Paslaptis sengirėje:

Sename miške Lazdijų rajone, prie vandens augalais ir krūmokšniais apaugusios pelkės, šimtamečiuose ąžuoluose gyvena dvi paslaptingų juodųjų gandrų poros.

Čia pat, visai šalia miško, įsikūręs ir gamtininkas bei žirgininkas 48-erių Ramūnas Buinauskas.

Prieš penkiolika metų prie miško ir ežerėlio žemės sklypą įsigijęs vyras pasistatė namus ir įkūrė nedidelį ūkį.

Šalia namų – negilus pamiškės ežerėlis. Jame plaukioja dar pavasarį išsiritę šeši gulbiukai, juos prižiūri suaugėliai.

Aukštoje pakrantės žolėje stoviniuoja ir didieji baltieji garniai, netoliese plauko ančių pulkelis.

Už vandens telkinio – sengirė, kuri tarsi gyvūnų rojus Žemėje. Čia niekieno netrukdomi krūmų lapus rupšnoja briedžiai.

Pamiškės pievose grakščiai laksto stirnos. Šis gamtos kampelis – tobula vieta juodiesiems gandrams, tačiau juos pamatyti pavyksta ne kiekvienam.

Net du juodųjų gandrų lizdai miške – visai netoli vienas kito. Nesumeluosiu sakydamas, kad tai – gamtos stebuklas, didelė retenybė.

„Prie vieno gandralizdžio eisime per pelkėtą mišką, kol dar saulė gera, prie kito – vėliau. Bet reikės eiti be triukšmo, kad jų neišgąsdintume“, – perspėjo Ramūnas.

Liepos pradžioje jau paaugusių jauniklių tėvai nepaliks, galima artintis ir atsargiai stebėti.

„Jei kiaušiniai dar būtų padėti, tada jau būtų labai blogai lįsti prie jų, tėvai išsigąstų ir nebegrįžtų“, – paaiškino gamtininkas.

Ramūnas pasakojo, kad sename, pelkėtame miške juodųjų gandrų lizdai mena labai skirtingas istorijas. Vieną lizdą gandrai natūraliai suka jau daugiau nei penkiolika metų. Žinodamas, kad šie paukščiai itin reti, brandžiame ąžuole pagrindą dar vienam lizdui prieš dešimtmetį jis sukalė pats.

Nuo to laiko gandrai jame jauniklius peri kasmet.

Ši vieta jiems tinkama – aplink daug gerų balų, pelkučių, tinkama augavietė, rami vieta, niekas aplink gausiai negyvena ir netrikdo.

Šiemet šiame lizde – du jaunikliai, karštą vasaros dieną kantriai laukiantys, kol sugrįš maisto ieškoti išskridę tėvai.

Klampodami per pelkėtą vešlų mišką netikėtai stabtelime. Už kelių dešimčių metrų – miško properša, aikštelė, o jos pakraštyje – didžiulis ąžuolas. Jame – natūraliai suformuotas juodojo gandro lizdas.

Žvelgiant pro žiūronus matyti, kad ir šiame lizde kyšo pūkuotos galvos. Jų tėvai taip pat išskridę ieškoti maisto.

„Tyliai elkimės, tuomet galėsim juos stebėti iš arčiau, bet turime išlaikyti saugų atstumą. Senis gandras grįžęs gali mus pamatyti“, – sušnabždėjo Ramūnas.

Gandriukai išdrąsėja ir ima kelti galvas.

Kaip pasakojo Ramūnas, šioje miško properšoje gandrai gyvena jau daugiau nei 15 metų.

Per tą laiką gandrai pakeitė ne vieną medį – du senieji nudžiūvo ir nuvirto.

Tačiau suaugusiems gandrams ši vieta taip tiko, kad persikėlė į kitą miško aikštelėje augantį ąžuolą.

Ornitologas ir knygų autorius Marius Karlonas teigė, kad šių itin retų, paslaptingų paukščių Lietuvoje gyvena tik apie 500–600 porų.

Šie į Raudonąją knygą įrašyti sparnuočiai peri šlapiuose, senuose, sunkiai įžengiamuose miškuose, kurių Lietuvoje lieka vis mažiau.

Neretai lizdui sukti pasirenka ąžuolus – storos ir tvirtos jų šakos tam tinka idealiai. Be to, pro tankią lapiją lizdo nepastebi kiti plėšrūnai, pavyzdžiui, jūriniai ereliai.

Juodieji gandrai, priešingai nei baltieji, vengia žmogaus draugijos, todėl retai išskrenda iš miško, kuriame gyvena.

Minta varlėmis, menkavertėmis žuvimis, nevengia vabalų, tritonų, paskanauja įvairių graužikų, kartais net ir kitų paukščių.

„Juodasis gandras labai panašus į baltąjį gandrą – skiriasi tik jo spalva, elgsena ir buveinė“, – pasakojo ornitologas M.Karlonas.

Žiemoja taip pat kaip ir baltieji – Afrikoje. Šalyse, kur gausu senų, nefragmentuotų miškų, jie paplitę gausiai – nuo Kinijos iki Rusijos.

Lietuvoje juodieji gandrai dažniausiai aptinkami šlapiuose lapuočių miškuose, pelkių ar ežerų pakraščiuose. Migracijos metu gali pasirodyti ir arčiau žmogaus – sodybose, kaimuose.