Tačiau tokius karčius juokelius atmetus šalin, Jungtinės Karalystės žiniasklaida, politikai ir teisėsauga su susirūpinimu stebi dar praėjusio dešimtmečio viduryje prasidėjusį ir iki šiol tebesitęsiantį reiškinį: šiaip jau sveikatos problemomis nesiskundžiantys Kremliaus oponentai Londone krinta kaip musės.
Nuo 2006-ųjų šiame juodajame mirusiųjų sąraše atsidūrė tokie disidentai kaip 43-erių šnipas Aleksandras Litvinenka, 44-erių bankininkas Aleksandras Perepiličnas, 52-ejų milijardierius verslininkas Badris Patarkacišvilis.
Dabar prie sąrašo galima priskirti ir oficialiosios Maskvos „viešąjį priešą Nr.1” bei „laukinio kapitalizmo Rusijoje krikštatėvį” 67-erių milijardierių B. Berezovskį. Ar jo mirties priežastys kada nors paaiškės? Tai įdomu ir gausiai rusų turtuolių bendruomenei Jungtinėje Karalystėje.
Priešų sąrašas trumpėja
Tik vienintelio A. Litvinenkos tragiškos baigties aplinkybes britų detektyvai sugebėjo išsiaiškinti iki galo. Nekyla abejonių, kad jį Londono „Millennium” viešbutyje radioaktyviuoju poloniu-210 nunuodijo du buvę KGB darbuotojai – Andrejus Lugovojus ir Dmitrijus Kovtunas.
Abu įtariami žudikai, įvykdę Kremliaus užsakymą, grįžo į Maskvą. Britų Temidė reikalauja jų ekstradicijos, tačiau Rusija kategoriškai atmeta net mintį apie derybas dėl įtariamųjų perdavimo teismui.
Tuo metu tiek A. Perepilično, tiek B. Patarkacišvilio, o dabar ir B. Berezovskio mirtį gaubia spėlionių, sąmokslo teorijų ir pačių neįtikinamiausių versijų ūkas. Ir jis nesisklaido, tik tirštėja.
„Londongrade” – baimė
Ar ilga ir negailestinga Kremliaus ranka jau pasiekė ir „Maskvą prie Temzės”? Ar politinį prieglobstį „Londongrade” susiradę rusų disidentai tebegali jaustis saugūs?
Į tokius klausimus norom nenorom dabar turi ieškoti atsakymo politiškai aktyvūs Vladimiro Putino priešininkai, šimtai kurių per pastarąjį dešimtmetį įsikūrė Jungtinės Karalystės sostinėje.
Iki galo neištirtos aukšto rango disidentų mirtys neprideda optimizmo ir likusiai pasiturinčių naujųjų rusų bendruomenei Jungtinėje Karalystėje.
Ši bendruomenė dabar yra išaugusi bent iki kelių šimtų tūkstančių narių. Būtent todėl Londonas pusiau juokais, pusiau rimtai vis dažniau pravardžiuojamas „Londongradu”.
Mirtis vonioje – savižudybė?
Iš pirmo žvilgsnio B. Berezovskio mirtis, įvykusi prieš savaitę, lyg ir neturėtų kelti didesnių įtarimų. Jo politinė ir finansinė galia tirpo kaip pavasario ledas, jo reputacijai buvo suduotas negailestingas smūgis Londono teismuose, kur jis su trenksmu pralaimėjo savo buvusiam globotiniui, Londono „Chelsea” futbolo klubo savininkui ir naftos milijardieriui Romanui Abramovičiui.
Maža to, jo trečioji partnerė ir dviejų mažamečių jo vaikų motina Elena Gorbunova įšaldė jo turtus.
Britų teisėjai buvusiam turtuoliui per savaitę leido iš banko sąskaitų pasiimti „vos” po 10 tūkst. svarų (apie 40 tūkst. litų). Ši virtinė jį užgriuvusių problemų – asmeninių, finansinių, politinių – įstūmė emigrantą į sunkią depresiją. Jis lankėsi privačioje turtuolių klinikoje „Priory”, gėrė medikų jam išrašytus antidepresantus. Nepadėjo.
