Greičiausiai penktadienio popietę Darbo partijos byloje įvyks lemiamas persilaužimas. Prokurorų surinkta medžiaga lyg ir rodo, kad ši politinė organizacija vykdė neteisėtą veiklą, už kurią turėtų sulaukti atpildo. Ilgai taikęsi prie nesąžiningų politikų ir verslininkų žaidimo taisyklių, teisėsaugininkai turėtų pasiekti pirmąją pergalę.
Matyt, šitą bylą Lietuva norės kuo greičiau užmiršti. Juk per tą varginantį procesą buvo atskleistos pačios silpniausios mūsų valstybės mechanizmo detalės. Iškilo grėsmė, kad bus pažeista ne tik teisinė sistema, bet ir pati teisingumo sąvoka. Pripažinkime, juk galėjo nutikti ir taip, kad dosniai šeriamas ciniškumas galėjo įveikti skurdžius teisingumo gynėjus.
Tačiau taip nenutiko. Septynerius metus tramdytą politinį darinį prokurorai atvilko iki teisingumo priekalo. Temidei liko tik stuktelėti plaktuku.
Surinkome įdomiausius, dramatiškiausius ir ciniškiausius šito karo epizodus, kuriuos greitai galėsime vadinti istorine pamoka.
Pradžia - su kaukėmis ir blykstėmis
Tai prasidėjo taip netikėtai lyg staiga atūžus viską griaunančiai audrai. 2006 metų gegužės 17 dieną Generalinės prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnai atliko kratas verslininko Romo Ruškulio darbovietėje ir namuose. Šis turtingas vyras buvo siejamas su politiku Viktoru Uspaskichu.
Jau kitą dieną iššovė pirmieji teisėsaugos pabūklai. Darbo partijos būstinę užgriuvo kaukėti pareigūnai, prasidėjo sulaikymai, tardymai ir kratos.
Per pirmas dvi savaites pareigūnai atliko 10 kratų, paimta 19 kompiuterių, sulaikyti 3 asmenys.
Tų dienų laikraščių puslapiai ir televizijos žinių reportažai skelbė tonas faktų apie Darbo partijos bylą. Per savo šaltinius teisėsaugoje žurnalistai kasdien atskleisdavo vis naujų juodosios buhalterijos fragmentų. Tačiau net ir tada tikrasis nesąžiningos veiklos peizažas dar nebuvo aiškiai suvokiamas. Visuomenė matė tik ledkalnio viršūnę.
Vasaros dienos Vilniuje buvo labai karštos. Valstybė drebėjo nuo įtampos ir adrenalino. Su kiekvienu žurnalistų pranešimu darėsi vis aiškiau, kad Lietuvoje prasidėjo karas. Tačiau tą atmosferą jautė ne visi istorijos dalyviai.
Jau pirmąją dieną, kai pareigūnai pasibeldė į verslininko R. Ruškulio duris, politikas V. Uspaskichas skubiai išvyko į Rusiją. Lyderio pėdomis pasekė ir daug žinantys Darbo partijos finansininkai. Koncernui „Vikonda“ priklausančių bendrovių buhalteriai dingo užsienio šalyse.
Saldi tremtis Rusijoje
Tuo metu, kai Lietuvoje vyko kratos, sulaikymai ir apklausos, Darbo partijos vedlys V. Uspaskichas laiką leido Rusijoje. Birželio 27 dieną, praėjus mėnesiui nuo pirmųjų mūšių, politikas atsiuntė žinutę - į Lietuvą jis negrįš.
Matyt, mažai ką nustebino faktas, kad V. Uspaskichas užuovėją nuo Lietuvos prokurorų rado Rusijoje. Jau pirmosiose publikacijose apie Darbo partijos bylą buvo skelbiama, kad VSD aiškinasi politiko sąsajas su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Buvo įtariama, kad Darbo partiją galėjo finansuoti Kremlius.
Lietuvos pareigūnai ne kartą prašė išduoti V. Uspaskichą, tačiau kolegos iš Rusijos vis išsisukdavo. Kiekvienas prašymas įsipindavo tarp sunkiai suprantamų tos šalies taisyklių. Užkulisiuose buvo kalbama, kad net Maskva kratosi bėglio iš Lietuvos ir ragina jį grįžti į Lietuvą.
O tuo metu V. Uspaskichas linksminosi. Jurgita, Andželika, Irma - Lietuvos žiniasklaida nuolat skelbė apie dailių damų vizitus pas bėglį. Kaip tuo metu taikliai situaciją apibūdino bulvarinis laikraštis L.T. - viešnios į Maskvą pas V. Uspaskichą keliavo konvejeriu.
Pats politikas viešai gyrėsi, kad moterims aprodo gražiausias, įdomiausias Maskvos vietas, supažindina su istorija. Su dainininke Irma Jurgelevičiūte jis net įrašė dainą. Apie romantiškus santykius politikas viešai nekalbėjo, tačiau gudri šypsena iš televizijos ekranų lyg ir išduodavo – jis yra tikras vyras!
Po metų svajingas laikas Maskvoje baigėsi.
