Poliuretano putų pagalvė
Ankstyvaisiais 70 – aisiais, aviacijos inžinierius Charlesas Yostas dirbo su kosminiais projektais: kūrė technologiją, skirtą užtikrinti, kad Apollo komandinis modulis ir jame esantys astronautai po skrydžio galėtų saugiai nusileisti ir būti greitai surastais. Šis mokslinis įdirbis pasitarnavo po ketverių metų, kada Yostas buvo pakviestas į „Ames" tyrimų centrą kurti lėktuvo tupdymo technologiją. Lėktuvas su žeme turėjo susiliesti taip, kad galėtų sugerti smūgio energiją ir padidinti keleivių išgyvenamumą.
Yostas sukūrė ypatingą plastiko rūšį, kuri turėjo stebinančią savybę sugerti didžiulį spaudimą ir tuomet grįžti į pradinę formą.
Tyrėjai atrado, kad ši „lėtai atšokanti puta“, kaip ji buvo pavadinta iš pradžių, ne tik užtikrino keleivių saugumą, bet ir leido patogiau sėdėti sėdynėse: tai visuomet svarbu skraidant dideliais atstumais.
1967 m. Yostas įkūrė savo kompaniją, kuri jo inovaciją reklamavo „švelninančios putos“ pavadinimu. Yosto išradimas nuo to laiko buvo taikomas kuo įvairiausiais būdais: pvz. Dedamas amerikietiško futbolo žaidėjų šalmuose, kad suminkštintų smūgius. Batų gamintojai šiuo plastiku padengia batų vidpadžius. Poliuritano puta naudojama slaugai gaminamuose čiužiniuose ir daugelyje kitų inovatyvių produktų.
Kochleariniai klausos aparatai
Aštunto dešimtmečio pabaigoje Adamas Kissiahas jaunesnysis, klausos prietaisų inžinierius, dirbo ties erdvėlaivių programa Kenedžio kosminių skrydžių centre. Jis puikiai suprato įprastų analoginių klausos aparatų trūkumus. Šie aparatai tiesiog sustiprindavo garsą ausyje, tačiau jo neišgrynindavo. Norėdamas išspręsti problemą, jis pasinaudojo savo NASA sukauptomis žiniomis elektroninių jutimo sistemų, telemetrijos, garso ir vibracijos jutiklių srityse. Naujausių žinių pagalba, mokslininkas išgrynino naujo tipo klausos aparato koncepciją – implantą, kuris duotų skaitmeninius impulsus, kurie stimuliuotų klausos nervų galus, o pastarieji signalus perduotų į smegenis. Tam, kad sukonstruotų savo sugalvotąjį prietaisą, A. Kissiahas ėmė bendradarbiauti su privačia įmone BioStim.
A.Kissiaho užpatentuotus išradimus įgyvendinti pabaigė kitos privačios kompanijos. Nuo tada visame pasaulyje kochleariniai klausos aparatai buvo implantuoti šimtams tūkstančių žmonių. Nuo gimimo kurtiems žmonėms šis implantas padeda pirmą kartą išgirsti garsus. Klausos implantais galima atstatyti klausą, prarastą po traumų ar ligų.
Braižymui atsparūs akinių lęšiai
Šiandien sunku tuo patikėti, bet dar prieš kelerius dešimtmečius akiniai buvo gaminami tiesiog iš stiklo. Jie buvo sunkūs. O be to, jeigu akinių savininkas akinius stuktelėdavo, lęšiai skildavo ir pažerdavo smulkutėlių regėjimui kenkiančių stiklo gabalėlių. Dėl šios priežasties 1972 m. JAV Maisto ir vaistų administracija paskelbė, kad visi akiniai nuo saulės ir akiniai regėjimui koreguoti turi būti atsparūs dūžiams. Tai privertė akinių lęšių gamintojus imtis naujų plastiko technologijų.
Iš plastiko pagaminti lęšiai buvo geresnių optinių savybių, be to, geriau sugėrė ultravioletinius spindulius. Tačiau buvo viena problema: linzes buvo galima lengvai subraižyti. Štai čia progą pasireikšti gavo NASA mokslininkas Tedas Wydevenas, dirbęs „Ames" tyrimų centre. Tuo metu jis darbavosi ties vandens gryninimo sistemomis, skirtomis kosminiams laivams. T. Wydevenas filtrą specialiu būdu padengė plona plastiko plėvele. Tokiu būdu filtras tapo labai tvirtas. Tad NASA panaudojo šią koncepciją kurdama braižymui atsparų paviršių astronautų šalmų antveidžiams ir aviacijos įrangai. 1983 m. akinių nuo saulės gamintojas Fosteris – Grantas sukomercino braižymui atsparias technologijas. Tad dauguma akinių lęšių, šiomis dienomis parduodamų Vakarų šalyse, yra tvirti kaip niekad.
Insulino pompa
Diabetą tapo lengviau kontroliuoti dėka mokslininkų, dirbusių Marso erdvėlaivių „Viking“ programoje. Tuo metu kelionių į tolimąjį kosmosą rengėjai susidūrė su iššūkiu, kaip stebėti astronautų sveikatą. Buvo ieškomi nauji būdai.
Vienas iš šių būdų, stebėjimo sistema, buvo pritaikyta ir paprastiems žmonėms, sergantiems I tipo cukriniu diabetu. Goddardo kosminių skrydžių centro medicinos ekspertai sukūrė implantą, kuris fiksuoja asmens cukraus kiekį kraujyje ir siunčia signalą, kada reikalinga įšvirkšti insulino. Šiandien ši technologija vadinama tiesiog „insulino pompa“. Ji žmonėms taikoma nuo vėlyvųjų devyniasdešimtųjų. Šis naujas išradimas skiriasi nuo senųjų laikų insulino dalytuvų tuo, kad jo veikimas priklauso nuo kiekvieno asmens individualių poreikių. Naujoji technologija išlaisvina žmones nuo kasdieninių injekcijų.
Vandens filtrai
Nors astronautai yra tikri didvyriai, bet ir jiems reikia paprastų kasdienių produktų. Vienas jų – švarus vanduo. Tad kaip NASA užtikrina, kad astronautai turėtų švaraus vandens? Šis klausimas aštuoniasdešimtaisiais agentūrą paskatino sukurti specialius vandens filtrus, kad astronautai kosmose turėtų švaraus vandens. NASA kartu su mokslinius tyrimus atliekančia „Umpqua“ sukūrė filtrų kasetes, kuriose buvo jodo filtrai.
Ši technologija užsitarnavo populiarumą, kai buvo panaudota savivaldybių vandenvietėse ir taip buvo padėti pamatai kitiems filtravimo būdams. Jie ypač buvo reikalingi vietovėse, kur vanduo nuo dirvožemio buvo užterštas cheminėmis medžiagomis.
Pastaraisiais metais NASA ėmė intensyviau tyrinėti vandens gryninimo galimybes. Sukurtos priemonės, kurios gali efektyviau perdirbti žmonių atliekas: pvz. šlapimą vėl paversti grynu vandeniu.
