Nepriekaištinga tvarka
„Esu pedantas“, – 55 metų ūkininkas V.Kuprevičius tik patvirtino tai, ką galima pamatyti plika akimi.
Kėdainių rajone, Slikių kaime, esančio ūkio administracinėse patalpose stalai, lentynos ir dokumentų bylos sutvarkytos taip, kad prireikus bet ką būtų galima rasti.
Tačiau ir visoje „Tikro ūkio“ teritorijoje, užimančioje 9 hektarus, ideali tvarka: sandėliuose, daržovių pakavimo patalpose, kiemuose, sodyboje. Viskas šluojama, pjaunama ir stropiai prižiūrima.
Potraukis į tvarką ir verslumas yra tie bruožai, kurie šiam žmogui padėjo prieš dvidešimt metų sukurtą daržininkystės ūkį ir išplėsti, ir išlaikyti.
Greta – ir dukters verslas
„Kokias geriate sultis?“ – V.Kuprevičius žvilgtelėjo į butelį, atsineštą iš automobilio.
„Jūsų“, – išsprūsta žodis.
„Čia ne mano, čia dukters“, – nukirto jis. Mat morkų ir kitokias sultis spaudžia fabrikas „Mana“, kuriam vadovauja Sandra Kuprevičiūtė.
Šios sultys atrado pirkėjų didžiosiose, trimis X paženklintose, „Maximos“ parduotuvėse. Gali būti, kad netrukus jų bus prikrauta ir mažesnių prekybos centrų lentynose. Kiek ir kada, priklausys nuo klientų poreikių.
O „Maximos“ daržovių skyriuose apsiperkantys žmonės gali būti tikri, kad į krepšius deda tas morkas, kurios yra užaugintos V.Kuprevičiaus ūkyje.
Jau devinti metai, kai jis yra pagrindinis šių daržovių tiekėjas didžiausiam lietuviškam prekybos tinklui, o bendradarbiavimas su juo tęsiasi jau dešimtmečius.
Susipynusios istorijos
Šiuo metu „Tikro ūkio“ sandėliai dar apytuščiai, nes morkų kasama ir supakuojama tiek, kiek užsako prekybininkai.
Visas derlius bus nuimtas spalį, o kada tiksliai, nulems orai. Paprastai kas rudenį į šio ūkio sandėlius sukraunama apie 10 tūkst. tonų šių šakniavaisių, o jais prekiaujama maždaug iki birželio.
Rugsėjo vidurys yra tas laikas, kai prekyba daržovėmis atsigauna.
„Gerai žinau, kada morkų prekyba gerokai sumenksta. Pats blogiausias laikas mums – nuo rugpjūčio vidurio, kai žmonės visą dėmesį skiria su rugsėjo 1-ąja susijusiems pirkiniams.
Ir tik tada, kai 10–15 dieną gauna algas, pardavimas atsitiesia. Tas pat ir kiekvieną mėnesį – prekyba strykteli po algadienių“, – pasakojo V.Kuprevičius.
Jo šeimos, kaip ir keleto kitų Vidurio Lietuvoje esančių didžiųjų daržininkystės ūkių, istorija yra susipynusi su „Maximos“ prekybos tinklo istorija.
„Tais pačiais 1998-aisiais, kai įvyko „Vilniaus prekybos“ virsmas į „Maximą“, registravau savo ūkį. Ir pats, susiradęs jos vadybininkus, pasiūliau tai, ką auginau. O netrukus jau ir patys šio tinklo atstovai ėmė lankyti Vidurio Lietuvos ūkininkus.
Pirmuosius porą metų „Maxima“ nepirko daržovių tiesiai iš mūsų. Ji dar neturėjo centrinio sandėlio, todėl augti vos tepradėjusiam tinklui reikėjo tarpininkų. Pats gabendavau morkas į tuometes „Amigus“ bei „Kauno vaisių“ įmones.
Į pirmąją reikėdavo per naktį mikroautobusu sukarti kelis reisus, kad ryte produktai pasiektų parduotuves. „Kauno vaisiai“ būdavo atidaromi penktą valandą ryto, tuomet sukdavau ten. Numigdavau vos porą valandų, bet ir tiek pakakdavo. Nes mes dirbome ir mums sekėsi. Tai pakurstydavo entuziazmą“, – pasakojo Virginijus.
Po poros metų, 2000-aisiais, padėtis pasikeitė. Tuo metu ir pats V.Kuprevičius – pirmasis Lietuvoje – pasistatė specialias daržovių saugyklas-sandėlius. „Maximos“ tinklas – taip pat, tad prekyba toliau klostėsi jau be tarpininkų.
Užaugino patirtis
Aplink Kėdainius įsikūrę daržovių augintojai į stalčius yra nugrūdę arba agronomų, arba veterinarijos gydytojų diplomus. O Virginijus?
„Aš esu niekas, – šyptelėjo jis. – Nesu baigęs aukštųjų mokslų. Tiesiog esu verslus – turėjau įvairiausių sumanymų.“
Sovietmečiu, būdamas vos šešiolikos, jis jau skraidydavo į Maskvą, iš jos atgabendavo garso aparatūros ir ją parduodavo, taip per mėnesį sugebėdavo užsidirbti po kokius 100 rublių. Nemažai, nes 120 rublių anuomet siekdavo gydytojo alga.
Septyniolikos metų jis jau turėjo lapių ūkį ir, prekiaudamas jų kailiukais, per metus gaudavo 36 tūkst. rublių pelno. Aštuoniolikmetis V.Kuprevičius prie namų pasistatė naują savo automobilį „Žiguli“.
Verslų jo gyvenime buvo visokių – ir prekybos, ir gėlių auginimo, buvo sėkmių ir nesėkmių.
