Skirtingų disciplinų mokančios Rokiškio pedagogės prisipažįsta, kad meilę darbui atnešė ir stiprus pašaukimas, visgi be kai kurių savybių šiandieninį mokytoją įsivaizduoti būtų sunku.
Griežtumu rezultatų nepasieksi
Viena iš tokių išskirtinių pedagogų – Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos solinio ir chorinio dainavimo mokytoja Reda Kazlauskienė, kasdien burianti miestelio moksleivius ir kviečianti juos pasinerti į muzikos pasaulį.
„Taip likimas susiklostė, kad muzikos mokykloje atsilaisvino vieta ir chorui, kadangi šalia turiu ir kitų disciplinų. Pradėjau dirbti, gilinau žinias, o kai gilini, tai ir patinka. O man tai tikrai patinka!“, – dalijosi R.Kazlauskienė.
Visgi pati dainavimo mokytoja prisiminė, jog anksčiau choras taip palankiai vertinamas nebuvo, mokinių tėvų požiūris į šią veiklą neretai taip pat buvo skeptiškas, tačiau šiandien tai yra ne tik meninė veikla, bet ir puikus komunikavimo būdas.
„Iš tikrųjų labai geras dalykas yra išvykos, dainavimas kartu, koncertai, kažkokie pasirodymai. Ne visi mes esame komunikabilūs, tai čia svarbus ir draugiškumas, bendrystė. Visi man yra svarbūs, visų laukiu.
Žinoma, vaikams vis dar labai sunku grįžti po karantino. Būdavo taip, kad tie vaikai, atėję dainuoti, pasilieka chore net ir baigę mokyklą. Dabar jau tų vyresnių nėra, nes nuotolinis ugdymas pakeitė situaciją. Turi juos įtikinti, ką nors pasakyti, prikalbinti, kad tai yra svarbu, kad visi laukiami“, – kalbėjo R.Kazlauskienė.
Paklausta, kaip pati bando kurti ryšį su vaikais, ji išskyrė motyvaciją, kurią esą labai svarbu puoselėti nuolat.
„Aš ir pati kartais klausiu vaikų, kodėl jie tai renkasi. Tai atsakymai būna skirtingi – yra tokių, kurie nenori eiti į chorą, bet to nori jų tėvai, arba jeigu jau priklauso, tai ir reikia ateiti. Bet kažkas juos vis tiek sujungia.
Yra tam tikras pasitikėjimas – aišku, mano motyvacija yra pasirodymai, nes be jų labai sunku įtikinti, kodėl reikia mokytis. Kuo daugiau planuoji į ateitį, tuo didesnė motyvacija dirbti“, – įsitikinusi solinio bei chorinio dainavimo mokytoja.
Anot R.Kazlauskienės, geras pedagogas turi ne tik mylėti vaikus, bet ir pasižymėti kitomis svarbiomis savybėmis – pavyzdžiui, komunikabilumu, empatija, kūrybiškumu.
„Negali ilgai pykti, nes vaikai dabar labai skirtingi. Aš pati neišaugau iš pasakų, man jos labai patinka, tai turi būti tas griežtumas su žaidybiniais elementais. Jei viskas bus tik griežtai ir nuobodžiai, tai mes patys nuo to pavargsime.
Jau mokykloje jiems sunku, ir pas mus visko būna, bet atsakomybę aš vertinu ir savyje, ir vaikuose – jeigu pasakėme, taip ir turi būti“, – pabrėžė Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos solinio ir chorinio dainavimo mokytoja.
Nori parodyti tikėjimo grožį
O štai Rokiškio rajono Pandėlio gimnazijos dorinio ugdymo bei neformalaus ugdymo mokytoja Eglė Glemžienė Vasario 16-ąją buvo apdovanota padėkos raštu už iniciatyvaus, aktyvaus, krikščioniškąsias vertybes puoselėjančio jaunimo ugdymą.
Paklausta, kodėl pasirinko būtent tikybos kelią, E.Glemžienė dalijosi, kad tai greičiausiai – pašaukimo padiktuotas gyvenimo sprendimas. Ir panašu, kad pašaukimas jos neapgavo, nes mokytojos vedamas tikybos pamokas yra pasirinkę visi gimnazijos moksleiviai.
„Man nuo mažens patiko tikėjimo sritis ir jaučiau pašaukimą ja domėtis. Mane tai įtraukė, ir galvojau, kad kiekvienam yra įdomu pažinti dvasinius dalykus, dvasinį tobulėjimo kelią. Manau, kad tai svarbu ir mokiniams – tikybą pas mus yra pasirinkę 100 procentų mokinių, tai dėl to man labai džiugu.
