Kiekviena nauja valdžia pasižada, kad užlauš rankas kontrabandininkams. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę Seimo Ekonomikos komiteto darbo grupė akcizų klausimams spręsti pasiryžo cigarečių kontrabandą sumažinti bent 7 procentais.
Tačiau analitikai prognozuoja, kad šešėlinė rinka dar labiau išaugs. Lietuva ir vėl bus tarp pirmaujančių Europos Sąjungoje, pagal surūkomas nelegalias cigaretes.
Kova su kontrabandininkais atrodo nesibaigianti. Ji tęsiasi nuo pat pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų. Kokių rezultatų pasiekta? Kaip ta kova keitėsi? Kokias prekes nusikaltėliai gabendavo per sieną prieš dvidešimt metų? Kaip veikė pirmieji kontrabandininkai ir kuo jie skiriasi nuo dabartinių? Kuo skiriasi pasieniečių darbas?
Sieną saugojo simboliškai
Šešėlinės ekonomikos širdis pradėjo plakti iškart po Sovietų Sąjungos griūties. Jau pirmosiomis dienomis apsukresni ir ryšių Rytuose turintys lietuviai pradėjo vežti spalvotuosius metalus. Dar nesusiformavusiame valstybės aparate tvyrojo chaosas. Todėl žvanganti kontrabanda į Lietuvą plūdo tiek iš Rusijos, tiek iš Baltarusijos.
Kontrabandinės prekės buvo vežamos ir iš mūsų šalies. Į Rusiją lietuviai gabendavo įvairius maisto produktus. Pavyzdžiui, mėsos gaminius ir bulves. Į Baltarusiją - pigius rūbus, kojines ir kitą aprangą.
„Kai tik atgavome nepriklausomybę, tai tos vadinamosios ekonominės sienos saugojimas buvo labiau simbolinis“, - prisiminė pasienietis Žydrūnas Vaikasas. Jis - vienas pirmųjų pareigūnų prie Baltarusijos sienos.
Simbolinis, nes pareigūnai neturėjo nei technikos, nei patirties. Pavyzdžiui, saugomą sieną pasieniečiai važiuodavo apžiūrėti savo asmeniniais automobiliais, o bendraudavo - laidiniais telefonais. Be to, pasieniečiais dirbdavo ne tos srities profesionalai, bet tarnybą krašto apsaugos sistemoje atliekantys vyrai.
1992 metais Valstybės sienos apsaugos tarnyboje dirbo 4,6 tūkst. pareigūnų – nuo ginkluotų pasieniečių iki valytojų ir šaltkalvių. Vėliau tas skaičius išaugo iki 5 tūkst. darbuotojų. Šiuo metu pasienį saugo mažiau pareigūnų nei nepriklausomybės pradžioje.
„Mūsų tarnyba buvo kuriama visiškai tuščioje vietoje. Tarkime, policiją sukūrė ant milicijos pagrindo. Todėl jie jau turėjo patyrusius pareigūnus, techniką, žinojo metodikas ir panašiai. O mums atiduodavo viską, kas likdavo nuo kitų. Pavyzdžiui, Vilkaviškio rajone liko KGB skyriui priklausęs „uazikas“. Tai mums jį ir atidavė. Su tuo „uaziku“ mes važinėjome kokius penkerius metus“, - pasakojo kitas patyręs pasienietis Vincas Plečkaitis. Jis dirbo prie sienos su Rusija.
Darbą sunkino ir žmonių požiūris. Gyventojai dar nebuvo supratę, kad vežti ir pirkti nelegaliais prekes yra nusikaltimas. Juk Sovietų Sąjunga buvo ką tik sugriuvusi, todėl žmonių galvose dar nebuvo skirties tarp Lietuvos ir kaimyninių valstybių.
Pasieniečių galvosūkis – raiteliai
Pirmieji susirėmimai su kontrabandininkais prasidėjo maždaug 1991 metų rudenį. Kontrabandą veždavo ne tik automobilių bagažinėse ar keleivinių traukinių vagonuose. Nelegalias prekes lietuviai tempdavo net per pelkes ir klaidžius brūzgynus.
„Gaudynės vykdavo ir tada. Kontrabandininkai visada bandydavo išvengti atsakomybės. Bet šaudymų tada dar nebuvo“, - prisiminė Vilniaus rinktinės Gintaro Žagunio užkardos vyresnysis specialistas Ž. Vaikasas.
