Pompastiškos kalbos, antikorupcinės programos ir strategijos tik išryškina valstybės impotenciją. Svarbiausias dalykas, Jo Didenybė Rezultatas virto miražu, kuriam įpūsti gyvybės mums vis dar – per skystos blauzdos.
Užuot pilstę iš tuščio į kiaurą, vieną kartą priimkime naujus įstatymus, kurie įvarytų į kampą visų lygių kyšininkus, švaistūnus ir jų užtarėjus. Paieškokime šių šliužų silpnų vietų ir smogime jiems ten, kur labiausiai skauda. Štai kai kurios labiausiai suvešėjusios piktžaizdės, kurias būtina kuo greičiau šalinti.
1. Grįžimas prie lovio
Neleiskime valdininkams ir politikams, po skandalų atleistiems iš pareigų, tyliai vėl nutūpti ant valdiškų kėdžių. Grūsti lauk su vilko bilietu dabar galima tik tuos, kuriems galioja Valstybės tarnybos įstatymas.
Valstybinės, savivaldybių įmonės ir įstaigos tapo korumpuotų klerkų motinomis maitintojomis, nes jų darbuotojai nėra prilyginti valstybės tarnautojams, kuriems keliami griežtesni reikalavimai – pavyzdžiui, nuteisus už korupcinius nusikaltimus ar nusižengimus, draudžiama kelis metus dirbti tam tikrą darbą.
Valstybės tarnybos įstatymą reikia pakeisti, kad jis galiotų visiems biudžetinių įstaigų darbuotojams ir politikams. Įkliuvai su kyšiu, piktnaudžiavai postu, darei neteisėtą poveikį, taškei į visas puses visuomenės lėšas, ir tavo kaltė įrodyta – negalėsi dirbti 3-5 metus visur, kur siekia valstybės ranka. Kol bausmė galios, nekelsi savo kandidatūros ir visų lygių rinkimuose. Ieškok darbo privačioje sferoje, bet galimybės čia menkesnės, nes verslui tokių tranų nereikia.
2. Neteisėtas praturtėjimas
Jei užimdamas valdišką postą, gyveni ne pagal kišenę ir nesugebi pagrįsti savo pajamų – ačiū, užleisk vietą kitiems, o pats keliauk į teisiamųjų suolą. Dabar norint nuteisti valdininką dėl neteisėto praturtėjimo, konfiskuoti jo turtą ir išmesti jį iš tarnybos, reikia būtinai įrodyti, kad jis turtus susikrovė iš neteisėtos veiklos.
Vaizdžiau kalbant, jei jis visą gyvenimą ėmė kyšius, bet įkliuvo tik vieną kartą, tai atimama tik tiek, kiek jis per tą kartą prisiplėšė. Pavyzdžiui, galima tik pagalvoti, kiek sėkmingų „operacijų“ įvykdė dabar jau buvęs Vilniaus teisėjas Ryšardas Skirtunas, kol vieną sykį įkliuvo su 9,2 tūkst. eurų kyšiu. O kokio atpildo jis susilaukė? Viso labo – baudos ir kyšio konfiskacijos.
Valstybės tarnybos įstatymą, kitus teisės aktus reikia papildyti – valdininkas, politikas ar bet kuris kitas šalies pilietis nuo šiol privalo įrodyti, jog turtą įgijo iš legalių pajamų, priešingu atveju taikomos griežtos sankcijos, ne tik finansinė, bet ir baudžiamoji atsakomybė. Tada teisėsaugai nereikėtų nertis iš kailio, siekiant nubausti „apsitapšnojusius“ valdžios vyrus ir moteris. Būtų pričiupti ir banditai, tokie kaip Saulius Velečka-Agurkas, teisme niekais pavertęs prokuratūros pastangas, svarstant jam iškeltą neteisėto praturtėjimo bylą.
