Kryžminė ugnis
Jie tiesiog atlieka savo darbą. Ir yra patekę į kryžminę ugnį tarp ūkininkų bei įvairiais teisės aktais juos apraizgiusių valstybės institucijų.
Taip ekologiškai ūkininkaujantys žemdirbiai kalba apie „Ekoagros“ specialistus, – žmones, kurie bet kada gali atsirasti prie namų kieme ir apžiūrėti ūkį.
„Ekoagros“ patikros jų nebegąsdina. Atvirkščiai, kilus abejonėms ūkininkai patys juos kviečiasi į pagalbą.
Pakeitė ūkininkavimo būdą
Šilalės rajone kartu su žmona Edita ūkininkaujantis Algirdas Tarozas patikino: jei jis nebūtų apsisprendęs ir įprastinio ūkio nepavertęs ekologiniu, ko gero, dabar nė karvių nebeturėtų. Tačiau taip nenutiko. Šeima melžia 80 karvių, laiko apie 40 arklių, o pašarus ruošia iš to, ką užaugina 150 hektarų žemės.
„Susiviliojau ekologiniu ūkiu. Svarbiausias motyvas buvo finansinis – nenorėjau prarasti ūkio. Prieš trejus metus, kai apsisprendžiau viską keisti, ekologinio ir įprastinio pieno supirkimo kaina smarkai skyrėsi. Tegaudavau už jo kilogramą 16 euro centų, o už ekologinį buvo mokama gerokai daugiau.
Dabar kainų skirtumas jau sumenko. Už ekologinio pieno kilogramą gaunu 28 euro centus. Bet juk yra ir kitų privalumų“, – pasakojo A.Tarozas.
Jo teigimu, ekologinio pieno supirkėjai su ūkininkais sutartį sudaro metams, ir joje numatyta kaina nekinta. Tuo tarpu įprastinių pieno ūkių sutartys su supirkėjais keičiamos vos ne kas mėnesį.
„Esu vienas ūkininkų, kūrusių kooperatyvą „Pienas LT“, turiu ir jo akcijų. Bet jis anksčiau nesupirkdavo ekologiško pieno. Todėl pasibaigus pereinamajam laikui ir prieš metus gavęs „Ekoagros“ suteiktą ekologinio pienininkystės ūkio sertifikatą, sudariau sutartį su kooperatyvu „Eko Žemaitija“. Ko gero, dabar per jį pienas iš mano ūkio pasiekia ir „Pienas LT“, o gal ir Lenkiją“, – kalbėjo ūkininkas.
Yra ir suvaržymų
Ar sudėtinga pakeisti ūkininkavimo kryptį ir įprasti prie „Ekoagros“ patikrų? Pasak A. Tarozo, neišvengiamai keičiant ūkininkavimo būdą tam tikrų suvaržymų atsiranda.
„O, jie visai neseniai buvo atvykę. Tikrintojai iš „Ekoagros“ apėjo pasėlių laukus. Ko jie ten ieško? Pasižiūri, išrovę kviečių kerų, ar jie išdygę iš nebeicuotų sėklų. Tad jei nedarai to, ko nevalia daryti, nėra ir jokios patikrų baimės“, – patikino vyras.
Jo teigimu, „Ekoagros“ specialistai visada sužiūri, ar sandėliuose nėra draudžiamų ekologiniuose ūkiuose naudoti pašarų, premiksų ar kitokių priedų.
„Tai – logiška, nes ekologiniame ūkyje visa grandinė turi būti uždara. Jei reikėtų karvėms pirkti kokių priedų pašarams ar pačių pašarų, tai tik iš ekologinių ūkių“, – paaškino jis.
O jeigu karvė suserga, pavyzdžiui, tešmens uždegimu ir reikia antibiotikų?
„Tuomet po gydymo tenka dvigubai ilgiau nemaišyti jos pieno su sveikų karvių pienu, kad nepatektų į jį vaistų likučių. Pavyzdžiui, išlaukti reikia ne tris, bet 6 dienas“, – paaiškino vyras.
Jis užsiminė, kad anksčiau reikalavimai ekologiniams grūdų ūkiams buvo dar griežtesni, reikėdavo, sėjant javus, palikti apsaugines juostas.
„Dabar to nebereikia. Tačiau jei neturėčiau gyvulių, auginti vien tik ekologinius javus būtų nuostolinga. Ekologinių grūdų supirkimo kainos beveik nesiskiria nuo įprastinių. Netrūksta kalbų ir apie tai, kad ekologinius grūdus Europai pradėjo tiekti Ukraina bei Rusija, todėl priežasčių joms kilti nėra. Dabar gi aš pats sau prisiauginu ekologinių grūdų pašarams“, – kalbėjo A.Tarozas.
O arkliai? Kaip jie ekologiniame ūkyje pritampa?
„Tai – mano pomėgis, – patikino vyras. – Juos ir veislei laikau, ir kitiems parduodu. Saugai ir lietuvišką genofondą – turiu aštuonis Lietuvos sunkiųjų veislės arklius“.