Rusų ir arabų milijardierių pamėgtoje Askoto gyvenvietėje, esančioje Berkšyro grafystėje, į vakarus nuo Londono, B.Berezovskis turėjo prabangius namus, 2001-aisiais įsigytus dar kartu su savo antrąja žmona Galina Bešarova.
Juose paskutinius kelis mėnesius jis gyveno vienut vienas, tik su asmens sargybiniu, buvusiu Izraelio slaptosios tarnybos „Mossad” agentu. Anot Berkšyro policijos detektyvo Kevino Browno, būtent šis vyriškis ir rado ant vonios kambario grindų sukniubusį B. Berezovskį.
Vonios kambario durys buvo užrakintos iš vidaus, tad apsauginiui teko jas laužti. Apsauginis taip pat iškvietė greitąją medicinos pagalbą.
Jokio priešmirtinio raštelio 67 metų žydų kilmės rusų oligarchas nepaliko. Tačiau ant grindų gulėjo šalikas.
Lauks tyrimų rezultatų
Britų Vidaus reikalų ministerijos patologų atlikti tyrimai parodė, kad prieš velionį paskutinėmis jo gyvenimo valandomis nebuvo panaudotos jokios cheminės ar biologinės medžiagos, kad jis su niekuo nesigrūmė ir kad nebuvo jokių kraujo pėdsakų.
Tyrėjai beveik tikri, kad B. Berezovskis pasikorė savo vonios kambaryje tarp kovo 22-osios vienuoliktos valandos vakaro ir kovo 23-iosios trečios valandos po pietų Londono laiku. Tiesa, šios išvados – preliminarios. Britų pareigūnai pareiškė, kad galutiniai toksikologijos ir histologijos tyrimai bus baigti ir paviešinti tik po poros savaičių.
Tačiau ši preliminari policijos versija, kad likimo talžomas šešių vaikų tėvas B. Berezovskis palūžo ir nusižudė, neįtikina nei jo šeimos narių bei draugų, nei didžiosios dalies Londone reziduojančių disidentų.
Buvusi jo žmona G. Bešarova, viena pirmųjų atvykusi į savo buvusius namus su dviem jau suaugusiais sūnumis, per šeimos draugus žiniasklaidai perdavė, kad ji skeptiškai žiūri į savižudybės versiją ir yra linkusi manyti, jog buvęs jos vyras buvo pasmaugtas. Abejojančiųjų yra ir daugiau.
Pasikorimo istorija netiki
„Kas iš tikrųjų ten nutiko, aš nežinau. Taip, jis buvo labai depresuotas, prarado visus pinigus. Bet aš jį pažinojau taip gerai, kad galiu teigti: nusižudymo procesas jam būtų buvęs svetimas. Jis tikėjo gyvenimu ir mylėjo jį. Jis taip pat buvo tikintis žmogus”, – aiškino net penkiolika metų su B. Berezovskiu draugavęs lordas Timothy Bellas, buvęs artimas Geležinės ledi Margaret Thatcher patarėjas.
Politinis disidentas, buvęs Maskvos opozicinio judėjimo „Pora!” lyderis, 2007-aisiais Londone politinį prieglobstį gavęs Andrejus Sidelnikovas irgi neabejoja, kad tas B. Berezovskis, kurį jis pažinojo dvylika metų, niekada nebūtų užsinėręs sau kilpos ant kaklo.
„Man įtikinamos tik dvi versijos – žmogus jis jau nejaunas, tad sulaukus 67-erių galėjo atsitikti koks nors ūmus sveikatos sutrikimas. Kita versija: jis buvo nužudytas”, – „Lietuvos rytui” sakė A. Sidelnikovas.
