„Vytautas ne biure sėdėjo popierėlius kilnodamas. Jis sportavo, bėgiojo, todėl jo mirtis visiems artimiesiems labai netikėta“, – sunkiai rinkdama žodžius ištarė panevėžietė Giedrė Daukienė, rašo „Lietuvos rytas“.
Jos brolis V.Burokas sekmadienį ketino įveikti Vilniaus maratone pusę distancijos – 21 kilometrą, o vėliau su šeima atšvęsti aštuntąjį dukters gimtadienį.
Sausumos pajėgų Karaliaus Mindaugo husarų bataliono štabo viršininkas nubėgo apie 14 kilometrų ir susmuko prie Seimo rūmų.
Parkritusio karininko gaivinti puolė kitas maratono dalyvis. 10 val. 19 min. prie jų sustojo pirmosios pagalbos savanorė, važiavusi dviračiu. Ji iškvietė greitąją medicinos pagalbą.
Medikų ekipažas atvyko maždaug po 4 minučių. Jie V.Buroką intubavo ir darė širdies masažą.
Lauke karininkas buvo gaivinamas apie 15 minučių, o vėliau perkeltas į greitosios pagalbos automobilį ir išgabentas į Santariškių klinikas. Ten dar 45 minutes medikai kovojo dėl jo gyvybės.
Tačiau V.Buroko širdis klinikose nebeatsigavo. „Lietuvos ryto“ žiniomis, jos veikla galėjo sutrikti dėl užkalkėjusių kraujagyslių ir deguonies stokos.
Kodėl šių sveikatos problemų nepastebėjo Karo medicinos tarnyba? Ji majoro sveikatą šiemet tikrino net du kartus – vasario 25 dieną ir kovo 23-iąją. O gal pastebėjo, tačiau numojo ranka?
Taip jau buvo nutikę anksčiau ir apie tai byloja dar dviejų jaunų karininkų mirtis.
Kodėl registravosi kartu?
Lietuvos kariuomenės atstovai vakar tikino, kad majoras V.Burokas maratone dalyvavo savanoriškai ir laisvalaikiu, todėl su tarnyba jo mirtis nėra susijusi.
Našlei Oksanai Burokienei ir jos dukrelei nebus išmokėta kompensacija. Jos gaus tik vienkartinę apie 1500 eurų pašalpą laidotuvių išlaidoms.
„Lietuvos rytas“ išsiaiškino, kad V.Burokas ir kiti 314 karių maratone registravosi kaip Lietuvos kariuomenės sporto klubo atstovai.
Tai patvirtino ir šio sporto klubo vadovas pulkininkas Valentinas Mizgaitis: „Mes pranešėme kariams, kad vyks toks renginys. Visus norinčius dalyvauti registravome, koordinavome. Kas būtų gerai nubėgęs, būtume įteikę apdovanojimus. Bet raštiško įsakymo nebuvo, tad kariai dalyvavo kaip privatūs asmenys.“
Kiti kariai aiškino, kad po karo policijos seržanto 40 metų Remigijaus Jusevičiaus mirties per krepšinio turnyrą imta vengti duoti raštiškus įsakymus kariams dalyvauti sporto renginiuose.
Artimieji ruošėsi šventei
Vilniaus maratone V.Burokas dalyvavo kartu su dar vienu Karaliaus Mindaugo husarų bataliono kariškiu.
„Tai buvo savanoriškas bėgimas, Vytautas neatstovavo daliniui. Jis rengėsi šiam maratonui“, – teigė bataliono vadas Gintaras Vidzickas.
Bėgimas buvo mėgstamiausias V.Buroko sportas. Jis nepraleisdavo progos dalyvauti įvairiuose maratonuose, žygiuose.
O likus trims dienoms iki Vilniaus maratono majoras nusipirko naujus sportinius batelius.
„Sekmadienį gavau iš kito mūsų kariškio telefono žinutę, kad bėgdamas maratoną Vytautas pasijuto blogai ir parkrito, o po to buvo nuvežtas į Santariškių klinikas. Aš tuo metu buvau Vilniuje.
Todėl nuskubėjau į Santariškes“, – pasakojo G.Vidzickas.
