Sprendimas pareikšti nepasitikėjimą žemės ūkio ministru K.Navicku žemdirbių visuomenėje brendo seniai, teigiama pareiškime: „Sulaukiame vis daugiau raginimų iš ūkininkų, žemės ūkio įmonių vadovų, specialistų, maisto pramonės atstovų tai daryti. Pasigirsta kvietimų rengti protestus. Nusigyvenome iki to, kad net Savivaldybių žemės ūkio skyrių darbuotojų asociacija šaukiasi pagalbos dėl susitikimų su Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) ir jai pavaldžių įstaigų specialistais nebuvimo. Jų nebuvo per šį ministravimo periodą ir su mumis, išskyrus keletą, kurių išsireikalavome patys. Tačiau rezultatas niekinis.
Lietuvos žemės ūkio taryba reiškia susirūpinimą esama ŽŪM vykdoma politika ir reiškia nepasitikėjimą žemės ūkio ministru K.Navicku bei jo vykdoma veikla:
• Dėl žemės ūkio srities kompetencijų trūkumo ministro politinio pasitikėjimo komandoje ir artimesnių, geriau asmeniškai suprantamų temų traukos ministro sprendimai balansuoja ant privačių interesų ribos, o delsimas imtis neatidėliotinų veiksmų kelia grėsmę svarbių žemės ūkio sektorių egzistavimui.
• Kitų ES valstybių narių patirtis liudija, jog pasitinkant keliamus naujus iššūkius žemės ūkio ministerijoms ir jų specialistams yra būtina mokslo įstaigų bei žemės ūkio praktikų pagalba, tačiau dabartinė ŽŪM vadovybė nuo pirmųjų darbo dienų kūrė iki šiol nebūdingas ir dirbtines kliūtis bendradarbiavimui su mokslo ir žemdirbių bendruomene.
• Šiuo metu ES valstybės narės intensyviai rengia savo BŽŪP strateginius planus organizuodamos plačias ir skaidrias konsultacijas su ekonominiais ir socialiniais partneriais. Tuo metu LR žemės ūkio ministerija tik imituoja konsultacijas ir diskusijas su žemdirbių savivalda dėl naujojo periodo BŽŪP priemonių.
• ŽŪM deramai neatstovauja Lietuvos žemės ūkio interesams prisitaikymo prie klimato kaitos ir poveikio klimatui mažinimo darbotvarkėje. Vengiama įsitraukti į ŠESD’o emisijų iš žemės ūkio vertinimą, ignoruojami konstruktyvūs socialinių partnerių pasiū- lymai dėl nacionalinės jų apskaitos metodikos sukūrimo. ŽŪM neryžtingumas perleidžiant aplinkosauginių žemės ūkio priemonių kūrimo kompetenciją Aplinkos ministerijai sukelia spontanišką žemdirbių nepasitikėjimą ir priešiškumą šioms priemonėms, užuot būtų sėkmingai panaudotas didžiulis šalies žemės ūkio ir mokslo potencialas bei konkurencinės galimybės.
• Vienas iš didžiausių šio finansinio laikotarpio iššūkių Lietuvos žemės ūkiui yra ES Žaliasis kursas. Patvirtintos „Bioįvairovės“ strategija ir strategija „Nuo ūkio iki stalo“ kelia labai ambicingus tikslus: sumažinti pesticidų ir trąšų naudojimą, išplėsti ekologinių ūkių plotus, mažinti anglies dvideginio (ekvivalentų) emisiją, didinti bioįvairovę. Nors Lietuvos žemės ūkis yra vienas iš mažiausiai taršių ES, mūsų nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose žemės ūkiui keliami tikslai yra vieni ambicingiausių ES. Visi šie tikslai turi būti pasiekti nepažeidžiant ES žemdirbių finansinio saugumo ir užtikrinant apsirūpinimą sveiku, saugiu ir įperkamu maistu. Bent jau taip teigiama ES strateginiuose dokumentuose. Aukšti ES pareigūnai ne kartą yra pasakę, kad vien tik Bendrosios žemės ūkio politikos pinigų šiems tikslams pasiekti neužteks, – žemės ūkiui būtina skirti finansavimą ir iš kitų fondų, pirmiausia Europos gaivinimo plano lėšų. Daugelis valstybių taip ir padarė, žemės ūkiui skyrė svarias papildomas sumas. Lietuvoje kol kas nėra numatytas pakankamas finansavimas Žaliojo kurso iššūkiams įgyvendinti. Lietuvos žemės ūkio taryba ne kartą ragino LR žemės ūkio ministeriją ir Vyriausybę skirti papildomų lėšų prisitaikymui prie naujų reikalavimų, teikė tiksliosios ir tausojančiosios žemdirbystės plėtros priemones, bet į prašymus atsižvelgta nebuvo. Pokyčiai be atitinkamo finansavimo tikrai pablogins Lietuvos žemdirbių būklę. Iškyla pavojus, kad nebesugebėsime Lietuvos gyventojų aprūpinti saugiu ir įperkamu maistu.
• Ministras nereaguoja ne tik į žemdirbių organizacijų, bet ir į savo paties sušauktos visuomeninių patarėjų tarybos narių raginimus bendrauti ir bendradarbiauti sprendžiant aktualius sektoriui klausimus, o ypač tuos, kurių atidėjimas gali turėti labai skaudžių pasekmių ateityje. Patarėjai teikė pasiūlymus Atsigavimo fondui ir LR Vyriausybės planams, bet galiausiai Atsigavimo fondo plane liko tik parama pelkių atkūrimui, dėl kurios naudingumo kyla tikrai daug pagrįstų abejonių – dėl ministro galimų interesų protegavimo.
• Žemdirbių susirūpinimą kelia faktas, kad su žemės ūkiu susijusios studijos ir tyrimai užsakomi ne mūsų universitetams ir institutams, bet fondams, kurių kompetencija nekelia pasitikėjimo (pvz., VšĮ Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondui patikėtas tyrimas „Žemės ir maisto ūkio sektoriaus atsparumo įvertinimas ir didinimas ekstremalių situacijų ir krizių sąlygomis“, o Lietuvos bendrosios žemės ūkio politikos po 2020 m. strateginio plano SPAV (strateginį pasekmių aplinkai vertinimą) atlieka ir vertinimo dokumentus rengia VšĮ Aplinkos apsaugos politikos centras).
• Ministras nesugeba matyti šalies žemės ūkio nacionalinio saugumo kontekste, suvokiant jį kaip pagrindinį maisto tiekėją, užtikrinantį jo prieinamumą visiems šalies gyventojams. Priimant nacionalinius įsipareigojimus svarbu įsivertinti esamą situaciją, ypač kitų valstybių kontekste, ir neprisiimti per daug ambicingų, bet ūkiui pražūtingų įsipareigojimų. Atsižvelgiant į Žemės ūkio ir maisto organizacijos (angl. FAO) skelbiamą maisto kainų indeksą, maisto kainos kyla nuolat per pastaruosius dešimt mėnesių dar net nepradėjus įgyvendinti strategijose numatytų drastiškų ribojimų. Lietuvai, kurios penktadalis gyventojų balansuoja ties skurdo riba, o 7 proc. gyvena skurde, reikšmingas maisto kainų augimas dėl energijos išteklių kainų augimo ir dėl žemės ūkio produkcijos auginimą varžančių sprendimų gali būti neramumų katalizatoriumi. Būtina pabrėžti, kad tiesioginėmis išmokomis remiamas vartotojas, t.y remiamos ūkininko pajamos, kad maistas būtų įperkamas.