Mūsų miestelis mažas, bet manau, reikšmės turi ir tai, kad turiu ateitininkų būrelį – gal ir tai patraukia. Jei vaikai domisi, jaunimui patinka šita veikla, tai greičiausiai ji vertinga ir prasminga“, – svarstė E.Glemžienė.
Pasak tikybos mokytojos, šiais laikais tikėjimas vis dar gali būti patrauklus. Mat jo žavesį gali atskleisti ir įvairios bendruomeninės veiklos, kurių – apstu.
„Per dalyvavimą ateitininkų organizacijos veiklose, per savanorystę, per pilietiškumą, per gerus darbus. Manau, kad žmogų labiausiai keičia pagarba bei meilė, ir manau, kad religija, krikščioniškos vertybės tą labai atliepia. Esu įsitikinusi, kad pagarba ir meilė gali keisti kitą žmogų, o pati tikyba gali būti patraukli ir praplėsti akiratį tarnystei, savanorystei, pilietiškumui.
Mes ir „Maisto banke“ savanoriaujame, ateitininkai, dalyvaudami įvairiose veiklose, užmezga draugystes, ieško bendrystės. Jei jaunimas tai renkasi, vadinasi, jiems tai tinka“, – aiškino E.Glemžienė.
Dorinio ugdymo pedagogė taip pat įsitikinusi, kad vien griežtumu moksleivių palankumo tikrai neužsitarnausi – jų širdis esą galima pasiekti tik per nuoširdų ryšį.
„Aš nelaikau savęs labai stipria mokytoja – gal tokia „minkšta“. Per griežtumą tikrai ne viską gali pasiekti. Manau, kad per nuoširdumą ir per draugystę galima daug ką nuveikti“, – sakė ji, pridūrusi, kad didelį įpareigojimą bei garbę jai suteikė ir neseniai gautas apdovanojimas už iniciatyvaus, aktyvaus, krikščioniškąsias vertybes puoselėjančio jaunimo ugdymą.
Svarbi ir bendrystė
Kita Rokiškio rajono Pandėlio gimnazijos fizinio ugdymo mokytoja, šaulių būrelio vadovė Rima Žėkienė Vasario 16-ąją taip pat buvo apdovanota padėkos raštu už pilietiško, iniciatyvaus ir atsakingo jaunimo ugdymą.
„Kuo tik aš nesu – ir fizinio ugdymo mokytoja, ir žmogaus saugos mokau, ir su šauliais būnu, ir esu klasės auklėtoja“, – juokėsi R.Žėkienė.
Fizinio lavinimo mokytojos kelią ji teigė pasirinkusi neatsitiktinai – mat sportas pedagogę traukė dar nuo vaikystės.
„Nuo vaikystės lankiau krepšinį, sportavau. Po 12 klasės buvau įstojusi mokytis lietuvių kalbos ir etnografijos, bet pamačiau, kad visgi ne ten man vieta, ir perstojau į fizinį ugdymą.
Ir neprašoviau, ir darbuojuosi“, – pasakojo mokytoja.
Gyvenimas Pandėlio gimnazijoje, pasak jos, tikrai nėra nuobodus – R.Žėkienė ne tik veda pamokas, bet ir organizuoja žygius, dalyvauja šaulių veiklose, į kurias stengiasi nuolat įtraukti kuo daugiau moksleivių.
„Mums labai gerai sekasi, nes šiemet laimėjome Gedimino pilies vėliavą. Tai, sakyčiau, net labai neblogai sekasi. Man svarbu, kad jaunimas pažintų savo kraštą, kad žinotų jo istoriją tokią, kokia ji yra.
Jei šiais laikais jos nežinai, tau gali ją perteikti visai kitokią. Tai mes žygiais į istorines vietas, krašto pažinimu to ir siekiame“, – kalbėjo pedagogė.
Anot jos, šiandieninis mokytojas turi būti ne tik atsakingas, bet ir iniciatyvus, jei reikia – negailėti ir savo asmeninio laiko. Ji taip pat išskyrė bendradarbiavimo ir tarpusavio palaikymo svarbą.
„Man yra labai svarbus ir bendradarbiavimas, komandiškumas. Turiu kolegę, mes dirbame kartu ir susigalvojame įvairiausius renginius. Tikybos mokytoja dirba iš tos dvasinės, o mes labiau iš fizinės pusės.
Štai Vasario 16-ąją ėjome į naktinį žygį – pakeliui buvo ir bažnyčia, ir kunigo palaikantis žodis, ukrainiečiams gaminome žvakes apkasams, šokome. Ir vienas juk to nepadarysi“, – įsitikinusi R.Žėkienė.
