Jei ne ryžtingi pareigūnų ir ypač tuomečio organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovo Juozo Rimkevičiaus veiksmai, galėjo būti, kad jau 1994 metais ši komunistinė valstybė būtų pradėjusi branduolinius bandymus.
Atsispyrę milžiniškų kyšių pagundoms ir aukščiausių šalies pareigūnų spaudimui, pareigūnai tuomet pasiekė, kad branduolinės bombos gamybai reikalingas 4,4 tonos berilio krovinys neiškeliautų iš Lietuvos.
Šią istoriją plačiai aprašiusi pasaulio žiniasklaida, o ypač tuo metu bene įtakingiausias JAV žurnalas „US News and World Report“ ir televizijos kompanija CNN teigė, kad J.Rimkevičiaus vadovaujami pareigūnai ne tik apgynė Lietuvos policijos garbę, bet ir apsaugojo pasaulį nuo galimos katastrofos.
Planavo parduoti Šiaurės Korėjai
Informaciją apie planuojamą iš Rusijos per Lietuvą į Šveicariją, o paskui - į Šiaurės Korėją gabenti šį branduolinės bombos gamybai naudojamą metalą J.Rimkevičius gavo per savo agentų tinklą, veikusį nusikaltėlių pasaulyje.
Buvo kalbama, kad į Lietuvą iš Rusijos yra atvežtas didelis kiekis berilio, kuris vėliau Šveicarijoje už 24 mln. JAV dolerių turėtų būti parduotas pirkėjui iš Šiaurės Korėjos.
Tačiau ši informacija tuomet labiau priminė gandus.
Gaidjurginiai sustapdė krovinį
Tik kiek vėliau paaiškėjo, jog į Lietuvą įvežtą ir Vilniuje kelis mėnesius laikytą paslaptingą krovinį buvo bandoma išplukdyti į Vakarų Europą per Klaipėdos jūrų uostą. Tačiau tuomet uostą kontroliavę Sigito Gaidjurgio gaujos nariai pareikalavo nemenkos sumos už leidimą išplukdyti berilį.
Vis dėlto klaipėdiečių nusikaltėlių grupuotė neįtarė, su kuo susidūrė: už krovinio savininkų pečių šmėkščiojo ne tik Rusijos milicininkais, bet ir itin galinga tuomečio Sverdlovsko (dabar – Jekaterinburgas) gauja, glaudžiai susijusi su politikais.
Į uostamiestį buvo nugabentas Sverdlovsko nusikaltėlių desantas.
Prasidėjo susišaudymai per kuriuos iš abiejų pusių krito 10 gaujų narių, tačiau rusai buvo priversti atsitraukti.
Kol vyko nusikaltėlių tarpusiavio kovos, pradingo ir berilį Austrijoje turėjęs nupirkti žmogus.
Sutarė saugoti banke
Oficiali krovinio savininkė – Rusijos bendrovė AMI, padedama Lietuvos verslininkų, sutarė, kad laikinai berilis, kol vėl bus rastas pirkėjas, bus saugomas tuo metu didžiausiame Lietuvos akciniame inovaciniame banke (LAIB).
Maža to: bankas už įkeistą dalį krovinio – 654 kg berilio - suteikė 500 tūkst. JAV dolerių paskolą.
Taip įkeisti 654 kg atsidūrė LAIB Kauno filiale, o likusios beveik 4 tonos – banko centrinės būstinės Vilniuje saugykloje – dabartiniame Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pastate .
Komisaras vaizdavo gruziną
Atnaujinti ryšius su pradingusiu berilio pirkėju tuomet ėmėsi ne tik krovinio savininkai, bet ir jiems talkinti apsiėmę „Vilniaus brigados“ bosai.
Būtent iš savo šaltinių šioje grupuotėje J.Rimkevičius sužinojo, kad iš viso 4,4 tonos berilio patalpintos dviejose LAIB saugyklose. Nors informacija buvo patikima, tačiau daryti kratos šiame banke, kuris buvo siejamas su tuomečiu premjeru Adolfu Šleževičiumu, pareigūnai nesiryžo.
Buvo imtasi gudrybės – pranešta apie neva banke padėtą bombą.
„Pamenu, iš savo kabineto pats paskambinau policijai ir gruzinišku akcentu pranešiau, kad banke padėta bomba“,- prisiminė 25 metų senumo įvykius J.Rimkevičius.
