Gėlė paukštidės pašonėj
„Nesu jurginų žinovė: daug metų šis krūmas čia auga, kol užaugo milžinas. Nežinau jo veislės, teks pakviesti, kad apžiūrėtų profesionali gėlininkė. Dirva čia neįmantri – žvyras, smėlis. Tik, eidama lesinti paukščių, ant jurgino vis užpilu induose likusį užterštą vandenį, – pasakojo G.Šunokienė. – Krūmas įdomus tuo, kad ant vieno stiebo išsiskleidžia dvispalviai – balti ir raudoni – žiedai. Kai krūmas išstypo, pradėjau domėtis: jau yra užfiksuotas Lietuvos jurgino rekordas – 2,62 m, maniškis už šį aukštesnis“.
Į išstypėlį jurginą vis krypsta ir G.Šunokienės paukščių ekspoziciją apžiūrėti užsukančių svečių akys, – ūkis yra pramogų komplekso HBH pašonėje. Vos 10 arų žemės sklype įrengta 40 aptvarų, kurie pilni skirtingų retų veislių paukščių – daugiausia vištų, dar – fazanų, ančių, papūgų, povų.
Plunksnų spalvų grožiu traukia sidabriniai, auksiniai, karališkieji fazanai. „Šie fazanai Aplinkos ministerijos yra domestikuoti, kitaip tariant, – pripažinti naminiais, ir jiems netaikomi dideli reikalavimai. Kitiems retiems paukščiams, atvirkščiai, reikalingi kilmės ir įsigijimo dokumentai, voljerai privalo būti registruoti, atvyksta tikrintojai“, – kalbėjo paukštininkė.
Įveisė turtingą ekspoziciją
Moteris nuo mažumės mėgo paukščius: rūpindavosi viščiukais, ančiukais. Pirmoji veislinių vištų pora į jos ūkį Žibininkuose atkeliavo amžinatilsį motinos Zofijos Gintauskienės rūpesčiu: pamačiusi pas kaimynus, išprašė ir dukrai. „Tai buvo olandų baltakuodžiai“, – rodydama kuodus iškėlusias savo ūkio senbuves, pasakojo G.Šunokienė.
Paukštininkė išskyrė sunkiausias pagal svorį – belgiškos Malines veislės, sveriančias iki 4 kg, ir mažiausias – angliškus serbraitus, ne ką už balandį didesnes vištaites, sveriančias po 400–500 g. „Tai visam pasauly mažiausia višta, ji veisiama labai sunkiai: iš 20 perinamų kiaušinių išsirita vos 2–3 viščiukai“, – tvirtino paukštininkė.
Iš Vengrijos į Lietuvą atkeliavę plikakakliai (Naked Neck), šių kaklai – visiškai be plunksnų. Suporavus su kitų veislių, juokavo paukštininkė, dabar jau atsiradę daug „suplikakaklintų“ vištų. Belgijos brakeliai – tai vištos skraidūnės, šios mėgsta medyje patupėti. „Nesužiūrėtum, gaidys bemat atsirastų kitame aptvare, susiporuotų ir sugadintų kitų vištų veisles“, – paukščių pasaulio subtilybes dėstė ūkininkė.
Kinijos kochinchinai – apvalūs tarsi dideli kukuliai. Anglų peštukinės (Old Englisch game) veislės vištaitės – itin laibomis ilgomis kojomis: „Nebūtų įdomu, jei visos vienodo ūgio. Eini palei aptvarus ir čia staiga – nedidukės, bet išstypusios“, – stebėjosi G.Šunokienė.
Veisia tris dešimtmečius
Rodydama absoliučiai juodą Indonezijos vištą „Ayam Ceman“, kurios, tikino, mėsa, kaulai, žarnos – juodi, o kraujas – tamsiai mėlynas, G.Šunokienė sakė, kad dar prieš 10 m. Europos parodose į jas varvindavusi seilę, o prieš 5-erius metus šios pradėtos veisti ir Lietuvoje. Netrukus Kaune įvyksiančioje parodoje, ji sakė, sužinosianti ir savo veisiamų Indonezijos sumatrų vertę – ar šios atitinka pasaulinius standartus.
Pati į parodas bevažinėjanti retai, nes, juokavo, jos nebeišleidžia karvės – šių laiko tris, patys suvartoja pieną, gamina jo produktus.
„Paukščiai yra didysis mano gyvenimo pomėgis – domiuosi, veisiu juos jau 30 metų. Mūsų šeimos sodyba yra dėkingoje vietoje: lankytojai paaukoja pašarams, dėl to galiu plėtoti paukščių ūkį“, – neslėpė moteris. Prie vartų kabo aukų dėžutė: jei perdien paaukoja 8 eurus, už tuos pinigus galima nupirkti maišą grūdų. Parduoda veislinių paukščių kiaušinius ir jauniklius, – iš to ir išgyvena.
Pati medžioja kenkėjus
Širdies džiaugsmui D.Šunokienė paukštyne laiko ir papūgų – nimfų, banguotųjų, rozelų. Šios, skirtingai nuo arų ir žako, nėra retos. „Nenorėčiau žako, nes per daug protinga: su ja, kaip su vaiku, reikia užsiimti, viena per ilgai neužsibūna, ją būtina mokinti, lavinti“, – sakė pašnekovė.
Užtat jūrų kiaulyčių netikėtai užsiveisė visa ferma, buvo vos vakarykščiai gimusių. „Labai spėriai dauginasi: nespėjai atskirti, vėl sueina. Taip ir išsiplėtojo giminė“, – apie netikėtą prieauglį pasakojo moteris.
Paklausta, ar į paukštidę nesikėsina plėšrūnai, atklystantys iš gretimo miško, moteris sakė, kad nuo lapių apsaugo užtvarai, o su kiaunėmis ir šeškais kovojanti pati: stato selektyvinius spąstus, skirtus tik tos rūšies gyvūnui, kad šis kristų greit, nesikankintų. Privačioje valdoje medžioti kenkėją leidžia įstatymas.
„Laimė, neužklysta meškėnai, – šie invaziniai gyvūnai dabar labai plinta. Žiemos pas mus šiltėja, įvairios svetimos rūšys įsigali ir Lietuvoje: anksčiau nutrijos nušaldavo uodegas, o dabar veisiasi mūsų vandenyse. Visi invaziniai gyvūnai pažeidžia ekosistemą, užimdami kitų rūšių vietas: tarkim, usūriniai šunys išnaikina tetervinų, putpelių lizdus, sukrautus ant žemės“, – aktualia aplinkosaugos tema prašneko gyvūnų pasauliu besidominti moteris.
