, kurios buvo prasidėjusios, D.Trumpui suteikė tokią galimybę – kad branduolinė programa galėtų būti pristabdyta be karinio įsitraukimo.

Čia amerikiečių leidimas ar žinia gali būti dviprasmiška – iš Izraelio pusės girdime, kad pritarimas buvo, bet buvo neišsakytas, kitaip tariant, savotiškai nenorima pastatyti amerikiečių į tokią poziciją, kurioje jie jaustųsi nekontroliuojantys situacijos.

Izraelis priėmė pakankamai radikalų žingsnį nebelaukdamas, kuo baigsis derybos dėl branduolinės programos, ir dabar amerikiečiai yra tokioje situacijoje, kurią jiems tiesiog reikia išnaudoti kiek įmanoma palankesne linkme.

[[ge:lrytas:lrytas:38314184]]

Ir čia Izraelio argumentai yra tokie, kad „mes jau faktiškai išvalėme Irano oro gynybos sistemas, padarėme tą juodžiausią arba rizikingiausią darbą ir jūs, amerikiečiai, tiesiog galite naudotis to vaisiais ir pabaigti Irano branduolinę programą be didesnės rizikos“. Ir tai amerikiečiams tikrai gali pasirodyti patrauklu. Greičiausiai to jie patys nebūtų darę, nebūtų tam ryžęsi. Tik Izraelio ryžtas pats savaime, matyt, galėjo sukurti tokias sąlygas, kad Iranui būtų smogta tokia jėga.

O amerikiečių įsitraukimas ar neįsitraukimas jau yra priverstinis. Izraeliui jau nebegalima aiškinti, kad nereikėjo to daryti, arba kad tai buvo padaryta prieš JAV nusiteikimą. Faktai yra tokie ir reikia išnaudoti dabartinę situaciją.

– O kodėl Izraelis nesulaukė derybų pabaigos?

– Apskritai derybos Izraeliui buvo netinkamas strateginis rezultatas, nes jie nesitikėjo, kad derybose įmanoma nutraukti Irano branduolinę programą.

Daugiausiai buvo galima tikėtis ją pristabdyti, o tuo metu jau ir konkretūs duomenys rodė, kad Iranas artėja prie to taško, kada praktiškai per keletą savaičių tas branduolines medžiagas galima paversti bomba, ir tokiu atveju situacija jau bus nebegrįžtama – kitaip tariant, rizika pulti valstybę, kuri jau turi branduolinį ginklą, yra žymiai didesnė negu pulti tuomet, kai ji jo dar neturi.

Izraelio strateginiai vertinimai, matyt, buvo tokie, kad nebereikia laukti tų kelių savaičių arba derybų pabaigos, kurios irgi nežinia, kada galėjo baigtis – klausimą reikia spręsti radikaliau.

– Jeigu JAV iš tiesų įsitraukia į šį karą, kaip jis tuomet atrodytų? Ar Iranas galėtų atakuoti, pavyzdžiui JAV, net ir Prancūzijos laivus ir karines bazes?

– Iranas, žinoma, gali atakuoti amerikiečių ir prancūzų laivus ir karines bazes, bet tai reikštų tik dar greitesnį jo žlugimą.

Jau dabar matosi, kad atakos prieš Izraelį silpsta, greičiausiai balistinių raketų Iranas nebeturi tiek, kad galėtų pramušti daugiasluoksnę Izraelio oro gynybos sistemą. Papildomų žaidėjų įsitraukimas, visų pirma amerikiečių, reikštų, kad Iranas susiduria su dar didesne galia, kuri praktiškai tik paspartintų galutinį Irano gynybos žlugimą, galbūt – net ir viso režimo nuvertimą.

Grasinimai, perspėjimai yra labai tikėtini, Iranas tikrai daro viską, kad atgrasytų amerikiečius nuo įsitraukimo į šį karą. Bet tai jau yra iš silpnumo pozicijų, ne iš stiprybės pozicijų.

Amerikiečiai tai supranta, ir jiems šiuo metu jau nebėra tokios baimės, kokia galėjo būti prieš savaitę, nes ir tas atsakas į Izraelio atakas buvo gerokai silpnesnis negu retorika, žodžiai leido tikėtis.

