„Tai Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) viešųjų ryšių akcija. Skatindamas kultūrą ir patriotiškumą negailėdavau savų pinigų.
Asmeninės išlaidos įvairiems renginiams gerokai viršija man priskaičiuotą sumą, kurios negavo bedarbiai. Štai tau ir lietuviškas teisingumas“, – išklausęs nuosprendį sielojosi ilgametis Mosėdžio seniūnas ir poetas A.Zabitis.
Ne vien tik Skuodo rajone, bet ir visoje Žemaitijoje gerai žinomą visuomenininką, kultūros renginių organizatorių A.Zabitį teisėsaugininkai nutvėrė grobstant valstybės išmokas, skiriamas bedarbiams už viešuosius darbus.
Po apklausos nusižudė
Taip pat įkliuvo dvi A.Zabičiui talkinusios valdininkės – ilgametė Skuodo rajono darbo biržos direktorė Irena Urbonienė ir jos pavaldinė Mosėdžio klientų aptarnavimo centre dirbusi vyresnioji specialistė Birutė Dargenienė.
Šioms moterims irgi buvo pateikti kaltinimai dėl korupcijos.
Dar viena A.Zabičio pagalbininkė – Mosėdžio seniūnijos raštininkė 52 metų Danutė Stonkuvienė – teismo nuosprendžio nesulaukė.
Jos gyvybė nutrūko – po STT pareigūnų apklausos Klaipėdoje moteris nusižudė.
Už piktnaudžiavimą tarnyba, valstybės išmokų grobstymą apgaule, klastotes savanaudiškais tikslais skuodiškiams A.Zabičiui, I.Urbonienei ir B.Dargenienei skirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės.
Nuteistieji – pensininkai, jau pasitraukę iš valstybės tarnybos. Atsižvelgdamas į jų amžių ir sveikatos būklę Klaipėdos apygardos teismas bausmių vykdymą atidėjo trejiems metams.
Lėšų grobstytojai įpareigoti į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą pervesti 20 mėnesių minimalaus gyvenimo lygio dydžio sumas, solidariai atlyginti Skuodo rajono savivaldybei 2704 eurų žalą.
Didesnė nugvelbtų pinigų dalis patekdavo A.Zabičiui, tad jam dar skirta 3766 eurų bauda.
Seniūnas gėdino valdžią
„Pasiėmiau tiktai 500 eurų, viską išleidau kilniems tikslams – plėtojau kultūrą, siekiau, kad Mosėdyje būtų gražiai minimos valstybinės šventės, ypač Vasario 16-oji, kad jose dalyvautų kuo daugiau miestelio gyventojų“, – teisme aiškino A.Zabitis.
Buvęs Mosėdžio seniūnas keikė savivaldybę, neremiančią mosėdiškių sumanymų.
Jis pasakojo norėjęs Kretingos ir Skuodo rajono ribą papuošti rieduliu, jau buvo radęs 25 tonų riedulį, planavo iškalti žemaitišką užrašą, bet lėšas skirstantiems valdininkams tokie užmojai – nė motais.
„Mosėdis – akmenų sostinė, bet Skuodo valdžia šiam projektui kažkodėl neskyrė nė cento.
Bažnyčios apšvietimui irgi nieko negavome“, – nuoskaudą liejo A.Zabitis.
Seniūno kantrybės taurę, regis, perpildė naujos kadencijos Skuodo rajono savivaldybės veikla – mero, jo pavaduotojų ir kitų valdininkų algos šoktelėjo, o seniūnijoms vėl – riestainio skylė.
Nurodyta verstis kaip kas išmano, o jeigu neužtenka pinigų šventėms, tegul gyventojai finansuoja iš savo kišenės.
Sugundė svetimi pinigai
„Trūko lėšų degalams, sniegui kasti, kaminams valyti, jau nekalbant apie kultūrą. Kai pradėjau dejuoti, D.Stonkuvienė man pasiūlė išeitį – prisidurti iš viešiesiems darbams skiriamų lėšų.
Suprasdami sunkią padėtį bedarbiai tuos pinigus galėtų pasiimti ir perduoti seniūnijos reikmėms“, – pasakojo A.Zabitis.
Pareigūnų apklausta D.Stonkuvienė kalbėjo kitaip: „A.Zabitis sugalvojo prasimanyti pinigų – su Mosėdyje įsikūrusia Darbo biržos padalinio specialiste B.Dargenienė aptarė, kaip surasti tokių fiktyvių bedarbių, kurie jiems patys į seniūniją neštų užmokestį už viešuosius darbus, kurių nedirbtų.“
Seniūnijos raštvedė D.Stonkuvienė tvirtino svetimų pinigų sau neėmusi: „Būdavo, kad nupirkdavau bendroms reikmėms kavos, cukraus, saldainių, tačiau žmonių suneštų pinigų nevogiau.“
Byrėdavo ir viršininkei
Moteris prisiminė, jog šalia dirbusi B.Dargenienė už kiekvieną surastą ir fiktyviai įdarbintą bedarbį gaudavo iki 50 eurų – jos honoraras esą priklausydavo nuo to, kokį atlygį už fiktyvius viešuosius darbus Mosėdžio seniūnas savo parašu tvirtindavo suklastotuose žiniaraščiuose.
Jei bedarbiai fiktyvų uždarbį seniūnijos patalpose įteikdavo D.Stonkuvienei, ji tuoj pat B.Dargenienei atiduodavo jos dalį.
D.Stonkuvienė apskaitos netvarkė, bet suneštus juoduosius pinigus saugojo savo stalčiuje ir A.Zabičiui visuomet pasakydavo, kiek jų ten yra.
D.Stonkuvienė neslėpė žinojusi, kad B.Dargenienė, kuriai bedarbiai grąžindavo fiktyvias savivaldybės išmokas už tariamai atliktus viešuosius darbus, nepamiršdavo ir savo tiesioginės viršininkės I.Urbonienės – įteikdavo jai dalį nugvelbtų pinigų.
„Būdavo taip, kad fiktyviai dirbo grupė asmenų.
Tuomet Birutei perduodavau bedarbio mėnesio atlyginimą, kurį ji turėdavo perduoti I.Urbonienei“, –per apklausą STT tyrėjams prisipažino D.Stonkuvienė.
Bedarbiai vargo nematė
Moteris nežinojo, kaip B.Dargenienė Mosėdžio seniūnijoje rasdavo žmonių, norinčių būti fiktyviais bedarbiais. Tikriausiai pati jiems siūlydavo arba jie patys pasiprašydavo.
Supratę, kad dirbti nereikės, žmonės noriai veldavosi į aferas – patys atvykdavo į A.Zabičio vadovaujamą seniūniją ir atiduodavo pinigus ten dirbusioms moterims. Mokėjo už tai, kad neprarastų teisės į sveikatos draudimą, kad nebūtų išbraukti iš oficialaus bedarbių sąrašo.
Teisme apklausiant liudytojus paaiškėjo, jog dalis B.Dargenienės užverbuotų fiktyvių bedarbių – ne kaimo varguoliai, o savo sodybose sėkmingai šeimininkaujantys ūkininkai, žmonės, negalintys atitrūkti nuo savo gyvulių, kur nors nelegaliai dirbantys Mosėdžio seniūnijos gyventojai.