Metalas skleidė radiaciją
Taip, prisidengę bombos paieškomis, J.Rimkevičiaus pavaldiniai pateko į banko saugyklas. Netrukus ir buvo aptikti 24 konteineriai su 4,4 tonomis berilio.
Iškviesti specialistai nustatė, kad iš kai kurių konteinerių sklindanti radiacija 200 kartų viršija leistiną normą.
Tuomet visi konteineriai buvo sukrauti į sunkvežimius ir nuvežti patikrinti į Fizikos institutą. Ten paaiškėjo, kad radioktyvus yra tik 141 kg berilio, kuris buvo prisodrintas uranu.
Fizikai šį radioktyvų berilį pasiliko perdirbti, o likęs, kuris nebuvo užterštas uranu, vėl gražintas į banką ir, pradėjus baudžiamąją bylą, areštuotas.
Barė, kad siūlė per mažą kyšį
Tuomet prasidėjo tikros grumtynės dėl šio brangaus krovinio.
Iš pradžių metalo savininkai bandė papirkti berilį aptikusius policininkus. Į jų akiratų pateko J.Rimkevičiaus pavaldinys – organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnas Valerijus Pogorelskis.
Jis buvo pasirinktas vien todėl, kad yra rusas. Krovinio savininkai galvojo, kad su rusu bus galima lengviau susitarti.
Kyšį V.Pogorelskiui pasiūlė paimti Maskvos milicininkai, kurie kartu su banditais lydėjo vežamą berilį. Jie V.Pogorelskio palaukė prie namų.
Pradžioje policininkui buvo pasiūlyta 10 tūkst. JAV dolerių. Tačiau V.Pogorelskis tik pasišaipė iš kyšio davėjų. Vėliau buvo pasiūlyta 40 tūkst. dolerių, tačiau ir tada kriminalistas atsisakė pinigų.
Pareigūnai šiam pasiūlymui buvo pasiruošę ir pokalbį fiksavo. Tiesa, susitikimas vyko lauke pučiant stipriam vėjui ir įrašas ne itin pavyko.
Vėliau ir patys kyšio davėjai suprato, kad per mažai siūlo. Operatyvininkams pavyko užfiksuoti jų pokalbį su tikraisiais savininkais.
„Tu ką, kvailas, kokias kapeikas tam mentui pasiūlei, reikėjo pradėti nuo milijono!“, - šaukė bosas.
Gailėjosi nepaėmęs milijono
Tad netrukus jau vienam tuomečiam organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovui subtiliai buvo pasiūlyta pusantro milijono dolerių.
Šiuo pinigus pareigūnas turėjo pasidalinti su keliais savo pavaldiniais, tyrusiais berilio bylą.
Tačiau ir šio kyšio buvo atsisakyta. Iškart po to pas šį komisarą užsuko vieno valstybės vado patikėtiniais prisistatę aukšti teisėsaugos pareigūnai.
„Nesispyriok, paimk pinigus – gal daugiau tokio šanso gyvenime neturėsi“, - buvo įkalbinėjamas komisaras. Tarpininkai ne tik ragino paimti kyšį, bet ir siūlėsi tarpininkauti perduodant pinigus.
Kyšio atsisakęs pareigūnas po kiek laiko buvo atleistas iš darbo. Privačiuose pokalbiuose jis prasitardavo, jog be reikalo nepaėmė – visą gyvenimą sąžiningai išdirbęs vidaus reikalų sistemoje, iš jos buvo išmestas nuogas: be buto, mašinos, pinigų.
Už bylą – butas?
Nepavykus paveikti organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovų, nusikaltėliai pakeitė taktiką. Kai bylą perėmė Tardymo departamentas, buvo bandoma paveikti tardytoją.
Šis bylą dėl berilio kontrabandos nutraukė ir beveik tuo pat metu įsigijo 200 kv. metrų ploto butą prestižinėje sostinės Jogailos gatvėje.
Netrukus po sprendimo nutraukti bylą, tardytojas metė darbą Tardymo departamente ir tapo advokatu. Butas Jogailos gatvėje tapo advokatų kontora.
Iniciatyvos ėmėsi ambasadorius
Matydamas, kad gali atsitikti taip, kad rusai atsiims krovinį, J.Rimkevičius nuėjo tiesiai pas tuometį JAV ambasadorių Lietuvoje Darrylą Johnsoną ir jam išklojo visą istoriją.
Ambasadorius elgėsi ryžtingai. Jis iškart premjerui A.Šleževičiui nusiuntė oficialų raštą.