[[ge:lrytas:lrytas:38314204]]

Kai kuriais atvejais net Izraelio atstovai aiškina, kad jie tikėjosi didesnio atsako, žalos, arba tų pradinių atakų jau iš Izraelio pusės efektyvumas galėjo būti ne toks didelis.

Bet dabartinė situacija rodo, kad iš tiesų žala Iranui yra padaryta didelė, ir jo galimybės reaguoti į dar didesnių veikėjų įsitraukimą būtų tikrai labai menkos.

– Jeigu Izraelis, pavyzdžiui, su JAV pagalba sužlugdo Irano režimą, kokių pasekmių galima tikėtis? Kaip tai keistų situaciją regione?

– Iranas iki šiol buvo labai svarbus viso regiono žaidėjas, nes kėlė grėsmę ne tik Izraeliui, bet ir aplinkinėms šalims. Irano įtaka, kuri plėtėsi per įvairias ginkluotas grupuotes, tikrai erzino ir Saudo Arabiją, ir kitas Persijos įlankos šalis. Šiuo atveju Irano režimo žlugimas turbūt suteiktų atokvėpį visam regionui.

Natūralu, kad tai pakeistų galių balansą ir Saudo Arabija taptų praktiškai viena hegemone, pagrindine valstybe, turtingiausia ir turinčia didžiausią karinę galią. Tai jos link pasuktų kitas šalis, kurios iki šiol bandė remti Iraną.

Visa regiono dinamika turėtų tapti stabilesne, nes išnyktų tokių konfliktinių taškų. Greičiausiai likusios, nuo Irano priklausomos grupuotės būtų galutinai sunaikintos, o tai irgi sumažintų įtampas tiek Jemene, tiek Libane.

Ir potencialiai tai galėtų reikšti stabilesnės taikos laikotarpį, nes išnykus dideliam grėsmės objektui, yra galimybė – nebūtinai taip įvyks – bet yra galimybė, kad kitos šalys susitelks jau nebe į kokių nors karinių provokacijų, karinių veiksmų planavimą, bet į pragmatinį santykių kūrimą ir ekonomikos vystymą.

– O ką tai reikštų pačiam Iranui, jo ateičiai?

– Daug sudėtingų dalykų. Nesu didelis Irano ekspertas, todėl sunku pasakyti, kaip reaguotų Irano visuomenė – ar ji vis tiek labiau remtų kokias nors religinių pakraipų naujas vyriausybes, ar labiau norėtų būti sekuliarizuota, pasaulietinė ir ieškotų būdų išbandyti kažką panašaus į demokratines procedūras.

Yra daugybė nežinomųjų, nes kol kas apskritai labai mažai informacijos, kokios galėtų būti alternatyvos visai ajatolos struktūrai, visam režimui. Per tiek metų buvo nuslopintos bet kokios alternatyvos, ir joms atsirasti kol kas net ir dabar nėra labai daug šansų. Viskas gali rutuliotis pakankamai chaotiškai.

– Kokių nors sąjungininkų pagalbos, pavyzdžiui, iš Rusijos, Iranas negali tikėtis?

– Ne, manau, kad šiuo metu Irano nelabai kas gelbės. Vieninteliai, kurie galėtų padėti, turbūt yra kinai. Rusija neturi resursų, kad galėtų visą režimą išlaikyti – jie geriausiu atveju gali pasiūlyti prieglobstį vienam ar kitam režimo atstovui, panašiai, kaip Basharui al Assadui.

Vienintelė Kinija turi resursus, kuri galėtų reikšmingai prisidėti tiek prie Irano atstatymo, tiek atsilaikymo gynybos prasme, bet jai nėra didelio intereso, nes Iranas kaip sąjuninkas Kinijai nėra ypatingai reikalingas, nebent kaip problemų sukėlėjas, kalbant apie tai, kiek amerikiečiai skiria resursų tai problemai.

[[ge:lrytas:lrytas:38314186]]

Bet jeigu Kinija matys, kad Irano režimas yra ant žlugimo ribos, tai rizikuoti savo reputacija, resursais ir galiausiai neturėti jokio apčiuopiamo rezultato kinams irgi nebus didelio paskatinimo.