Pasirinko sėklininkystę
Varėnos rajone esantis 90 hektarų dydžio Gedimino Baublio ūkis – ekologinės sėklininkystės. Sėkloms jis pastaruoju metu augina avižas – pastaruoju metu jų paklausa yra gana didelė.
„Sėju ir kvietrugių sėju, ir žirnių, bet sėkloms Lietuvoje ūkininkai labiausiai perka avižas. Dotnuvoje esančioje bendrovėje perku aukštos kokybės sėklas, jas dauginu, paruošiu taip, kaip reikalaujama, ir parduodu ūkininkams. Kitos kultūros, kurias ekologiškai užauginu, yra eksportuojamos – Lietuvoje ekologinių grūdų paklausos nėra“, – pasakojo G.Baublys.
Ekologiškai jis ūkininkauja nuo 2007-ųjų. Tad, jo teigimu, „Ekoagros“ vizitai jau seniai tapo įprastiniai. Jos atliekama patikra sėklininkystės ūkiuose nėra išskirtinė. „Ekoagros“ specialistai tikrina tik tai, kas susiję su ekologija: pasėlius ir sandėlius.
„Svarbu, kad nebūtų naudojama nei cheminių trąšų, nei augalų apsaugos priemonių, bet kad ir piktžolių nebūtų daug. Taigi „Ekoagros“ darbuotojai tikrina tai, kas ant žemės ir kas po žeme. Tai, kas susiję su pačia sėklininkyste, stebi kitos tarnybos, pavyzdžiui, sėklininkystės laboratorija tikrina daigumą“, – kalbėjo ūkininkas.
Paprastai „Ekoagros“ per metus ūkį privalo patikrinti nors kartą. „Jei kas nors neatitinka reikalavimų, paprašoma tai ištaisyti, o po to atvažiuojama dar kartą pažiūrėti, kaip pasisekė tai padaryti.
Kita vertus, jei pačiam kyla neaiškumų, nelaukiu, kviečiu šios įstaigos specialistus – užsisakau patikrą. Taigi smarkiai jie mūsų, ekologų, neskriaudžia“, – patikino vyras.
Jaučia atsakomybę
Ukmergės rajone ūkininkaujantis Valentinas Genys įprastinį ūkį ekologiniu pavertė prieš trylika metų. Šis žmogus – agronomas, turintis kone 40 metų darbo patirties. Tačiau jo kelias link ekologijos nebuvo trumpas.
„Daug laiko prireikė tam, kad nuo įprastinio ūkio pereičiau prie ekologinio. Saikingai dirbau su trąšomis, atlikdavau bandymus, stebėjau, domėjausi biodinaminiu ūkininkavimu bei kitomis technologijomis. Bet man, agronomui, atsisakyti chemijos buvo didelis iššūkis“, – kalbėjo V.Genys.
Šiuo metu jo paties bei vadovaujamų bendrovių plotai sudaro apie 900 hektarų. Juose ekologiškai auginami rugiai, spelta veislės kviečiai, šiek tiek avižų, kmynų, taip pat linų bei motiejukų sėkloms.
Ekologiška žaliava – įvairiais grūdais jis aprūpina perdirbėjus Lietuvoje. Tačiau dauguma jų per verslo partnerį pasiekia Vokietiją, o motiejukų sėklos – Suomiją. Pastarojoje jomis atsėjamos ekologinių ūkių ganyklos.
Darbai persikėlė į sandėlius
„Tai laukuose aš ilsiuosi, o dabar – dirbu, – nusijuokė V.Genys užklausus, kokie gi darbai ūkyje vyksta šiuo metu . – Tenka sužiūrėti visokius dokumentus, visokias ataskaitas.
O svarbiausias darbas – valome kmynus. Ruošiame pardavimui. Lietuvoje jų labai mažai nuperkama – tik šiek tiek patenka į mažmeninės prekybos įmones. Realiai viską eksportuoju, nes užsienyje reikia kokybės“.
Taigi ar šiuo metu, kai darbai persikėlė į sandėlius, beverta tikėtis „Ekoagros“ vizito?
„O, jos specialistai bet kada gali atvykti, pavyzdžiui, buvo lapkričio viduryje. Ir ką? Dar kartą atliko patikrą, mat toks yra žemės ūkio ministro įsakymas atsiradęs, – kalbėjo V.Genys. – Kadangi auginu kmynus, patekau į būrį tų ūkininkų, kurių laukai pakartotinai tikrinami – grikių bei kmynų augintojų.
Nuvažiavo į laukus, patikrino dokumentus, užsuko į sandėlius. Apžiūrėjo, jas juose, patikrino, kiek ir ko parduota.
Tai normalios patikros procedūros. Paprastai mėginius žemės ir augalų ima vasarą, pavyzdžiui, žingsniuoja skersai lauko, išrauna avižų ir deda į sandarų mėginių maišelį.
Tokia kontrolė yra visame pasaulyje, tai tas pats, kaip mokesčių inspekcija, pyk nepykęs, vis tiek mokesčius reikia sumokėti. Už sukčiavimą juk baudžiama, ne už ką kita“.