Kas to nužudymo užsakovai ir vykdytojai? A. Sidelnikovas žino atsakymą – Rusijos slaptosios tarnybos. Juk jokia paslaptis, kad V. Putinas ir jo klano žmonės tiesiog patologiškai neapkentė B. Berezovskio.
„Versija, kad jis pats nusižudė, netikiu nė per nago juodymą. Buvau jo geras pažįstamas nuo 2001-ųjų pradžios. Paskutinįkart su juo kalbėjomės prieš mėnesį, kai per vieną Kremliaus kontroliuojamų kanalų buvo rodomas naujas dokumentinis filmas apie Borisą.
Jis į tą pilamą purvą reagavo labai ramiai – jau buvo išsiugdęs imunitetą užsakomajai kritikai. Ne tik aš, bet ir dauguma jo draugų, kurie Borisą pažinojo nuo 1970-ųjų, atmeta savižudybės versiją. Ji naudinga tik Kremliaus šeimininkui”, – sakė A. Sidelnikovas.
Pernelyg daug sutapimų
Vienu papildomų veiksnių, įtikinusių šį disidentą, kad B.Berezovskio mirtis yra anaiptol ne savižudybė, o galimai suplanuotos Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) operacijos dalis, buvo stebėtinai greita ir efektyviai sukonstruota oficialiosios Maskvos reakcija į naujienas iš Berkšyro.
„Juk buvo savaitgalis, kai Rusijos biurokratija poilsiauja. O čia itin mikliai mums iš Kremliaus paskelbiama, kad prieš mirtį B. Berezovskis V. Putinui ranka rašytą laišką atsiuntęs, kad prašęs atleidimo.
Tada staiga Vladimiras Žirinovskis patvirtina – taip, mačiausi su B. Berezovskiu Izraelyje, tikrai jis V.Putino malonės prašo. Dar po kelių minučių atsiranda rusų reporteris, teigęs, kad su B. Berezovskiu gėrė arbatą likus vos kelioms valandoms iki šio mirties ir kad Borisas iš tikrųjų kalbėjęs apie „gyvenimo beprasmybę”.
Man tai primena tokį FST triuką – „pridengimo operaciją”. Kai atliekamas koks nors įtartinas veiksmas, ir iškart žiniasklaida užliejama srove įvairios pusiau tiesos ar atviros dezinformacijos, kuri atitraukia visuomenės dėmesį nuo faktų”, – samprotavo A. Sidelnikovas.
Naudojo nesusekamus nuodus?
Tačiau jei sutiktume su B. Berezovskio šeimos narių ir jo bendražygių versija, kad britų policijos ekspertai klysta ir oligarcho mirtis buvo prievartinė, tuomet kyla nemažai klausimų.
Pavyzdžiui, kaip FST agentai ar jų samdyti žudikai galėjo prasiskverbti pro trijų metrų tvorą ir patekti į tuzinais kamerų ir pustuziniu asmens sargybinių saugomą ruso dvarą? Pasirodo, saugumas irgi buvo iliuzija.
Pirmiausia finansinės bėdos ir pralaimėtas teismo procesas prieš R. Abramovičių per pastaruosius metus taip skaudžiai smogė per B. Berezovskio kišenę, kad jis vietoj turėtų dešimties apsauginių, tarp kurių buvo ir elitinio Prancūzijos užsieniečių legiono buvę kariai, buvo priverstas tenkintis vos vienu asmens sargybiniu. Tai gerokai palengvina bet kokio susidorojimo plano įgyvendinimą.
Beveik prieš du dešimtmečius į Jungtinę Karalystę pasprukęs buvęs KGB agentas Borisas Karpičkovas britų žiniasklaidai užsiminė: vienas būdų, kuriuo rusų slaptosios tarnybos galėjo 2008 metais nužudyti B. Patarkacišvilį ir B.Berezovskį, – nuodai iš natrio fluorido.