Tuo metu tiek prie Rusijos, tiek prie Baltarusijos sienos kontrabandininkai naudojo UAZ markės automobilius. Jie buvo geresnių pravažumo savybių ir tvirtesni. To reikėjo, nes nuo pasieniečių nusikaltėliai dažniausiai sprukdavo nepravažiuojamais laukais ir miško takais.
Pasitaikydavo net tokių atvejų, kad kontrabandą gabendavo raiteliai. Prie arklio buvo pririšamos kelios dėžės su kontrabandinėmis prekėmis. Tokie nusikaltėliai keliaudavo grupėmis po keturis raitelius. Jie išsiskyrė savo gebėjimu greitai manevruoti tarp medžių, keisti judėjimo kryptis. „Tuo metu jie sudarydavo nemažai problemų“, - sakė Lazdijų rinktinės Lieponos užkardos vadas V. Plečkaitis.
Patyrę pasieniečiai sako, kad kontrabandininkų tuo metu dar buvo nedaug, o jų verslas – mėgėjiškas. Tačiau situacija keitėsi.
Lietuvai vis labiau gręžiantis į Vakarus, augo produktų ir gaminių kainos. Tuo pat metu, tvirtėjant valstybės aparatui, pradėjo kietėti ir sienų apsauga. Todėl pasikeitė ir kontrabandininkų požiūris į šešėlinį verslą. Jie tapo profesionalesni ir agresyvesni.
Kyšius imdavo nesislapstydami
Pirmaisiais nepriklausomybės metais šešėlinė rinka buvo paremta ne kainų skirtumu, bet prekių trūkumu. Skirtingas kainas Lietuvoje, Rusijoje ir Baltarusijoje kontrabandininkai pradėjo išnaudoti maždaug 1995 metais.
Tuo metu pagrindinėmis prekėmis tapo spiritas ir kiti alkoholiniai gėrimai. Taip pat cukrus. Šių produktų kaina Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse smarkiai skyrėsi. Be to, tos prekės buvo lengvesnės nei žvangančios metalo plokštės.
Išaugo ir kontrabandininkų pelnas. Kodėl? Spalvotųjų metalų Lietuvoje mažai kam reikėjo, tad siuntiniai keliaudavo gilyn į Vakarus. Kontrabandininkai pelną turėjo dalintis su tarpininkais ir partneriais Vakaruose. O alkoholį ir cukrų buvo galima parduoti čia pat, Lietuvoje.
Galima sakyti, kad tada pradėjo augti kontrabandininkų investicijos į šešėlinį verslą. Pavyzdžiui, jie pirkdavo mikroautobusus prekėms vežti, samdydavo vairuotojus. Taip pat papirkinėdavo pareigūnus, net juos girdydavo.
„Atvažiuodavome prie pasienio posto su mikroautobusu, prikrautu spirito butelių. Net neslėpdavome ką vežame. Nebuvo reikalo. Duodavome porą dėžių muitininkams, jei reikia – pasieniečiams, ir važiuodavome toliau“, - pasakojo prie sienos su Rusija gyvenantis vyras, kuris nepriklausomybės pradžioje vertėsi kontrabanda.
Alkoholio kontrabanda padėjo pralobti ne tik nusikaltėliams, bet ir nesąžiningiems pareigūnams. Tuo metu į tą šešėlinį verslą vis dar buvo žiūrima pro pirštus, todėl kontrabandininkai nesidrovėdami pirko prabangius automobilius, statėsi neskoningai didelius rūmus, atvirai švaistėsi pinigais. Net neslėpė, kad užsiima kontrabanda. Panašiai gyveno ir parsidavę pareigūnai.
Tačiau maždaug 1997 metais viskas dar kartą pasikeitė. Sumažėjo akcizo mokestis alkoholiniams gėrimams, tad verslas tapo nebepelningas.
Prasidėjo cigarečių era. Ji tęsiasi iki šiol.
Antrojoje straipsnio dalyje - apie cigarečių kontrabandą, kuri ne tik privertė braškėti Lietuvos ekonomiką, tačiau ir pareikalavo daug žmonių gyvybių. Pagėgiuose prasidėję mūšiai sukrėtė net aukščiausius šalies pareigūnus ir pakeitė požiūrį į sienos apsaugą. Nors karas prie Nemuno baigėsi, tačiau šešėlinė tabako gaminių rinka auga.
