Matematikos mokytoja Vilija Dabrišienė. Akivaizdu, karalius nuogas (38)

Šią karštą vasaros dieną, pavėsyje, zvimbiant mašalams stengiausi prisiminti Anderseno pasakos pabaigą. Ji labai realistiška. Vaikas pamatęs kad karalius nuogas garsiai paskelbė tai miniai. Minia praregėjo, minia aiškiai matė – karalius nuogut nuogutėlis.

Mokiniai. <br>R.Ančerevičiaus asociatyvi nuotr.
Mokiniai. <br>R.Ančerevičiaus asociatyvi nuotr.
Vilija Dabrišienė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Vilija Dabrišienė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Vilija Dabrišienė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Vilija Dabrišienė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Doc. dr. Vilija Dabrišienė, matematikos mokytoja ekspertė

Jul 18, 2021, 2:08 PM, atnaujinta Jul 18, 2021, 6:04 PM

Ir ką? Ir rūmų valdininkai, labai pasipūtę, ėjo kaip ėję, iškilmingai nešdami šleifą, kurio visai nebuvo.

Šis rašinys ne apie pasakas, o apie sąžinę. Ar dar garbinga turėti tokią savybę? O gal atsikratėme šiuo nepatogiu ir vien rūpesčius keliančiu bruožu?

Klasikinė situacija. Nuotolinis kontrolinis darbas 5 klasėje. Po 15 minučių nuo kontrolinio darbo pradžios gaunu Jonuko (arba Petriuko, o gal Onytės) sprendimus. Užrašytus tvirta suaugusio žmogaus ranka, paskutinis uždavinys išspręstas tobulai – sudaryta lygčių sistema su trim nežinomaisiais. Penktoje klasėje?

Mamyte, tėveli, ačiū už profesionalų sprendimą. Tik nereikėjo – išspręsti uždavinį ir pati moku. Norėjau duot šansą Jūsų sūnui ar dukrai. Deja, galimybę pasitikrinti, sužinoti ką moka ir ko ne, galimybę pasitreniruoti dirbti greit ir efektyviai lengvo streso situacijoje jūs iš savo vaiko atėmėte. Kaip manote verta buvo?

Mokytojai pradėję dirbti nuotoliniu būtu patyrė lengvą šoką. Taip, nusirašinėjimas nuo klasės draugų egzistavo visada. Bet nuotolinis mokymas atvėrė dar vieną Pandoros skrynią – įvairių mokytojų vertinimu apie 20-30 proc. jaunesnių klasių mokinių turi nuolatinius tarnus – jų darbus nuolat atlieka, kontrolinius rašo tėvai ar seneliai. Jie nepadeda, nesistengia paaiškinti, išmokyti. Jie tiesiog atlieka darbą vietoj vaiko.

Gink dieve, nebandysiu šių žmonių auklėti. Jie pilnamečiai – jei jau nesuvokia, tai nesuvokia. Man tik įdomu – ką jie galvoja? Kaip jie pateisina tokį savo elgesį?

Štai neseniai viena močiutė, beje, kiek suprantu buvusi mokytoja, gyrėsi – „mokytojai tokie nekompetentingi, aš visada už anūkus atlieku užduotis ir „Edukoje“ ir „Emoje“. Neištvėrus paklausiau – ar Jūs tikrai manote, kad įgūdis apgaudinėti ir meluoti Jūsų vaikams bus naudingesnis negu lietuvių kalbos ir matematikos žinios?

Mielieji, ar pagalvojate, ko mokote savo vaiką tuo metu, kai rašote jo kontrolinį darbą? Nes mokote savo vaiką nuolat, kiekvieną sekundę. Jis mokosi iš Jūsų elgesio. Ne iš žodžių, o iš Jūsų elgesio jis perima vertybes ir tiesas. Parašote už savo penktoką kontrolinį darbą – momentinė problema išspręsta.

Vietoj penketo jis gavo dešimtuką. Ir ką? Ko vertas tas dešimtukas palyginus su tuo ką praradote – savo vaiko norą ir gebėjimą būti sąžiningu. Ir kiekvieną kartą kai jis meluos Jums, tvirtai žinokite – pats jį to išmokėte.