„Ši cheminė medžiaga bekvapė ir bespalvė. Ja galima ištepti šratinuką, durų rankeną ar telefoną. Natrio fluoridas gali išprovokuoti širdies smūgį, tačiau jis ištirpsta aukos kūne, ir joks skrodimas jo neužfiksuos”, – teigė buvęs KGB agentas, perėjęs į britų pusę.
Vos prieš dešimtmetį tokios kalbos būtų buvusios atmestos kaip visiška detektyvinių romanų fikcija. Bet po A. Litvinenkos agonijos, trukusios tris savaites Londono ligoninės palatoje, numoti ranka į tokius pareiškimus neskubama.
Kaip žinoma, 2008-ųjų vasarį sveikata iki tol nesiskundęs 52-erių gruzinų milijardierius B. Patarkacišvilis, kuris nepaklausė V. Putino perspėjimo ir tęsė savo draugystę su B. Berezovskiu, buvo surastas negyvas savo angliškame dvare Sario grafystėje būtent po paslaptingo širdies smūgio.
Pats turtuolis bent britų policijai keliskart minėjo, kad bijo užsakomosios žmogžudystės.
Londone dirbantis rusų istorikas ir teisininkas Pavelas Stroilovas, kurį Kremlius paskelbė nepageidaujamu Rusijoje dėl paviešintų Sovietų Sąjungos slaptųjų dokumentų, yra domėjęsis ilgamete NKVD ir KGB veikla likviduojant neparankius žmones užsienyje.
„Maskvos Krasnaja Bogatyrskajos gatvėje jau daugiau nei septynis dešimtmečius veikia vadinamoji Mairanovskio laboratorija. Ji dar turi ir kitų vardų – „Laboratorija 1” arba „Kamera”.
Tai slaptoji nuodų laboratorija. Jai kitados tiesiogiai vadovavo žiaurusis Lavrentijus Berija, o „mokslinis” vadovas buvo Grigorijus Mairanovskis. Metų metais jie eksperimentavo su gulagų kaliniais ieškodami idealaus nuodo: bespalvio ir bekvapio skysčio, kurio neužfiksuotų joks skrodimas.
Mažai kas abejoja, kad ir dabar toje įstaigoje dirbama išsijuosus. Visos tos keistos rusų disidentų mirtys Anglijoje yra daugiau nei vien tik kažkoks fatališkas sutapimas. Juk 44 metų sveiki vyrai nemiršta nei iš šio, nei iš to bėgdami rytinį krosą”, – „Lietuvos rytui” sakė P. Stroilovas.
Šnipas tiki oficialia versija
Tiesa, ne visi rusų disidentai linkę manyti, kad B. Berezovskio gyvybės siūlą perkirpo Kremliaus siųsti agentai.
Vienas iškiliausių rusų disidentų, buvęs dvigubas KGB ir MI5 agentas Olegas Gordijevskis, kuris 2007-aisiais buvo karalienės Elizabeth II apdovanotas Šv. Mykolo ordinu už nuopelnus Jungtinės Karalystės žvalgybai, labai įtariai žvelgia į artimųjų bandymus B. Berezovskį paversti kankiniu kovojant su autoritariniu V. Putino režimu.
„Esu lankęsis tuose namuose, kuriuose mirė B. Berezovskis. Šiek tiek su juo bendravau, nors artimi draugai nebuvome. Man atrodo, kad įsiveržti į tą jo tvirtovę pavieniam žudikui būtų buvę itin sunku.
Britų policijos pateikiama oficiali versija man atrodo įtikinama. B. Berezovskis buvo politiškai ir finansiškai sužlugdytas asmuo. Jis nuo Boriso Jelcino laikų buvo pripratęs gyventi pačiame politinių ir ekonominių intrigų epicentre.