Ligoninėje jam teko atpažinti mirusį karininką. Tiesiai iš gydymo įstaigos bataliono vadas nuvažiavo pas jo kaimynystėje Vilniuje gyvenančius V.Buroko artimuosius.
Majoro žmoną Oksaną jis sutiko kieme. Moteris su dukra kaip tik grįžo iš parduotuvės, nusipirkusios tortą mergaitės gimtadieniui.
Juokaudavo apie pensiją
V.Burokas kariuomenėje tarnavo beveik dvidešimt metų: pradėjo Panevėžyje, Pajuostyje, įsikūrusiame dalinyje, vėliau keitė darbo vietas.
Per tarnybos laiką karininkas buvo išsiųstas į misiją Afganistane, beveik ketverius metus tarnavo Turkijoje, buvo išvykęs į Kanadą, kur mokėsi prancūzų kalbos.
Prieš dvejus metus majoras vėl grįžo dirbti į Pajuostyje įsikūrusį Karaliaus Mindaugo husarų batalioną.
Kalbėdamas su tėvu Kupiškio rajone, Noriūnų kaime, gyvenančiu 59 metų Gintautu Buroku, Vytautas pajuokaudavo, kad sulaukęs 38-erių jau galėtų tapti pensininku.
„Tai buvo tik juokai, jis dar nesiruošė eiti į pensiją, nors ištarnautas laikas būtų tai leidęs. Mano sūnus buvo dar jaunas. Todėl tai, kas įvyko, yra baisu“, – kalbėjo G.Burokas.
Tėvas sekmadienį apie 10 valandą telefonu paskambino sūnui.
Tačiau jis neatsiliepė – kaip tik tuo metu jau buvo prasidėjęs lemtingas bėgimas.
G.Burokas tą dieną tikėjosi pamatyti sūnų. Žinojo, kad sekmadienį atšventę dukters gimtadienį Vytautas su savo šeima iš Vilniaus grįš į Panevėžį. Čia gyvena V.Buroko motina ir sesuo su šeima.
„Jis buvo pažadėjęs atvažiuoti pas mane į Noriūnus. Bet taip ir neatvažiavo. Sekmadienį apie pietus man paskambino marčios tėvai ir pasakė, kad Vytauto nebėra. Tik prieš porą mėnesių palaidojome mano mamą, o dabar teks laidoti sūnų“, – atsiduso G.Burokas.
Našlės jaučiasi apgautos
Karo medicinos tarnyba vakar rengė raportą apie V.Buroko sveikatos būklę ir suskubo pranešti, kad ji buvo gera, o majoras buvo tinkamas tarnybai.
Tą patį šios tarnybos atstovai anksčiau tvirtino po kitų dviejų karininkų – karinės žvalgybos kapitono 34 metų Liutauro Balčiūno ir karo policijos seržanto R.Jusevičiaus staigios mirties.
34 metų L.Balčiūnas mirė 2013 metais Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės bazėje Fort Gordone sutrikus širdies veiklai. Po skrodimo paaiškėjo, kad jo širdis buvo padidėjusi, nuo aukšto kraujospūdžio buvo pakitimų ir inkstuose.
Prieš išsiunčiant lietuvį į JAV jo sveikatą tikrino Karo medicinos tarnyba. Kardiograma parodė širdies ritmo sutrikimus.
Tačiau į tai buvo numota ranka – nebuvo padaryta nei širdies echoskopija, nei papildoma kardiograma su fiziniu krūviu.
Krašto apsaugos ministerijos tarnybinio tyrimo komisija nutarė, kad L.Balčiūno mirtis nesusijusi su tarnyba, ir atsisakė vilnietei Ingai Balčiūnienei išmokėti kompensaciją.
„Mano vyrą apmovė. Vykdamas tobulintis į Ameriką jis manė, kad jeigu jam kas nors atsitiktų, jo šeima bus pasirūpinta“, – kalbėjo su maža dukra ant rankų likusi našlė.
Dėl neišmokėtos kompensacijos jau daugiau kaip trejus metus bylinėjasi ir R.Jusevičiaus našlė Asta, kuriai atstovauja Karių teisių gynimo centras.
