„Netrukus į ūkį iš Prancūzijos bus atvežtos penkios veršingos limuzinų veislės telyčios. Tikiuosi, kad dar šiemet, nors kelias ilgas“, – pasakojo Telšių rajone, Trimėsėdžio kaime, ūkininkaujantis 53 metų Antanas Šakys.
Šįkart ne jis pats, bet dvidešimtmetis bendravardis sūnus vyko į veislinį ūkį Prancūzijoje ir su šeimininku suderėjo dėl gyvulių kainos.
Pasak A.Šakio, paprastai veršingos telyčios kaina būna gerokai didesnė nei 3 tūkst. eurų, tačiau šįkart su ūkininku pavyko suderėti ją ypač palankią. Gali būti, kad įtakos tam padarė paniurusi ekonominė situacija Vakarų Europoje.
Tapo profesionalu
Antano ir Vilmos Šakių šeimos ūkis yra vienas stipriausių Žemaitijoje, besiverčiančių veisline galvijininkyste.
Net kai politikams prireikia žemės ūkiu besidominčius užsieniečius nugabenti į pavyzdinį ūkį, jie žemėlapyje bakstelėti į Žemaitiją – į Trimėsėdžio kaimą.
Mat būta laikų, kai veislininkystės žinovas profesorius Česlovas Jukna ir A.Šakį, ir kitus gyvulius įsimylėjusius ūkininkus užvedė ant kelio ir padėjo užsienyje nusipirkti gerų veislinių galvijų. Už tuos pirmuosius, pirktus prieš šešiolika metų Prancūzijoje, teko pakloti po 9 tūkst. eurų.
Tiesa, tuo metu suveikė kompensavimo sistema, tad Lietuvos ūkininkai atgavo dalį pinigų už užsienyje įsigytus mėsinių veislių gyvulius.
Taigi A.Šakys vienas pirmųjų į Lietuvą 2004-aisiais iš Prancūzijos atgabeno mėsinių veislės galvijų – limuzinų. Ir išauginęs bandą pats pradėjo jais prekiauti su užsienio ūkininkais, dažniausiai – latviais.
Prancūzams taip pat kartais knieti pasižvalgyti, kaip jų išvesta veislė gyvuoja Lietuvoje. Bet veisimui gyvulių mūsų šalyje jie tikrai neperka. Tai jau būtų patiems smūgis žemiau juostos.
Perka ir internetu
Pasak A.Šakio vyresniojo, jis kone kasmet kartu su žmona Vilma ar pats vienas išsirengia į Prancūzijoje vykstančius veislinių bulių aukcionus.
„Neturint patirties aukcione būtų sunku išsirinkti veislinį bulių. Pirmąkart atrodo, kad kilstelėjus kainą 100 ar 200 eurų gyvulys jau bus tavo. Anaiptol. Kaina nuo pradinės pakyla ir po tūkstantį, ir po du tūkstančius eurų“, – sakė A.Šakys.
Galvijų šis žemaitis yra pirkęs ir internetu. Anot ūkininko, tai gana patikimas prekybos būdas, nes kataloge pateikiami ir kilmės dokumentai, ir tyrimų duomenys, ir nuotraukos. „Rizikos nebuvo, bet vis tiek geriau prieš perkant gyvulį pačiam apžiūrėti“, – užsiminė Antanas.
Kaip nutiko, kad žemaičiai, augindami gyvulius, latvius pranoko? „Pradėjome kartu. Net latviai užsienyje pirko gyvulius žiūrėdami tik spalvos. Limuzinai jiems buvo labai gražūs. O mes, žemaičiai, talkinami profesoriaus Č.Juknos, rinkomės tik gerų genų veislinius gyvulius.
Todėl dabar latviams mūsų gyvuliai ir parūpo. Vis dėlto ši gyvulių veislė kilusi iš Prancūzijos, tad ir patys geriausi jų genai – tėvynėje“, – sakė A.Šakys.
Ūkį kūrė nuo pamatų
Pasak ūkio šeimininkės Vilmos, ūkį jie kūrė nuo nulio – 1989-aisiais nusipirko seną sodybą, o apie 1992-uosius gavo 20 hektarų žemės ir pradėjo auginti porą dešimčių pieninių karvių.
„Buvo sunku. Tai buvo laikai, kai perdirbėjai galėjo be vargo kvailinti kaimo žmones supirkdami pieną kaip nerūšinį. O kam pasiskųsti? Nepatikrinsi juk. Tai dabar mėginius galima ištirti laboratorijoje, o anuomet nebuvo prasmės ginčytis“, – pradžią prisiminė Antanas.
Buvo laikas, kai šeima nutolo nuo gyvulių, bet neilgam – apie 2002 metus pabandymui įsigijo mėsinių mišrūnų. O dar po poros metų, įvertinę sąnaudas, pajamas ir išlaidas, ėmėsi auginti tik mėsinius galvijus.