– Jūs taip pat rašėte, kad kiekvienas didelis karas keičia tarptautinės sistemos dinamiką, įsitraukia nauji žaidėjai, perskirstomi resursai. Minėjote, kad šis Irano ir Izraelio konfliktas turi didelio karo ženklų. Tai apskritai, vertinant bendrą paveikslą, ko gali tikėtis mūsų regionas, Europa, Lietuva, Ukraina? Kaip tai gali mus paveikti?

– Visų pirma tai gali stabilizuoti visą Vidurio Rytų regioną. Jeigu Iranas iškrenta iš paveikslo kaip Rusijos rėmėjas, tai jau yra mums geras ženklas. Tai gali sustiprinti Izraelio saugumą. Atitinkamai jeigu amerikiečiai jausis, kad Izraelis yra saugus, regionas yra stabilus, mažiau dėmesio ir resursų reikės skirti šiam regionui.

Aišku, nebūtinai tie resursai bus nukreipti į Europą, bet visgi tai yra geresnė žinia negu matyti, kaip šiuo metu yra atitraukiami iš Europos ir Ukrainos kai kurie konkretūs gynybiniai resursai – pavyzdžiui, priešdroninės raketos, kurios jau buvo numatytos Ukrainai, galiausiai buvo nukreiptos į šį regioną.

Kai kur pokyčiai gali vykti palaipsniui, lėtai, būti taktiniai, kai kur gali būti pakankamai ryškūs ir radikalūs. Tarkime, Saudo Arabijos iškilimas kaip vienos iš svarbiausių ne tik regiono valstybių, bet ir apskritai tarptautinio lygmens stiprių veikėjų, kuri atstovauja praktiškai visam regionui. Ilgesniuoju laikotarpiu galima matyti ir tarptautinės sistemos pokyčių.

– Dar kalbant apie tą resursų perskirstymą, ar galima numanyti, kad paprastiems amerikiečiams, bent daugumai iš jų, Izraelio ir Irano karas yra aktualesnis ir artimesnis nei Ukrainos ir Rusijos, todėl galėtų atsirasti didesnis visuomenės spaudimas remti Izraelį, o ne Ukrainą?

– JAV viešojoje erdvėje Izraelio saugumo klausimas yra gerokai seniau, jam tiek politikai, tiek visuomenės veikėjai skiria žymiai daugiau dėmesio.

Nepaisant Ukrainos karo aktualumo ir, aišku, yra nemažai ekspertų, kurie jį seka, bet Izraelio ir apskritai Artimųjų, Vidurio rytų klausimas dešimtmečiais yra vienas iš svarbiausių amerikiečiams. Tad natūralu, kad dabar prioritetas yra būtent šiam karui. Ir jeigu jis tęsis ilgokai, tai tikrai gali būti ir visiškas politinio dėmesio sutelkimas į tą regioną.

– Tai, galiausiai, jeigu reikėtų prognozuoti, ar šis karas užsitęs, ar visgi matysime greitesnę atomazgą?

– Jis turi potencialą gana greitai išsispręsti, nes Iranas neturi galimybių labai ilgai atakuoti Izraelio, sekinti savo resursus ir galiausiai, nieko nepasiekus, vis tiek pripažinti, kad nėra pajėgus atkeršyti tokiu būdu, kiek norėtų. Šiuo atveju Izraelis turi žymiai didesnes galimybes pasiekti savo tikslus – nutraukti branduolinės programos Irane vystymą.

Vėlgi, tą būtų galima padaryti greičiau su amerikiečių pagalba, bet net ir be jų, aišku, galbūt ne iki galo, bet didelę žalą, kuri sustabdytų Irano branduolinės programos vystymą, Izraelis jau padarė, ir gali padaryti dar didesnę žalą naikinant, jeigu ne tiesiogiai pačius branduolinius objektus, tai infrastruktūrą, kuri yra reikalinga tų objektų aptarnavimui, palaikymui.

Matėme, kad kaip tik tas ir vyksta – naikinami antžeminiai objektai, kurie tiekia elektrą ar vėdinimą požeminėms urano sodrinimo vietoms. Manau, kad jeigu Izraelis jaus, kad pasiekė tuos tikslus, karas bus stabdomas.

Ką Izraelio ir Irano karas reiškia Lietuvai ir Ukrainai? T. Janeliūnas įvardijo, kaip viskas gali pakrypti (1)