Karo policijos seržantas po 24 valandas trukusio budėjimo 2012 metų gegužės 9-ąją mirė per karių krepšinio turnyrą. Mirtis jį ištiko dėl širdies veiklos sutrikimo. R.Jusevičiaus sveikata Karo medicinos tarnyboje buvo patikrinta prieš pusmetį.
Apie maratoną kaip verslą skaitykite 10, 11 p.
Širdžiai teko per didelis krūvis
Mykolas Biliukas
Kardiologas, širdies aritmijos specialistas
„Sveiki nemiršta – jeigu žmogus mirė, vadinasi, jis turėjo sveikatos problemą. Arba liga buvo įgimta, arba įgyta.
Gali būti per siauros kraujagyslės arba jose susidariusios cholesterolio plokštelės, gal sustorėjęs širdies raumuo ar susiformavęs riebalinis mazgas. Kuo žmogus vyresnis, tuo ir sveikatos bėdų būna daugiau.
Kol fizinis krūvis neperžengia galimybių ribos, problema gali tūnoti viduje ir neišlįsti. Pavyzdžiui, žmogus sportuodamas padidino širdies darbą 400 procentų ir tai yra jo galimybių riba. Tada nieko nenutiks. Bet jeigu jis yra užsispyręs, peržengė tą ribą ir pasiekė 450 procentų, jį gali ištikti mirtis.
Dabar infarktas ištinka vis jaunesnius žmones, jau tik įkopusius į trečią dešimtmetį.
Žmogus su savo organizmu negali elgtis tarsi su sena mašina, kurią nori išbandyti, kokiu maksimaliu greičiu ji gali važiuoti. Todėl ir prieš dalyvaujant maratone būtina gerai pasitikrinti sveikatą ir gauti mediko leidimą. Aš pats nedrįsčiau bėgti maratono be tokio leidimo.“
Prieš startą – ilgas pasirengimas
Česlovas Kundrotas
Treneris, ilgų nuotolių bėgikas
„Esu dalyvavęs 42 maratonuose. Kiekviename jų reikėjo atiduoti nemažai jėgų, gal tik kokius tris bėgau jausdamas malonumą. Yra buvę, kad dėl prastos savijautos pasitraukiau iš trasos. Kam save kankinti, geriau pailsėti ir vėl dalyvauti.
Bėgioti yra sveika, bet tai daryti reikia su protu. Prieš maratoną patartina pailsėti, gerai išsimiegoti. Gal tas bėgikas, kuris mirė, neįvertino savo jėgų ir rizikavo? Jis bėgo ne visą, o pusę maratono – galėjo būti kokių nors sveikatos problemų.
Būsimam maratono dalyviui svarbiausia sistemingai treniruotis. Būna tokių mėgėjų, kurie neįvertina savo galimybių. Pavyzdžiui, iki 40-mečio sėdėjęs ant sofos ir gurkšnojęs alų staiga nutarė bėgioti. Tokiam žmogui, prieš dalyvaujant maratone, treniruotis reikėtų apie metus ar dvejus. Ir tai daryti vertėtų laipsniškai: pradėti nuo kelių kilometrų, dieną kitą pailsėti, tada atstumą didinti, vėl pailsėti ir tęsti treniruotes.“
Greičiausias – svečias iš Etiopijos
* Greičiausias Vilniaus maratono varžybose buvo Teklu Getu iš Etiopijos. Bėgikas sostinės gatvėmis ilgai bėgo rekordiniu šioms varžyboms tempu, bet 42 km 195 m distancijos pabaigoje pavargo ir po finišo pateko į medikų rankas.
* T.Getu maratoną įveikė per 2 val. 26 min. 40 sek. Afrikietis 4 min. ir 40 sek. aplenkė antrąją vietą užėmusį Andrejų Jegorovą. Trečias finišavo Ruslanas Seitkalijevas (2 val. 35 min. 56 sek.)
* Moterų maratono nugalėtoja tapo Loreta Bliujienė (3 val. 6 min. 8 sek.). Ji daugiau nei 4 min. 7 sek. aplenkė antrąją vietą užėmusią Alioną Kornijenko bei 5 min. 7 sek. Jolitą Kurtinaitienę, kuri buvo trečia.