Pamažu jo įtaka blėso ir finansinės galimybės seko. O naujos veiklos, pavyzdžiui, akademinės, kaip dariau aš, jis Anglijoje nesusirado. Gaila, juk jis buvo tikrai gabus taikomosios matematikos atstovas. Tačiau man net nekyla abejonių, kad didžiausią smūgį jis patyrė praėjusių metų rugpjūtį, kai triuškinamai pralaimėjo R. Abramovičiui”, – „Lietuvos rytui” sakė O. Gordijevskis.
Anot jo, esą nėra jokių abejonių, kad tas B. Berezovskio fiasko teisme buvo ne tik R. Abramovičiaus, bet ir V. Putino pergalė. Juk Kremlius gavo progą visam pasauliui sakyti: „Štai, matote, jūs tą oligarchą vadinote kovotoju už demokratiją, o jis tėra melagis ir vagis.”
„Apie velionį negražiai kalbėti netinka, bet manau, kad B. Berezovskis padarė itin svarbią klaidą. Jis jau būdamas čia, Didžiojoje Britanijoje, su V. Putino režimu bandė kovoti chaotiškai taškydamas savo milijonus, kai reikėjo visiškai ko kito.
Jis turėjo atskirti, kur yra jo asmeniniai piniginiai interesai, o kur – demokratinės Rusijos reikalai. Manau, kad jis visada painiojo šiuos dalykus. Dar per anksti kalbėti, kaip B. Berezovskį traktuos istorikai, bet neabejoju, kad jam skirtas paragrafas turės pačių įvairiausių pustonių”, – „Lietuvos rytui” sakė rusų disidentas ir britų žvalgas bei rašytojas O. Gordijevskis.
Beje, įdomu tai, kad vienas pirmųjų užuojautą nusiuntė R. Abramovičius.
„Priimkite mano gilią užuojautą šiuo jums sunkiu metu”, – tokią žinutę per savo atstovą B. Berezovskio artimiesiems nusiuntė ne kas kitas, o R. Abramovičius.
Titanų kovą laimėjo R. Abramovičius
B. Berezovskio privatus ieškinys R. Abramovičiui Londono komerciniame teisme pernai tapo unikaliu įvykiu pasaulinėje teismų istorijoje.
Vyresnysis oligarchas pateikė asmeninį 6,6 milijardo dolerių ieškinį savo jaunesniajam mokiniui. Tai didžiausia visų laikų suma privačiame ginče. Šio proceso B. Berezovskis siekė net 7 metus.
Aukščiausios prabos teisininkų komandos Londone gerą pusmetį ginčijosi dėl Rusijos naftos milžino „Sibneft” akcijų.
B. Berezovskio komanda tvirtino, kad šiam oligarchui priklauso 50 proc. korporacijos ir kad R. Abramovičius sulaužęs nerašytinį „džentelmenų susitarimą”, kai pasisavino visą „Sibneft” akcijų paketą.
Britų teisėjai ledi Elizabeth Gloster proceso metu netgi teko mokytis rusiško kriminalinio žargono, mat, R. Abramovičiaus teigimu, B. Berezovskis nebuvo joks „Sibneft” savininkas, o tik politinę protekciją garantuojanti „kryša” (išvertus iš rusų k. – „stogas”, mafijos apsauga).
Finalinis E. Gloster verdiktas buvo tikras dūris peiliu į B. Berezovskio reputaciją. Gana sofistikuotais tarptautiniais žodžiais teisėja pasakė buvusiam „oligarchinio kapitalizmo ideologui” labai nemalonią tiesą: kad jis yra melagis.
„Jūs – visiškai nepatikimas liudininkas. Tiesą jūs traktuojate kaip tam tikrą pereinamąją koncepciją, kurią galima lankstyti taip, kad ji atitiktų tos dienos interesus”, – tuomet sakė E. Gloster, nusprendusi, kad B. Berezovskis iš R. Abramovičiaus negaus nė penso.
Maža to, pralaimėjusiam oligarchui teko apmokėti milijonines sąskaitas ne tik savo advokatams, bet ir priešininko komandai. Bendra suma – iki 100 milijonų svarų sterlingų (apie 400 mln. litų).