Verslą patikės sūnui
A. ir V.Šakių šeima užaugino keturis vaikus – tris dukras ir sūnų, o kartu ir našlaitę brolio dukrą. Kaip Antanas jaunesnysis išliko kaime ir nesusiviliojo darbu, tarkime, užsienyje?
„Likau ūkyje, nes nuo mažens esu prie jo įpratęs. Darbas jame man tinka ir patinka, o ir pragyventi galima“, – paaiškino vaikinas.
„Man tai irgi stiprus motyvas dirbti, nes bus kam ūkį palikti“, – pratarė vyresnysis Šakys. Ir užsiminė apie tai, ko kitiems geriau nežinoti, – kad sūnus jau nuo ketverių metų gebėjo savarankiškai vairuoti traktorių.
„Mes net nemanėme, kad gali kas nors atsitikti. Viskas buvo lyg savaime suprantama. Vaikas pats kultivuodavo žemę – užšokdavo, sankabą nuspausdavo, įjungdavo bėgį ir – pirmyn“, – pasakojo ūkininkas.
Važiuoja į aukcionus
Šiemet A.Šakys į veislinių galvijų aukcioną Prancūzijoje nevažiavo, tačiau vis tiek rudenį sūnus pasiekė šią valstybę ir joje įsigyto pirkinio dabar laukiama.
„Būtina kas porą metų įsigyti naujų veislinių bulių, nes reikia, kad būtų gera bandos genetika.
Prancūzija – limuzinų tėvynė. Būtent joje įsigyjame ir išskirtinių bulių parodų čempionų sėklos.
Galima palyginti – Lietuvoje jos dozė kainuoja apie 3–5 eurus, o mes perkame už 70 eurų. Išlaidų prireikia ir jai atgabenti, nes lėktuvu to daryti nevalia, ten – rentgenas, kuris gali pakenkti“, – aiškino žemaitis.
Pasak V.Šakienės, laikant veislinę galvijų bandą būtina nesukryžminti giminingų galvijų.
Kraujomaiša – tai lyg mirtinas nuosprendis, veislininkystėje ji draudžiama. Turi pasikeisti mažiausiai penkios galvijų kartos, kad nebūtų padaryta žalos genetikai.
O kokios kainos paprastai vyrauja veislinių galvijų aukcionuose? „Neįperkame brangiausių. Tuos, kuriuos parsivežame, įsigyjame maždaug už 6 tūkst. eurų.
Tačiau būna, kad bulių kaina pakyla iki 16–18 tūkst. eurų ar net 25 tūkst. eurų. Tokiais atvejais paprastai ūkininkai kooperuojasi ir įsigyja kartu.
Nesu profesionalas, bet patirties turiu.
Paprastai nuvykus į aukcioną kiaurą dieną tenka skirti gyvulių apžiūrai garduose. Ten ir visa informacija apie jų genetiką pateikiama.
Būna, viskas galvoje susijaukia, akys apraibsta. Reikia išeiti, pabūti keletą valandų, vėl grįžti. Arena – tai jau formalumas, skirtas kainai pakelti. Atsirenkame gyvulius dar iki jos“, – pasakojo ūkininkas.
Tyrinėja galvijo istoriją
Paprastai aukcionui išleidžiami ir bulių katalogai. Tad kokie svarbiausi galvijų atrankos kriterijai?
„Viena yra eksterjeras – nugaros lygumas, raumeningumas. Jeigu nugara bus įlinkusi, tai persiduos ir palikuoniams.
Svarbus ir pečių bei išilginio raumens plotis.
Kojos turi būti tvirtos, neiškrypusios. Būtina pasidomėti genealogija, taip pat – kokio svorio buvo atsivestas, kiek svėrė po trijų mėnesių, kiek – po 400 dienų, kelintas veršis buvo karvei.
Paprastai viskas aprašyta kataloguose“, – paaiškino A.Šakys.
Šis vyras turi A kategorijos veislininko statusą. Jis – pripažintas ūkininkas, todėl gali parduoti atrinktus, įvertintus buliukus toliau veisti.
„Stebime, kad Lietuvoje jų nebūtų, kad gyvuliai išvažiuotų kitur. Latviai yra kaip svarbiausi užsienio pirkėjai.
Svarstėme, gal užteks jiems pardavinėti, nes gabenant į užsienį reikia daug dokumentų, DNR tyrimų, sertifikatų, o viskas kainuoja.
Tačiau vis tiek šįmet per pusmetį latviai jau keturis bulius išsivežė.
Estai labiau dirba su suomiais ir dar traukia į Airiją. Aš mėgstu Prancūziją, nes ten suvažiuoja veislininkai kone iš viso pasaulio. Su šeimomis, kartu vietos ūkius aplanko“, – pasakojo ūkininkas.