Grįžimas ir rekordinis užstatas
Lietuvoje politikas V. Uspaskichas buvo sutiktas lyg kokia prisidirbusi roko žvaigždė. Tą 2007 metų rugsėjo 26 dieną prie Vilniaus oro uosto jo laukė šimtai partijos bičiulių ir žurnalistų, kvepėjo gėlėmis. Gerbėjai tikėjosi lyderio sugrįžimo šventės, tačiau situacija susiklostė kitaip.
Policijos pareigūnai sulaikė Darbo partijos lyderį ir nuvežė į areštinę. Apklausa truko keturias valandas, o milijonieriui teko išbandyti gultą skurdžioje areštinėje T. Kosciuškos gatvėje.
Vėliau teismas nusprendė skirti V. Uspaskichui namų areštą, o politikas turėjo sumokėti rekordinio dydžio užstatą – pusę milijono litų. Teismo salėje jis pasirodė su antrankiais. Tai atrodė lyg kulminacija.
Tada galėjo pasirodyti, kad Darbo partijos bylos atomazga – ne už kalnų. Tačiau į Lietuvą V. Uspaskichas skrido su geriausiai apmokamais šalies advokatais. Tai rodė, kad mūšis bus ilgas.
Įklimpęs teismo procesas
Darbo partijos byla Vilniaus apygardos teisme buvo pradėta nagrinėti 2008 metų birželio 19 dieną – daugiau nei prieš penkerius metus. Į teisiamųjų suolą sėdo V. Uspaskichas, politikai Vitalija Vonžutaitė ir Vytautas Gapšys, o taip pat buhalterė Marina Liutkevičienė. Sėdo ilgam.
Nuo pat pirmųjų teismo posėdžių buvo aišku, kad brangūs gynėjai yra pasiryžę visomis įmanomomis priemonėmis tęsti procesą. Kaltinamųjų, advokatų, liudininkų ligos ir kitokie gyvenimo posūkiai, neleidžiantys atvykti į teismo posėdžius, tapo įprastu ir nieko nestebinančiu dalyku. Per pirmuosius ketverius metus teismui nepavyko apklausti nė vieno iš 330 liudininkų.
Tik retkarčiais ilgai tįstantį procesą supurtydavo ryžtingi prokurorų veiksmai. Pavyzdžiui, 2012 metų spalį, prieš Seimo rinkimų antrąjį turą, teisėsaugininkai pakeitė kaltinimus Darbo partijos veikėjams. Tai sukėlė gynėjų pyktį ir įpūtė naujo žibalo kalboms apie politinį susidorojimą.
Tuo epizodu V. Uspaskichas ir jo bendražygiai pasinaudojo po dviejų mėnesių, kai naujai išrinktas Seimas svarstė teisinės neliečiamybės panaikinimą. Matyt, bent jau emociškai, tai buvo svarbiausias mūšis Darbo partijos byloje.
Trijų valandų politikos spektaklis
Tądien teisiami Darbo partijos veikėjai paskutinį kartą prikaustė Lietuvos žmonių dėmesį. Diskusijos apie tai, ar naujieji Seimo valdantieji išdrįs atimti teisinę neliečiamybę savo partneriams, iš žiniasklaidos jau buvo persikėlusios į Lietuvos gatves. Prie parlamento rūmų rinkosi ne tik V. Uspaskichą visur lydintys gerbėjai, bet ir jaunuoliai, nepritariantys Darbo partijos politikai. Visuomenė su nerimu laukė politikų sprendimo.
Spektaklis truko maždaug tris valandas. „Ką, jums duoti pačiulpti?“, - kalbėdamas apie savo gyslomis tekantį kraują pokštavo V. Uspaskichas. Jo kolegė V. Vonžutaitė publiką bandė sugraudinti savo pačios ašaromis ir kalbomis apie mažamečius vaikus. V. Gapšys kolegas Seime bandė įtikinti, kad teisinės neliečiamybės panaikinimas sugriautų jauno politiko gyvenimą.
Tačiau drama baigėsi netikėtų teisėsaugos triumfu. Absoliuti Seimo narių dauguma balsavo už visų trijų Darbo partijos narių teisinės neliečiamybės panaikinimą. Ta akimirka, kai trijulei buvo atimta teisinė neliečiamybė, trumpam sujungė parlamento kairiuosius ir dešiniuosius, o teisiami politikai pasijuto atstumti.
Ši politinė organizacija patyrė tokį stiprų politinį smūgį, kad netrukus prabilo apie jungimąsi nepalankiomis sąlygomis su partija „Tvarka ir teisingumas“. Tiesa, jungtuvės taip ir neįvyko dėl nesuderinamų politinių ambicijų. Vėliau Darbo partiją prisijungė merdinčius leiboristus, tačiau šis sandoris - nepalyginamai mažesnis.
Tomis dienomis politinė įtampa pasiekė tokį lygį, kad buvo imta spėlioti apie artėjančią valdančiosios koalicijos griūtį. Net buvo prabilta apie priešlaikinius Seimo rinkimus. Tačiau tai neįvyko. Darbo partija nurijo kartų kąsnį, o teismo procesas pradėjo lėkti šuoliais.
