Kaip rašoma prokuratūros pranešime, Vilniaus apygardos teismas š.m. vasario 25 d. sostinės gyventoją E.K. pripažino kaltu dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, neteisėto disponavimo labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu bei šių medžiagų kontrabandos. Teismas jam skyrė 2 metų laisvės apribojimą, įpareigojo per vienerius metus neatlygintinai išdirbti 200 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi pagalbos reikalingais žmonėmis.
Nuteistasis taip pat įpareigotas sumokėti 5 000 eurų dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kratos metu E.K. gyvenamojoje vietoje rasti grynieji pinigai – 1 470 eurų turėjo būti grąžinti nuteistajam, o 8 260 eurų – jo artimam giminaičiui, kurio bute E.K. gyveno. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad E.K. priklauso tik 1 470 eurų, nes negalima atmesti galimybės, kad kiti rasti grynieji pinigai galėtų būti jo artimų giminaičių santaupos.
Prokurorė, teikdama apeliacinį skundą, prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl grynųjų pinigų bei kratos metu rastoms lėšoms – viso 9 730 eurų – taikyti išplėstinį turto konfiskavimą, juos paimant valstybės nuosavybėn.
Apeliaciniame skunde prokurorė nurodė, kad šioje byloje egzistuoja visi Baudžiamajame kodekse numatyti pagrindai ir sąlygos taikyti išplėstinį turto konfiskavimą, todėl nekonfiskuodamas nuteistojo gyvenamojoje vietoje rastų visų 9 730 eurų, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Prokurorė atkreipė dėmesį, jog kratos metu rasti 9 730 eurų priklauso nuteistajam ir yra pagrindo manyti, kad jie gauti nusikalstamu būdu, nes E.K. nusikaltimo padarymo metu turėjo turto, kurio vertė neatitiko jo teisėtų pajamų ir viršijo 250 MGL dydį, baudžiamojo proceso metu nuteistasis nepagrindė šio turto įgijimo teisėtumo.
Apeliacinis teismas atsižvelgė į Vilniaus apygardos prokurorės apeliacinio skundo argumentus ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis apie nuteistojo E.K. gyvenamojoje vietoje kratos metu rastus pinigus, jų priklausomybę ir kilmę, nes byloje pakanka duomenų tiek teismo išvadai, kad visi kratos metu rasti 9 730 eurų priklausė nuteistajam, tiek pagrįstam manymui, jog šie pinigai buvo gauti nusikalstamu būdu, todėl, pritaikius Baudžiamojo kodekso nuostatas, turi būti konfiskuojami.
Teismas akcentavo, kad taikant šią baudžiamojo poveikio priemonę įrodinėjimo standartas nėra toks pats, koks įrodinėjant asmens kaltę. Kolegija pažymėjo, kad įrodymų persvara ir žemesniu įrodinėjimo standartu grindžiamas įrodinėjimas negali būti taikomas įrodinėjant asmens kaltę, tačiau galimas ir nepažeidžia asmens nekaltumo prezumpcijos principo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, sprendžiant dėl Baudžiamojo kodekso 723 straipsnyje numatyto išplėstinio turto konfiskavimo.
Tokias išvadas teisėjų kolegija darė remdamasi pradėta formuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos analize. Teismas pažymėjo, kad reikalaujant kategoriškų išvadų būtų paneigta išplėstinio turto konfiskavimo instituto esmė, nes, padarius kategoriškas išvadas dėl turto gavimo nusikalstamu būdu, turėtų būti sprendžiamas turto, kaip nusikalstamos veikos rezultato, konfiskavimo klausimas taikant įprastinį turto konfiskavimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 72 straipsnyje. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje yra visos išplėstinio turto konfiskavimo sąlygos ir taikė šią baudžiamojo poveikio priemonę.