Įdomus dalykas ta sąžinė. Visi nori, kad ją turėtų kitas. Bet kai reikia pačiam pasielgti sąžiningai , kažkaip nesiseka. Socialiniai tinklai pilni reklamų – pirksiu, parduosiu kontrolinius, namų darbus. Girdėjau net kai kurie privačiai dirbantys mokytojai įsigudrino.

Štai viena kolegė iš taip dirbančios draugės gavo pasiūlymą – pasakyk saviems mokiniams mano telefono numerį. Tik 30 eurų – bet koks kontrolinis realiu laiku. Žado netenki tokį pasiūlymą išgirdęs iš mokytojo.

Šiais metais matematikos pagrindinio ugdymo patikra vyko nuotoliniu būdu. Vos jai pasibaigus internetas linko nuo komentarų. Visiems aišku – vyko masinis nusirašinėjimas. Ir nereikia net komentarų – kaip galima paaiškinti, kad kažkoks keistas uždavinio sprendimo užrašas su kažkokiais keistais taškeliais sutinkamas daugybėje darbų – Vilniuje, Kaune, Radviliškyje – bet kur, kur yra prieiga prie „Discord“ programos.

Ir kas iš to? Nieko. Visi balai suskaičiuoti, pažymiai surašyti. Visi rezultatai statistinėse suvestinėse. Jie bus lyginami, analizuojami, daromos išvados. Kaip čia neprisiminsi Anderseno pasakos pabaigos. Visi žinome kad karalius nuogas, bet visi pasakojame kokie nuostabūs jo rūbai.

Jūs manote, paaiškėjus šio masinio nusirašinėjimo reiškiniui, visi pasipiktino? Buvo aišku ir tokių. Bet net kai kurie mokytojai savo socialiniuose tinkluose komentavo – šaunuoliai moksleiviai, gyvenime nepražus.

Štai todėl baugina ir jaudina ne tiek nusirašinėjimas, kiek požiūris į jį. Akademinis sąžiningumas kaip vertybė tampa labai abejotinas. Ir po šiuo straipsniu, net neabejoju, komentaruose pasipils – nieko tokio, ar jūs patys nenusirašinėjot, šaunuoliai vaikai, prasisuks gyvenime ir t.t. ir pan.

Mieli tautiečiai – ar būti nesąžiningu tikrai normalu? Nes nusirašinėjimas – tai svetimo darbo pateikimas, prašant atlygio sau. Tai gavimas vertės, kurios nesi nusipelnęs savo darbu, gabumais, charakterio tvirtumu. Ar tai gali būti normalu ir pateisinama?

Tik nebadykit pirštais į kaimyną. Atsakykit sau ir apie save, apie savo vaikus. Ar tikrai norite kad Jūsų vaikai turėtų tokį gebėjimą – apgaudinėti, nesąžiningai naudotis svetimu gėriu?

Taip, gal ir Jūs nusirašinėjote. Ne apie tai kalba. Kalbu apie tokio elgesio vertinimą. Ar Jūs savo ir savo vaikų nesąžiningumu didžiuojatės? Negirdėjau kad suaugęs žmogus tvirtintų, jog nesąžiningumas trokštama ir pagirtina vertybė. Deja, girdėjau tai tvirtinant vaikus.

Paskelbus PUPP rezultatus ilgai kalbėjausi su mokiniais. Kalbėjau – apie tai, kad toks nusirašinėjimas atėmė ir iš manęs ir iš jų galimybę suprasti, kokios yra spragos, į ką reikėtų atkreipti dėmesį ruošiantis valstybiniams egzaminams. Kalbėjau apie tai, kad nebeturime galimybės džiaugtis pasiekimais, galimybės stebėti, kokius rezultatus duoda pastangos, aš neturiu galimybės didžiuotis savo mokiniais.

