Pažadus reikia tesėti. Tokios taisyklės laikėsi 14 kartų teistas 33 metų Darius Eriksonas.
Iš Pravieniškių pataisos namų į tuomet dar veikusį Lukiškių kalėjimą atvežtas kalinys lipdamas iš konvojaus automobilio pareiškė: „Užlenksiu dabar kažką.“
Tačiau kalinio viešai duoto pažado pareigūnai tarsi negirdėjo. 2018 metų gruodžio 4-ąją į ankštą kamerą kartu su D.Eriksonu buvo uždarytas kartu su juo atvežtas 16 kartų teistas 34 metų Armandas Gonta bei dar du apie recidyvisto planus nieko negirdėję nuteistieji.
Suklaidino medikę
Vienas jų – už ekonominius nusikaltimus nuteistas 42 metų klaipėdietis Terlanas Vaišvila.
Ankštos kameros duris uždarę Lukiškių kalėjimo pareigūnai maždaug po dvidešimties minučių iš jos išgirdo garsų beldimą.
Kameroje buvę nuteistieji rėkė, kad vienam jų pasidarė bloga. Duris atidarę pareigūnai pamatė, kad T.Vaišvila guli ant grindų jau be gyvybės ženklų.
„Jis nualpo“, – į pagalbą atbėgusiai medikei pareiškė D.Eriksonas ir A.Gonta, tad ji iškart negalėjo suprasti, kokios pagalbos reikia sąmonės netekusiam vyrui.
Tik nuvežus į ligoninę paaiškėjo, kad klaipėdietis buvo smaugiamas. Po poros dienų jis numirė, o D.Eriksonas ir A.Gonta prisipažino, ką padarė.
Bijojo net išsižioti
Paaiškėjo, jog grasinimais ką nors nužudyti svaidęsis D.Eriksonas priėjo T.Vaišvilai iš nugaros ir smaugė jį tol, kol vyras prarado sąmonę. Pavargęs jis paprašė A.Gontos pagalbos. Šis priklaupė prie sąmonę praradusio T.Vaišvilos ir smaugė jį toliau.
Netrukus jie apsikeitė vietomis ir tęsė kankinimą.
Toje pačioje kameroje buvęs ir visa tai matęs Deividas Meškys teisme tvirtino iš žudikų žvilgsnių supratęs, kad reikia nieko nesakyti ir nieko nedaryti. Papasakoti pareigūnams tiesą jis išdrįso tik tuomet, kai egzekucijos dalyviai buvo išskirstyti po atskiras kameras.
„Jau vykdamas iš Pravieniškių į Lukiškes D.Eriksonas žinojo, kad ką nors nužudys, o A.Gonta prisijungė prie viešą pažadą davusio kalinio“, – taip šį įvykį įvertino prokurorė Rita Vaitekūnienė.
Grumtis nebuvo vietos
Šią bylą nagrinėjančiam Vilniaus apygardos teismui (VAT) ji pasiūlė abiem kaliniams paskirti griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos.
Prokurorės teigimu, recidyvistais pripažinti ir jau anksčiau už žmogžudystes teisiami kaliniai nusikaltimą įvykdė bendrininkų grupėje – prie nužudymo iniciatoriaus D.Eriksono prisijungė viešą jo pažadą girdėjęs A.Gonta.
Prokurorė atsižvelgė ir į tai, kad nusikaltėlių auka be jokios priežasties tapęs T.Vaišvila neturėjo galimybės pasipriešinti, nes buvo labai ankštoje patalpoje.
Nepildė kalinio užgaidų
Šią bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija tarsis ne tik dėl bausmės termino.
Teisėjai neatmetė, jog bus svarstoma galimybė pakeisti kaltinimą – kilo abejonių, ar du recidyvistai jų kameroje atsidūrusį vyrą iš tiesų nužudė iš chuliganiškų paskatų.
Jų advokatai tvirtino, kad šis nusikaltimas įvykdytas iš keršto Pravieniškių pataisos namų administracijai ir Kalėjimų departamentui, kurie nepaisė D.Eriksono pageidavimų perkelti jį į norimą bausmės atlikimo vietą.
