Pastarąsias dvi savaites režisierius gulėjo ligoninėje. A.Žebriūnui buvo diagnozuotas vėžys.
Nepriklausomybės pradžioje A.Žebriūnas pasitraukė iš aktyvios kūrybos ir gyveno kaip atsiskyrėlis. Tačiau pastaruosius porą metų jis buvo tarytum iš naujo atrastas.
2010-aisiais – Auksinės gervės apdovanojimas už viso gyvenimo kūrybą, 80-mečio minėjimas, 2011-ųjų pabaigoje – Nacionalinė kultūros ir meno premija. Visa tai vėl padarė kino režisierių viešu herojumi po ilgų ramybės ir užmaršties metų.
Didžiąją gyvenimo dalį skyręs kinui, A.Žebriūnas išgarsėjo kaip menininkas, sugebėjęs sovietmečiu išvengti griežtos cenzūros rankos ir gvildenęs žmogui artimas temas.
Didžiulė netektis kinui ir kultūrai
„Lietuva turi milžinišką netektį. Praradome vieną iš kertinių stulpų lietuviškame kine. Tai buvo tikras dvasios aristokratas, žmogus su ypatingu estetiniu pojūčiu kine. A.Žebriūnas turėjo ypatingą grožio suvokimą ir jis norėjo, kad kiti žmonės tai pajustų. Kad jie žiūrėtų į kino filmus, kaip į meno kūrinius. Jam svarbiausia buvo ne noras įtikti masiniam skoniui, o atvirkščiai, priversti kitus pasitempti ir suvokti, kad kinas yra toks pats menas, kaip architektūra ar tapyba. To A.Žebriūnas siekė iki paskutinių savo gyvenimo minučių“, - sakė Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas Gytis Lukšas.
G.Lukšas buvo A.Žebriūno mokinys. Jie buvo pažįstami labai artimai tiek kalbant apie kūrybą, tiek už filmavimo aikštelės ribų.
„Jis buvo mano tikrasis mokytojas. Studijuodamas Maskvoje atvažiavau tuo metu, kai jis kūrė „Gražuolę“. Tai buvo pirmos mano tikrosios kino pamokos. Dirbdamas kartu su juo aš išmokau daugiau nei per ketverius metus kinematografijos institute. „Naktibaldoje“ jis leido man savarankiškai nufilmuoti 20 minučių, ir tai tapo mano diplominiu darbu“, - prisiminė G.Lukšas.
A.Žebriūnui ne viskas patiko lietuviškame kine. G.Lukšas pasakojo, kad filmų kūrėjas labai padėdavo jauniesiems menininkams. A.Žebriūnas skaitydavo jaunų kino kūrėjų atneštus scenarijus negailėdamas nei savo jėgų, nei laiko. Nors to laiko jau buvo likę nebedaug.
„Tikras menininkas yra unikalus ir vienintelis. Toks buvo ir A.Žebriūnas. Jis buvo vienintelis ir liks vienintelis. Tokie ir yra tikrieji menininkai – vieniši“, - sakė G.Lukšas.
„Velnio nuotakoje“ pagrindinį Girdvainio vaidmenį atlikęs R.Adomaitis buvo labai sukrėstas šios netekties.
„Dabar net sunku surasti tinkamus žodžius šiai asmenybei apibūdinti. Tai baisi, žiauri netektis. Ir aš nekalbu vien tik apie kiną, kalbu apie visą mūsų kultūrą. Tai viena didžiausių netekčių“, - sunkiai kalbėjo R.Adomaitis.
Žymiam Lietuvos kino režisieriui Ramūnui Greičiui A.Žebriūnas buvo vienas svarbiausių mokytojų. „Mūsų keliai susikirto tuomet, kai aš mokiausi akademijoje. Jis vesdavo seminarus, o stovyklose buvo pratybų vadovas. Prisimenu didelį įspūdį, kai jis su mumis bendraudavo. Mums (Jaunąjai kino kūrėjų kartai. - Red.) buvo labai svarbu turėti mokytojus. O jų buvo likę nebedaug. Dabar išėjo tas, kuris sukūrė lietuviško kino pagrindus. Mano manymu, vertingiausia pamoka buvo ta, kad mes matėme jo darbus – kuriais mes didžiavomės ir žavėjomės“, - sakė R.Greičius.
Dalyvavo Sąjūdžio veikloje
A.Žebriūnas yra žinomas kaip filmų „Gražuolė“, „Paskutinė atostogų diena“, miuziklo „Velnio nuotaka“ kūrėjas.
Režisierius lietuvių kine pasirodė 6-ajame dešimtmetyje. Prieš daugiau nei 50 metų Dailės institute baigęs architektūrą, įsidarbino kino studijoje dailininku filme - „Julius Janonis“. Kaip kino režisierius debiutavo 1960-aisiais filmu „Paskutinis šūvis“.
A.Žebriūnas - vienintelis lietuvių režisierius, sukūręs tiek daug filmų vaikams ir apie vaikus. Juose daug filosofinių apmąstymų apie gėrio ir blogio vertę, svajones. Pasak kino kritikų, A.Žebriūnas mokėjo ir kūrė šviesų ir poetišką kiną.
Už filmą „Paskutinė atostogų diena“ A.Žebriūnas pelnė tris garbingus prizus: „Sidabrines bures“ Lokarno kino festivalyje (1965), premiją VI Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje, kuris vyko Taline, ir pirmasis iš Lietuvos režisierių - Didįjį prizą Kanų jaunimo filmų festivalyje.
Filmas „Gražuolė“ ir jo pagrindinė herojė apdovanoti IV sąjunginiame kino festivalyje Minske, o „Naktibalda“ - diplomu už kūrybinius ieškojimus VII sąjunginiame kino festivalyje Baku. Tais pačiais 1974 metais sukurta ir garsioji „Velnio nuotaka“, apdovanota IX sąjunginiame kino festivalyje Frunzėje. O „Riešutų duona“ įvertinta prizu už režisūrinio meistriškumo savitumą XI sąjunginiame kino festivalyje Jerevane.
2011 m. režisierius A.Žebriūnas apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. A.Žebriūnas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje.
Vienas garsiausių lietuvių kino režisierių A.Žebriūnas ir pats tapo filmo herojumi, kai sutiko režisuoti novelę ir būti stebimas dokumentininkų. Pernai festivalyje „Kino pavasaris” buvo parodytas ilgametražis dokumentinis filmas apie A.Žebriūną „Vienintelis, nepakartojamas ir paskutinis”. Ta proga jį kalbino kino kritikė, „Lietuvos ryto“ korespondentė Rūta Oginskaitė.
Siūlome paskaityti paskutinį „Lietuvos ryto” žurnalistės R.Oginskaitės interviu su kūrėju. Skaitykite čia.