Bet ne tik kalbėjau – ir klausiausi. Mokiniai kalbėjo, kad visur aplink nesąžiningumas ir apgavystės, kad nieko čia blogo, visi apgaudinėja. Viena mergaitė net prasitarė – „nepažįstu nei vieno sąžiningo žmogaus“. O kaip tavo šeima ir artimieji? Į šį klausimą ji neatsakė…

Taip ir ruošiame gyvenimui naująją kartą. Šitaip, va, ruošiame, o norime, kad gyvenimas būtų gražesnis ir sąžiningesnis.

Ir tikrai ne visi yra nesąžiningi. Didelė dalis mokinių net turėdami galimybę, nenusirašinėja, o daugumai tėvų net į galvą neateitų už savo vaiką rašyti kontrolinį. Jų daug, sąžiningųjų, bet, deja, labai daug ir kitų.

Tai gal baigiam vieną kartą visais lygmenimis toleruoti šį blogį. Gal pradedame po truputį darytis labiau civilizuoti, Jei jau ėmėme smerkti smurtą šeimoje, kalbame apie visuotinas žmogaus teises, dažniau prenumeruojame „Netflix“, o ne naudojamės piratiniais šaltiniais, tai gal ir apie nusirašinėjimą pradėkime kalbėti kaip apie blogį?

Turime susirūpinti akademiniu sąžiningumu labai rimtai. Nes nuo to, kaip į tai žiūrime šiandien, priklauso rytojus – mūsų visuomenės sąžiningumas, mūsų visų saugumas apskritai. Mes šiandien atsakingi už mūsų vaikų vertybines nuostatas – rytoj tomis nuostatomis bus grindžiamas mūsų visų gyvenimas.

Tik nereikia sakyti, kad galime užduotis formuluoti kitaip, laikyti įjungtas kameras ir t.t. ir pan. Taip, reikia kurti atsparesnes nusirašinėjimui aplinkas, bet jokios spynos nuo įgudusio vagies neapsaugo. Kas gali apsaugoti, jei kontrolinį darbą vietoj mokinio rašo mama? Todėl pradėti reikėtų nuo sunkesnių dalykų.

Iš vienos pusės tiek ministerijos, tiek mokyklos lygmenyse turėtų atsirasti labai aiškios ir griežtos akademinio sąžiningumo nuostatos, numatančios įvairias nesąžiningumo apraiškas ir sankcijas už jas. Dabar mokytojai vengia atskleisti nesąžiningumo faktus. Nes galioja nuostata – „nepagautas, ne vagis“.

Ir mokytojas gali būti apkaltintas nepasitikėjimu mokiniu ir panašiais dalykais, net kai nusirašinėjimo faktas yra akivaizdus. Todėl turėtų egzistuoti tam tikros normos ir taisyklės. Kitaip tariant – mielieji švietimo politikos formuotojai, nebe apsimeskit, kad nematot jog karalius nuogas. Imkitės priemonių tai gėdai pridengti.

Iš kitos pusės, turime ugdytis savyje ir ugdyti savo vaikuose nuostatą, kad sąžiningumas yra vertybė. Pamirškime tą gėdingą lietuvišką patarlę. Vagis tampa vagimi ne tada, kai jį pagauna , o tada kai įvykdo vagystės aktą. Tėveliai – pažymys tai ne bausmė.

Pažymys – tai informacija apie Jūsų vaiko pasiekimus. Atlikdami užduotį už vaiką gaunate pažymį, bet prarandate savo vaiko tikėjimą, kad jo tėtis – sąžiningas žmogus.

Mokykite vaikus paprastų dalykų – nusirašinėjimas paniekos sau, pripažinimo, kad esi nevykėlis forma. Nes jei tau svarbus rezultatas – tu jį pasieksi. Jei rezultatas tau nesvarbus – turi tenkinti tas įvertinimas, kurį turi. Juk niekas negali visose srityse būti tobulas. Mokykime pagarbos sau, mokykime gerbti save už tai, kas esi, o ne už tai kuo norėtum būti ir kuo apsimeti.

Manau, laikas visiems mums šiek tiek pagalvoti ir pakalbėti apie sąžinę. Bet būtų puiku, jog mąstyti pradėtumėt nuo savosios.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.