Pasak pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktoriaus Egidijaus Simonio, prekine pieno gamyba šiuo metu verčiasi 18,6 tūkst. pieno ūkių, kai 2015 metais jų buvo 32 tūkst. Nepaisant to, kad iš prekinės pieno gamybos per tą laiką pasitraukė beveik trečdalis ūkių, supirkto pieno kiekis sumažėjo ne taip smarkiai – 5,5 proc.
„Iš prekinės pieno gamybos daugiausia pasitraukė patys smulkiausi gamintojai. Jų pasitraukimą paskatino pieš kelis metus kilusi pasaulinė pieno krizė ir vėliau buvęs sudėtingas rinkai laikotarpis. Iš rinkos taip pat trauktasi dėl senatvės bei mažo ūkių efektyvumo“, – sakė E. Simonis.
Pagal pieno ūkių vidutinį dydį Europos Sąjungoje Lietuva rikiuojasi sąrašo pabaigoje.
Devyniose ES šalyse, kurioms tenka apie 80 proc. visos pieno gamybos Bendrijoje, vienas ūkis per metus vidutiniškai pagamina apie 682 tonas pieno. Vidutinis tokio ūkio dydis – apie 100 karvių. Iš vienos karvės per metus minėtose šalyse primelžiama vidutiniškai po 7,4 tonos pieno.
Lietuvoje vienas ūkis pernai vidutiniškai pagamino 59 tonas pieno, o vidutinis primilžis iš karvės Lietuvoje pasiekė 5,8 tonos per metus.
E. Simonio vertinimu, Lietuvoje vyraujant smulkiems ūkiams, kurių efektyvumas yra žemas, pieno gamybos ir surinkimo kaštai yra dideli.
„Visa tai nulemia žemesnę galutinę pieno supirkimo kainą smulkiems ūkiams ir priklausomybę nuo Europos Sąjungos paramos, nes be subsidijų ir išmokų tokie ūkiai dirba nuostolingai“, – sako E. Simonis.
Tačiau jis pastebi, kad situacija keičiasi į gera, kadangi supirkto pieno dalis iš stambiųjų pieno ūkių nuosekliai didėja. „Didieji žaliavos tiekėjai už pieną gauną artimą ES vidurkiui kainą, todėl statistinis kainų atotrūkis tarp Lietuvos ir kitų ES šalių mažėja“, – sako E. Simonis.