„Rodos, tai buvo pirmosios Rusijos krizės metai, kai nuplaukė visi pinigai ir likome taip, kaip stovime. Reikėjo ko nors griebtis. Štai tada iš medienos atraižų pastatėme šiltnamius ir pradėjome auginti agurkus. Juk čia pat Kėdainiai su savo konservų fabriku, jam reikėjo agurkų.
Pardavėme juos, o už gautus pinigus pusę hektaro žemės apsėjome morkomis. Po metų – jau ir visą hektarą, po to – du, keturis, aštuonis, o dabar – 120 hektarų. Tačiau pastaruosius dešimt metų plotas nebekinta“, – taip apie savo šeimos „Tikro ūkio“ raidą pasakojo V.Kuprevičius.
Šiek tiek žemės jis skiria ir baltagūžiams kopūstams auginti, bet tik tam, kad ūkyje nuolat dirbantys žmonės ir vasarą turėtų darbo. Mat morkų plovimas, rūšiavimas, fasavimas – tai šaltojo metų laiko darbai.
Dirbo ir mokėsi
Apskritai „Tikras ūkis“ yra kitoks. Ir ne dėl to, kad jame preciziška, kaimui nebūdinga tvarka, bet todėl, kad nėra nei samdyto agronomo, nei samdomų ūkvedžių.
Anot V.Kuprevičiaus, visus šiuos darbus jis išmoko pats, kaupdamas patirtį, klysdamas ir atsitiesdamas.
Šeima yra pasidalijusi veiklą. Virginijaus rūpestis – prekyba ir laukų darbai, žmonos Irenos – darbuotojai bei buhalterija.
Arčiau ūkio laikosi ir dukra Sandra, kurios įmonei perduodamos nestandartinio dydžio, parduotuvėms netinkančios morkos.
Su ūkiu savo veiklos nėra susiejusi tik dukra Ingrida. Ji, baigusi mokslus Londone, yra garsi gydomosios mitybos specialistė.
Ūkyje yra ir dar viena grandis – aptvaruose dėl grožio ganosi apie 100 elnių. Jie ir sukramto tai, kas netinka nei prekybai, nei perdirbti, – kasdien maždaug po 700 kilogramų morkų.
Nepaprastos pamokos
V.Kuprevičius yra vienas pirmųjų ūkininkų, pradėjusių eksportuoti morkas į Rusiją. Ir pirmasis, įsukęs šią prekybą.
„Veždavome nedideliais kiekiais, bijodami, kad gali strigti atsiskaitymai. Lietuvoje parduoti daržoves buvo sunku, o rusai gerai mokėjo. Be to, čia atsirado daug augintojų, o paklausa nebuvo didelė.
Atėjo laikas, kai išveždavome kone 70 proc. morkų – tą kiekį, kurio nenupirkdavo „Maxima“. Palikdavome jų Lietuvoje tiek, kad pamaitintume žmones per žiemą“, – priminė ūkininkas.
Tačiau 2014-aisiais embargas nutraukė visus ryšius – Rusija užkirto prekybos duris. Užtat jau buvo atsiradusi atsvara – „Maximos“ tinklas augo, užsakymų daugėjo, taigi gausėjo ir įsipareigojimų.
„Pamenu, vienais metais artėjo Kalėdos ir kažkas buvo nutikę, kad „Maximai“ prireikė didelių kiekių. Gelbėdami situaciją per parą prikraudavome 9 vilkikus morkų – po 24 tonas į kiekvieną iš jų.
Taip jau yra šiame versle – daryk ką nori, plauk morkas kibire, bet užsakymą būtina įvykdyti laiku ir taip, kaip reikia“, – sakė V.Kuprevičius.
Šiuo metu „Tikro ūkio“ prekybos keliai jau pasiekia Estiją – ir pavienes, ir ten veikiančias „Maximos“ tinklo parduotuves.
Taip pat vilkikai iš ūkio traukia į Latviją, Baltarusiją, Čekiją, net Lenkiją. Pietiniai kaimynai lietuviškas morkas noriai perka, nes jų kokybė, pasirodo, yra geresnė už tų, kurias užsiaugina patys.
Apie žmones ir nervų karus
Ar daug nervų pagadino pernykštė ir šiųmetė sausra?
„Užtektinai, – neslėpė V.Kuprevičius. – Galėčiau verstis kaimo turizmu ir iškabinti šūkį „Gerą orą garantuojame“. Nes pas mus nelyja. Atrodo, lietaus debesys artėja ir tuoj prapliups, bet nepasiekę laukų ima ir išsiskiria, pasukdami į skirtingas puses.“
„Esu pražilęs pirma laiko“, – paklaustas, kaip pavyksta susirasti darbuotojų, šyptelėjo ūkininkas. Apie tuos, kuriuos siunčia Užimtumo tarnyba, jis negali kalbėti nesinervindamas.
O nuolat ūkyje dirbančių etatinių žmonių yra pora dešimčių – tokių, kuriais galima pasitikėti.
„Yra moterų, kurios dirba kone nuo pirmųjų ūkio įkūrimo dienų. Naujų etatininkų atsiranda vos vienas kitas“, – užsiminė Virginijus.
Užtat jis pats moka visus darbus, kokių tik ūkyje prireikia.
Reikia sandėliuose sukrauti padėklus su morkomis? Ir V.Kuprevičius pats lekia su krautuvu. Reikia pavairuoti traktorių? Tai ir padaro. Kad produkcija laiku pasiektų parduotuves ir pirkėjai jos nepasigestų. Jau devinti metai, kai „Tikras ūkis“ yra pagrindinis morkų tiekėjas didžiausiam lietuviškam prekybos tinklui.