Bėdos ateina iš kaimynų
Pasak V.Genio, daugiausia nerimo visada kelia tie laukai, greta kurkių yra įprastinio – intensyvaus ūkio kaimynystė.
Štai čia, anot ūkininko, ir tenka sėdėti ant tiksinčios bombos.
Jei kaimynai nupurškia savo laukus piktžoles naikinančiais herbicidais, dar pusė bėdos. Nes dribdamas pamatau, kad augalai jų gavo – jie ima gelsti. Kai taip nutinka, tenka elgtis taip, kaip numatyta – išsikviesti „Ekoagros“. Tuomet suteikiamas tam laukui kitas statusas, ir nukūlus tai, kas užauginta, produkciją reikia pilti atskirai ir parduoti kaip įprastinę, ne ekologišką.
„Taigi svarbiausia – pranešti apie tai „Ekoagros“. Bet kitų gausybė kitokių augalų apsaugos priemonių, todėl atsiranda foninės taršos grėsmė, ir jautiesi taip, lyg būtum įsikirtęs į koją: nežinia, pateko ji ar ne ant augalų“, – kalbėjo V.Genys.
Jo teigimu, apsauginės zonos, skiriančios ekologinį lauką nuo įprastinio, neįmanoma palikti.
„Pavyzdžiui, mano lauką nuo įprastinio skiria 8 metrų pločio kelias. Bet glofosato požymiai mano lauke buvo matomi net 400 metrų. Bet dar tiek pat pločio užima zona, kur jo likučių dar gali būti aptikta. O pas mus ji nustatyta, kad absoliučiai jokios taršos produkcijoje negali būti“, – kalbėjo ūkininkas.
Jo teigimu, vadinamoji „nulinė taršos tolerancija“ ekologams ir sudaro daugiausia keblumų. Kitose Europos valstybėse yra leidžiamas šioks toks jos pėdsakas.
„Vadinasi, kad su bet kuriuo ekologiškai ūkininkaujančiu žmogumi, jeigu tik jis kam nors nepatinka, taip galima susidoroti.
Todėl mes, ekologai, siekiame, kad Lietuvoje įsigaliotų tokie patys reikalavimai, kaip Vakarų Europoje. Tuomet įtampos dėl patikrų rezultatų būtų gerokai mažiau“, – sakė V.Genys.
Etapų – daug, kontrolė – visuose
Pasak „Ekoagros“ direktoriaus profesoriaus dr. Gintauto Labanausko, jo vadovaujama įstaiga siekia kiek įmanoma palengvinti veiklos sąlygas ūkininkams. Tačiau nors viena planinė patikra per metus yra būtina.
„Sąžiningai besielgiantys ūkininkai patenka į mažesnės rizikos grupę ir nesulaukia papildomų patikrinimų. Bet kartais jų prireikia, – sakė G.Labanauskas. – Tam, kad būtų užtikrintas produktų ekologiškumas, patikros metu gali būti imami produkcijos, pačių kultūrinių augalų ar jų liekanų bei dirvožemio mėginiai bei siunčiami į akredituotą laboratoriją ištirti“.
Pasak G.Labanausko, ekologinių ūkių bei gamybos sertifikavimas, o po to – ir kontrolė yra atliekami taip, kaip numato ES bei nacionaliniai teisės aktai, reglamentuojantys šią veiklą.
„Ekologinė gamyba apima visus etapus, pradedant auginimu, saugojimu, perdirbimu, transportavimu, baigiant tiekimu galutiniam vartotojui. Atitinkamais atvejais apima ir ženklinimo, reklamos, importo, eksporto ar subrangos veiklas. Todėl ekologiškų produktų gamybos kontrolės sistema turi užtikrinti atsekamumą ir identifikavimą visuose etapuose“, – aiškino G. Labanauskas.
Įprastinė patikra – kartą per metus
Virginijus Masionis,
„Ekoagros“ pirminės ekologinės gamybos sertifikavimo ir kontrolės skyriaus vadovas
„Per metus viena „Ekoagros“ patikra yra privaloma. Jeigu ūkininkas ūkininkas yra tvarkingas, sąmoningas, jeigu jis ekologiškai ūkininkauja daugiau nei 10 metų, rizika yra maža, todėl papildomos patikros gali ir nebūti.
Tačiau jeigu kažkas buvo ne taip ir ūkis pakliuvo į padidintos rizikos grupę, patikra atliekama porą ar tris kartus per metus. Kartais į tokius ūkius vykstama nepranešus iš anksto.
Šiuo metu patikroms yra deklaruoti 2424 ekologiniai ūkiai. Lietuvoje žemės ūkio ekologinės gamybos naudmenos siekia apie 7 proc. visų naudmenų.
Europos Sąjungoje didžiausią sertifikuotą plotą turi Austrai ir Vokiečiai. Jose kone po 15 proc. žemės ūkio naudmenų sudaro ekologinės.”