„Kai kuriuose berilio gabaluose esančio urano pakanka atominei bombai pagaminti. Bet kuriuo atveju, berilio vežiojimas pažeidžia branduolinių medžiagų neplatinimo sutartį“, - teigė JAV diplomatas ir pasiūlė Lietuvai konfiskuoti krovinį.
Rašto pabaigoje ambasadorius įspėjo premjerą: „Jeigu ši medžiaga atsidurs Irake, Libijoje ar Šiaurės Korėjoje – Lietuva turės atsakyti“.
Kitame laiške tuomečiam generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui D.Johnsonas siūlė, kad Lietuvai nusprendus konfiskuoti berilį, jį nupirktų JAV kompanija „Brush Wellman“.
Spaudė ir rusai
Po šio ambasadoriaus spaudimo premjeras, kuris, anot kalbų, jau buvo pažadėjęs atiduoti krovinį, atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje.
Žurnalas „US News and World Report“ tuomet vaizdžiai aprašė situaciją: „A.Šleževičių apėmė desperacija. Jis parašė laišką Viktorui Černomyrdinui (tuometis Rusijos premjeras) – pasiimkite tą berilį. Tačiau Rusijos vyriausybė atsisakė krovinio ir reikalavo, kad Lietuva jį perduotų savininkams – privačiai bendovei AMI“.
Spaudimą darė ir Rusijos ambasada, kuri įteikė notą Lietuvai, kad berilis būtų gražintas firmai AMI.
Derybas sužlugdė prokuratūra
Vis tik A.Šleževičius nepakluso JAV ambasadoriaus raginimams ir 1995 m. gegužės 3 d. pasirašė slaptą nutarimą, kuriuo leido Rusijos bendrovei AMI išvežti berilį iš Lietuvos.
Tačiau rusai neskubėjo pasiimti metalo. Jie pradėjo vesti derybas jau bankrutavusio LAIB administratoriumi Romualdu Visokavičiumu ir siūlė už 654 kg berilio, kuris dėl negražintos paskolos atiteko bankui, pusantro milijono dolerių.
Tačiau visos derybos žlugo, nes 1997 m. Generalinė prokuratūra atnaujino nutrauktą baudžiamąją bylą ir vėl areštavo krovinį.
Advokatas laimėjo bylą
Po metų tyrimo byla ir vėl buvo nutraukta. Nutarime konstatuota, kad leidimą išvežti berilį iš Lietuvos turi duoti Vyriausybė.
Nors byla buvo nutraukta, Lietuvos Vyriausybė nutarė kitu būdu perimti krovinį. Ji kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydama, kad berilis būtų konfiskuotas valstybės naudai.
Rusijos bendrovė pasisamdė tuomet dar tik pradedantį garsėti advokatą Romualdą Mikliušą ir jo pastangomis laimėjo bylą prieš valstybę.
Teismas konstatavo, jog Rusijos firma AMI yra berilio savininkė.
Sumos už saugojimą augo
Tačiau net ir laimėjusi bylą prieš valstybę, AMI neskubėjo atsiimti berilio. Rusai nesumokėjo nė cento ir už jo saugojimą.
Greičiausiai AMI jau nebeturėjo pirkėjo šiai specifinei prekei. Be to, ir Turto bankas, kuris bankrutavus LAIB tapo oficialiu berilio saugotoju, ėmė reikalauti išankstinio apmokėjimo. O sumos už šią paslaugą jau buvo gerokai paaugusios.
Mat pagal dar 1993 m. su LAIB pasirašytą sutartį, kurią perėmė Turto bankas, rusai buvo įsipareigoję už saugojimą mokėti po 10 tūkst. dolerių per mėnesį.
„Praktiškai vien dėl to berilio mes privalome laikyti padidintą ginkluotą apsaugą. Tai kainuoja šimtus tūkstančių litų per metus“, – tuomet nerimavo Turto banko departamento direktorius Romualdas Žemaitaitis.
Pirkėjo firma – ligoninėje
Tik 2003 m. šio krovinio savininkė Rusijos bendrovė AMI paprašė leidimo berilį išvežti į Meksiką. Prašyme buvo garantuojama, kad Meksikos bendrovė berilį naudos tik taikiems tikslams.
Tačiau mūsų šalies pareigūnai tokiais įtikinėjimais nepatikėjo.
Lietuvos ambasada JAV komandiravo į Meksiką savo darbuotojus, kurie greitai nustatė, jog viena rusų minima berilį ketinusi pirkti bendrovė įsikūrusi ligoninėje, o kitos nurodytas adresas išvis neegzistuoja.