3. Investicijų negrąžinimas
Valstybė investuoja dešimtis milijonų eurų į tarnautojų mokymus, tačiau iš nusviedusiųjų į purvą reputaciją neatgauna nė cento. Kai su kyšiu 8,6 tūkst. eurų kyšiu sudegė Generalinės prokuratūros prokuroras Erikas Vaitiekūnas, teisme ilgai truko jo daugybės stažuočių ir kursų, rengtų iš mokesčių mokėtojų pinigų, įvardijimas. Tačiau jis atsipirko lygtiniu teistumu. Tokių atvejų – kaip iš gausybės rago.
Teisės aktus reikia pakoreguoti, konkrečiai nurodant, jog bet kokio lygio valdininkas, priimamas į darbą įsipareigoja atiduoti visus pinigus, kuriuos valstybė skirs jo tobulinimuisi, jei bus nuteistas už korupcinius nusikaltimus, suterš tarnautojo vardą.
Tada klerkai nebus linkę taip greitai pulti į kyšių liūną, dažniau atsispirs goduliui.
4. Žalos neatlyginimas
Vieną kartą baikime terliotis su valdininkais, kurių nevykę sprendimai mums visiems kainavo beprotiškas sumas. Nuo Neringos savivaldybės klerkų, laiminusių neteisėtas statybas Juodkrantėje, nenukrito nė plaukas, nors jų parašai valstybės iždui kainuos 1,150 mln. eurų, kuriuos prisiteisė nugriautų pastatų savininkai. Norėdama atsigriebti, vietos valdžia dar sykį nulupo kailį visuomenei, pakeldama įvažiavimo mokestį.
Keiskime naftalinu persunktus Valstybės tarnybos įstatymo straipsnius, jog iš žalą padariusių valdininkų negalima prisiteisti daugiau kaip 6-9 vidutinius darbo užmokesčius, nes tokios sumos, palyginti su kyšių dydžiais, yra daugiau nei juokingos.
Turi būti aiškiai apibrėžta, jog visa žala kompensuojama iš klerkų kišenės. Ir ne tik už tyčia priimtus blogus sprendimus, bet ir už aplaidumą, neįsigilinimą į situaciją, lengva ranka padėtus parašus ten, kur jų niekada neturėjo būti.
Žodį „gali“ keiskime į „privalo“, kur kalbama apie institucijų vadovų ar įstaigų steigėjų veiksmus, sužinojus apie pavaldinių padarytą žalą. Viršininkas dabar gali kreiptis į teismą dėl pavaldinio padarytos žalos atlyginimo. Bet jei pastarasis „savas“, gali ir nesikreipti.
Vadovas strimgalviais teiktų ieškinį, jeigu už neveiklumą imtų degti jo paties kėdė – pavyzdžiui, praleidus kreipimosi į teismą terminą, būtų svarstomas paties viršininko posto likimas. Neringos miesto vadovai nesiėmė jokių žygių prieš pavaldinius dėl žalos atlyginimo statybų istorijoje, bet po griežtesnių korekcijų jie susitepusių pavaldinių nebedangstytų. Ir ne tik jie.
5. Žalos neapibrėžimas
Susitepusių valdininkų gelbėjimosi ratas – „didelės žalos“ sąvokos neapibrėžtumas. Galiojantis „vertinamasis“ abstrakcijų kratinys leidžia korumpuotiems arba pernelyg atlaidiems teisėjams priimti sunkiai suvokiamus sprendimus, išsukti nuo bausmių piktnaudžiaujančius įgaliojimais klerkus. Nenukenčia ir pastarųjų piniginė.
Pavyzdžiui, buvusį Zoknių policijos nuovados vadovą žemesnės instancijos teismas pripažino kaltu piktnaudžiavimo byloje ir nusprendė, jog jis padarė didelę žalą valstybei, paimdamas 2,3 tūkst, eurų kyšį, o aukštesnysis Šiaulių apygardos teismas nutarė, jog nuostolis – menkavertis, nes kyšis neviršijo 250 MGL (9412 eurų). Policijos, o tuo pačiu – ir visos valstybės diskreditavimas, pasirodo, nėra didelė žala.