D.Eriksonas sykį jau buvo įgyvendinęs panašų ketinimą. Raštu išdėstęs savo reikalavimus pareigūnus jis įspėjo: „Nevykdysite, ką nors nužudysiu.“ 2016 metais Marijampolės pataisos namuose jis su bendrininku nužudė savo kameros kaimyną.
Pavojingi, bet neatskirti
Net ir po šio įvykio pareigūnai į kalinio įspėjimus nereagavo rimtai. Naują D.Eriksono įspėjimą gavęs Pravieniškių pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyrius atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą.
Šiuose pataisos namuose kalėję D.Eriksonas ir A.Gonta buvo įtraukti į užpulti linkusių asmenų sąrašą.
Nepaisant to, pervežus juos į Lukiškių kalėjimą, toje pačioje kameroje buvo uždaryti dar du nuteistieji.
Valstybės kaltės nematė
Nužudytojo T.Vaišvilos tėvai prašė į šią bylą įtraukti ir jų sūnaus saugumo įkalinimo įstaigoje neužtikrinusias įstaigas – Teisingumo ministeriją, Kalėjimų departamentą ir Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą – ir bandė pareikšti ieškinį valstybei.
Tačiau teismas nusprendė, jog valstybė nėra materialiai atsakinga už nuteistųjų veiksmus.
Nukentėjusiųjų advokatas Edgaras Dereškevičius apgailestavo, jog tam, kad teisės į žmogaus gyvybę neužtikrinusi valstybė atlygintų žalą, sūnaus netekusi šeima iš naujo turėtų kreiptis į teismą.
Nagrinėti ieškinį valstybei atsisakiusiam teismui advokatas siūlė bent tinkamai įvertinti nusikaltėlių padarytą žalą: „Tarp aukos ir teisiamųjų nebuvo jokių santykių, jokių konfliktų, pirmą kartą nuteistas T.Vaišvila nieko nežinojo apie D.Eriksono planus.
Lietuvoje žmogaus gyvybė vertinama kaip vienas išperkamąja nuoma įsigytas automobilis. Jei teismai iš tiesų taikytų finansinę naštą, kai kurie gal pagalvotų, ar tikrai verta atimti brangiausią žmogaus turtą – gyvybę.“
Dėl bausmės nesuka galvos
Prokurorė pasiūlė visiškai tenkinti T.Vaišvilos šeimos narių ieškinį ir priteisti iš D.Eriksono ir A.Gontos daugiau nei pusę milijono eurų, tačiau niekam nekilo abejonių, jog žalos jie neatlygins.
„Žalą valstybė atlygins iš Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo, todėl teisinės pasekmės jiems visai nesvarbios. Jie yra nusiteikę visą likusį gyvenimą praleisti už grotų, o ankstesnėms aukoms nėra sumokėję nė euro“, – kalbėjo advokato padėjėjas Kęstutis Adomaitis.
D.Eriksonas teisme tai ir patvirtino. Tardamas paskutinį žodį jis siūlė skirti bausmę teismo nuožiūra.
„To nusikaltimo būtų nebuvę, jei pareigūnai būtų įvykdę tai, ko prašiau. Šiaulių tardymo izoliatoriuje dvejus su puse metų sėdėjome penkiese ir nė vieno nesužalojau“, – dėstė įkalinimo įstaigoms vis naujus reikalavimus keliantis D.Eriksonas.
Išgirdęs, jog gresia įkalinimas iki gyvos galvos, A.Gonta nebuvo toks abejingas: „Žinau tokių, kurie yra nužudę po keturis žmones, bet net jie nėra nuteisti iki gyvos galvos. Aš nieko nesu padaręs ir nieko nedarau, bet metus su antrankiais vaikštau. Aš juk nesu žudikas maniakas, tik du žmones nužudžiau. Pirmoji tai net ne žmogžudystė – susimušėme, o žmogus ligoninėje mirė.“