Be to, paaiškėjo, kad ir pateikti kontraktai yra suklastoti.
Duris atidarė kojomis
Vis dėlto po metų firma AMI krovinį išsivežė atgal į Rusiją.
Tąsyk į Turto banką atvažiavo vyriškis didžiuliais antakiais, labai primenantis buvusį SSRS vadovą Leonidą Brežnevą. Koja atidaręs Turto banko teisės departamento vadovo duris, jis prisitatė AMI atstovu.
„Tai kas čia pas jus svarbiausias dėl berilio gražinimo“, – paklausė vyriškis.
Tačiau Turto banko darbuotojai į diskusijas nesileido ir pasiūlė kreiptis tiesiai į premjerą A.Brazauską.
„A, Algirdas Kazimierovičius, jokių problemų, tuoj išspręsim“, – pareiškė vyriškis.
Leidimas – su išlyga
Ir iš tiesų, netrukus – 2004 m. rugsėjo 2 d. – Ūkio ministerijoje įvyko posėdis, kuriame dalyvavo Valstybės saugumo departamento, Krašto apsaugos ministerijos, specialiųjų tarnybų atstovai. Nutarta leisti krovinį išgabenti į Rusiją.
Ūkio ministerijos sekretorė Alina Mačiulytė spalio 21 d. išdavė oficialią licenciją išvežti berilį ir panaudoti tik taikiems tikslams.
Tačiau išvežti krovinio į Rusiją firma AMI neskubėjo. Mat buvo nurodyta viena sąlyga – prieš atsiimdama prekes ši bendrovė turėjo Turto bankui sumokėti beveik pusantro milijono dolerių už metalo saugojimą.
Norėjo apgauti advokatą
Prasidėjo slaptos derybos, per kurias buvo siekiama išvengti šio mokesčio. Ir rusams, atrodo, pavyko.
Kai viskas buvo galutinai suderinta, 2005 m. rugpjūtį į Vilnių atskrido AMI užsakytas lėktuvas.
Tačiau kai reikėjo atsiimti krovinį iš Turto banko, atsirado nauja kliūtis – paaiškėjo, kad advokato R.Mikliušo prašymu teismas areštavo berilį.
Mat rusai buvo nusprendę ne tik nesumokėti pusantro milijono dolerių valstybei, bet ir pergudrauti jiems bylą laimėti padėjusį R.Mikliušą. Nenorėdami advokatui mokėti įspūdingo sėkmės mokesčio už berilio gražinimą, rusai paskutinę akimirką atsisakė jo paslaugų ir pasisamdė Darių Zabielą.
Pranešė anoniminis agentas
Tačiau apgauti R.Miklliušo nepavyko. Advokatas teigė iki šiol jaučiantis skolingas nepažįstamam saugumiečiui.
„Žinai, kad tave permetė per bortą? Poryt iškeliauja berilis ir tu jau būsi nereikalingas“, – vėlų vakarą jam paskambinęs pranešė neprisistatęs VSD pareigūnas.
R.Mikliušas žaibu suskaičiavo visus rusams atliktus darbus ir padavė ieškinį teismui, kuris skubiai areštavo krovinį.
Tad rusams nieko kito neliko – teko sumokėti beveik 100 tūkst. litų, kad areštas būtų panaikintas.
Tik po to lėktuvas su beveik 4 tonomis berilio pakilo į orą.
Už likutį gavo grašius
Valstybė kvailio vietoje liko ir su 654 kg berilio, kurie įstrigo Turto banke kaip užstatas už paimtą ir negražintą 500 tūkst. dolerių paskolą.
Nors dar 2001 m. Turto bankas Vyriausybės nutarimu buvo įpareigotas ieškoti pirkėjų šiam retam metalui, tačiau parduoti jį pavyko tik 2012 m.: tąsyk už 127 tūkst. dolerių jį nupirko JAV bendrovė „Materion Brush“.
Viskas – valstybės paslaptis
„Lietuvos rytas“ oficialiai kreipėsi į Turto banką, prašydamas informuoti, ar Rusijos bendrovė AMI sumokėjo 1,5 mln. dolerių už berilio saugojimą.
Iš pradžių banko atstovai žadėjo operatyviai informuoti redakciją apie apmokėjimą.
Tačiau po kelių dienų Turto banko atstovas Tomas Bagdonas pranešė, kad viskas, kas susiję su berilio perdavimu yra valstybės paslaptis ir bankas be VSD leidimo nieko negali komentuoti.