Kalbant apie didelę turtinę žalą, reikia nukirsti jos ribą iki 3 tūkst. eurų. Tada teismuose mažiau strigs kyšininkavimo, papirkinėjimo ir piktnaudžiavimo bylos, o kaltininkai dažniau sulauks pelnyto atpildo – net ir patys nešvariausi teisėjai neberas jokių landų.
Didele neturtine žala turi būti laikomas bet koks kyšis ar neteisėta paslauga, bet koks pasinaudojimas tarnybine padėtimi, nesilaikymas elementarios tvarkos (neblaivumas darbe ir t. t.) nes tai kenkia visos šalies institucijų prestižui.
Įvedus šias pataisas, bus gerokai lengviau ne tik nuteisti valdininkus, bet ir ištėkšti juos iš valdiškų barščių už drausmės pažeidimus.
Beje, politikai neturėtų būti lygesni už kitus – jau graudžiai juokingos tapo istorijos, kai Seime ar Kauno savivaldybėje nutverti girtutėliai veikėjai toliau eina pareigas. Viršijai promiles – dėk Seimo ar miesto (rajono) tarybos nario mandatą, nes tokiu elgesiu padarei didžiulę žalą valstybei, kuri tave rengia ir maitina.
6. Trumpa senatis
Trumpi senaties terminai – korumpuotus valdininkus dažniausiai iš skandalų liūno išnešantis arkliukas, jų šiaudas, skatinantis vilkinti bylas, leidžiantis išvengti teisingumo ir likti šiltose valdžios įstaigų gūžtose.
Tarsi sparnuotasis Pegasas, senatis neleidžia pražūti net labiausiai sutrūnyjusiems kelmams, nuo sovietmečio mąstantiems tik apie viena – kaip čia ką sukombinavus.
Ilginkime senaties terminus už korupciją – mažiausias iš jų turėtų būti ne dveji, o penkeri metai, skaičiuojant nuo nusikaltimo padarymo dienos. Jei korupcijos byla didelė, kaip Viktoro Uspaskicho, o nusikaltimas – sunkus, vertėtų nustatyti 15 metų terminą.
Prabėga nemažai laiko, kol nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas išaiškėja, kol jis ištiriamas, kol po kaltinamųjų ir jų advokatų ligų pagaliau gimsta nuosprendis.
Nuosprendžių dažnai nebereikia rašyti, nes pasibeldžia senatis, pradžiuginusi jau ne vieną iki ausų įklimpusį klerką. Senatis išgelbėjo Kauno teritorinės ligonių kasos direktorių Virgilijų Šiaudikį ir daugybę kitų valdininkų, atsidūrusių teisiamųjų suole dėl kyšininkavimo.
Pailgėjus senačiai, sumažės bylų vilkinimo atvejų, nes nebebus prasmės simuliuoti ligų.
Patekus į kalėjimą bent keliems korumpuotiems valdininkams ir politikams, korupcijos vėžys pamažu ims trauktis iš Lietuvos valdžios institucijų.
Priemonių prieš korupciją yra gerokai daugiau – medikų atsakomybės sugriežtinimas už fiktyvių ligos pažymų išrašymą, visų sričių ekspertų atsakomybės griežtinimas, riebių priedų atlyginimų, nuobaudų, svarstomų drausminių ir baudžiamųjų bylų besąlygiškas viešinimas kiekvienos linksniuojamos įstaigos interneto svetainėje, galimybs atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą panaikinimas.
Veiksmingas būdas prieš giminaičių įdarbinimą – draudimas dalyvauti konkurso komisijose tos pačios darbovietės atstovams. Komisijų nariais galėtų būti Valstybės tarnybos departamento specialistai, ta pačia veikla užsiimantys, bet kitose įstaigose dirbantys žmonės.
Reikia griežtų, netgi drastiškų žingsnių prieš korupciją, nes klostosi tragiškas paradoksas – taikos metu laisvoje šalyje gyventojų skaičius tirpsta sparčiau nei juodžiausiais istorijos laikotarpiais.
