Prancūzijos socialistų vyriausybės populiarumui dvejus jos valdymo metus smunkant, gerai atrodantis vidaus reikalų ministras M.Vallsas buvo kone vienintelis, sugebėjęs pasipriešinti šiai tendencijai.
Laisvai bendraujantis su žurnalistais ir natūraliai besielgiantis prieš televizijos kameras, šis Barselonoje gimęs 51 metų politikas pelnė viso politinio spektro rinkėjų pagarbą savo dinamiška prieiga dėl „Prancūzijos vyriausiojo policininko“ darbo.
Griežtos jo kalbos dėl nusikalstamumo ir nesaugumo pavertė jį kiekvieno dešiniųjų rinkėjo mėgstamiausiu kairiuoju.
Dėl tokio stiliaus ir jo vykdomos politikos jis buvo lyginamas su buvusiu britų ministru pirmininku Tony Blairu, bet tai toli gražu nėra komplimentas daugeliui Prancūzijos kairiųjų.
„Jis girdi tik dešine ausimi“, – pajuokavo Pierre'as Laurent'as, Komunistų partijos nacionalinis sekretorius, pirmadienį išgirdęs apie M.Vallso paaukštinimą.
Pernai spalį M.Vallsas sulaukė griežtos kritikos dėl 15-metės romų mergaitės ir jos šeimos deportavimo į Kosovą – po to, kai ta mergaitė buvo išvesdinta iš autobuso per mokinių ekskursiją.
Kritikai, kurie kaltino policiją pažeidus mergaitės teises, užsipuolė ministrą ir reikalavo jo atsistatydinimo.
Tačiau apklausos rodė, kad didžioji dauguma rinkėjų jį rėmė, be to, jis išsaugojo ir F.Hollande'o, su kuriuo asmeniškai artimai bendrauja, pasitikėjimą.
Dygus naujojo premjero charakteris
Ir draugai, ir kolegos M.Vallsą vadina dygaus charakterio žmogumi. Žaliųjų ministrė Cecile Duflot, kuri paskelbė, kad nedirbs jo naujojoje vyriausybėje, kaip žinia, negali jo pakęsti ir davė jam pravardę Pepė – pagal ypač užsispyrusį ispanų berniuką iš vienos istorijos apie Asteriksą.
Tačiau atrodo, kad jo asmenybė turi ir šiltesnę bei charizmatiškesnę pusę.
„Jis sako dalykus su tam tikru garbingumu, tam tikru aiškumu ir taip, kartais – su tam tikru šiurkštumu“, – sakė Alainas Baueris, garsus prancūzų kriminologas ir M.Vallso draugas nuo studijų laikų.
„Jis turi vitališkumo, dinamizmo, energijos – ir tai sutelkia žmones aplink jį. Kai girdžiu žmones sakant, kad prezidentas turėtų nerimauti, galvoju, kad tai – kvaila. Nėra lojalesnio žmogaus už Manuelį“, – sakė jis.
Apklausos nuolat rodo, kad M.Vallsas yra populiariausias Prancūzijos politikas, nors pernai buvęs 70 proc. pritarimas jo darbui pastaruoju metu sumažėjo dėl jo griežtos pozicijos bandant uždrausti antisemitišką komiką Dieudonne M'balą M'balą.
Tai pakenkė jo autoritetui Dieudonne šalininkų ir įtakingų Prancūzijos žodžio laisvės gynėjų akyse, bet juo ir toliau žavisi dauguma rinkėjų, tarp jų – kai kurios moterys, kurioms daro įspūdį jo iberiška išvaizda ir nepriekaištingi kostiumai.
Žurnalo „Elle“ užsakymu pernai atlikta apklausa parodė, kad penktadaliui prancūzių patinka mintis apie „aistringą romaną“ su antrąkart vedusiu ministru. Tokie rezultatai sužavėjo žavingąją M.Vallso antrąją žmoną, profesionalią smuikininkę Anne Gravoin.
„Manuelis absoliučiai to nusipelno ir, beje, daug daugiau, – tada sakė ji. – Jis – labai mielas vyras“.
Šis keturių vaikų tėvas taip pat neatitinka tipiško prancūzų politiko stereotipo kalbant apie biografiją ir išsilavinimą.
Katalonų menininko, kuris iš Ispanijos išvyko valdant diktatoriui Francisco Franco, sūnus Prancūzijos pilietybę gavo tik būdamas 20-ies. Jis nestudijavo elitiniame universitete ENA, kurį baigė F.Hollande'as ir daugelis kitų Prancūzijos politinio elito narių.
Dėl savo šaknų jis puikiai kalba trimis užsienio kalbomis – katalonų, ispanų ir italų.
Studijų laikais įstojęs į Socialistų partiją, M.Vallsas pelnė modernizuotojo reputaciją ir vienu metu net siūlė iš jos pavadinimo išbraukti žodį „socialistų“.
Daugelį savo partijoje jis papiktino užsipuldamas kai kurias iš jos „šventų karvių“, tarp jų – 35 valandų darbo savaitę.
Ekonominės politikos klausimais jo pažiūras paveikė verslui palanki, lanksti naujausios skandinavų socialdemokratų kartos prieiga, labai nutolusi nuo radikalaus Socialistų partijos kairės neokeinsianizmo.
M.Vallsas dirbo virtinėje postų parlamente ir partijoje, o 2001-aisiais buvo išrinktas problemiško, daugiakultūrio Paryžiaus priemiesčio Evri meru. Po metų jis buvo išrinktas į Nacionalinę Asamblėją.
Jis liko partijos autsaideriu, kurį daugelis išjuokė kaip slaptą dešinįjį ir žmogų, su kuriuo sunku dirbti.
Tai M.Vallso neišmušė iš vėžių ir 2011 metais jis dalyvavo Socialistų partijos pirminiuose rinkimuose dėl kandidato į prezidentus, bet gavo tik 6 proc. balsų ir galiausiai parėmė F.Hollande'ą. Paskui jis vadovavo F.Hollande'o rinkimų kampanijos komunikacijai.
Kai F.Hollande'as tapo prezidentu, M.Vallsui buvo atsidėkota vidaus reikalų ministro postu. Jis iškart sukėlė bangas tęsdamas ginčijamą ankstesnės vyriausybės politiką likviduoti iš Rytų Europos atvykusių romų stovyklas.
Jis susirėmė su teisingumo ministre Christiane Taubira dėl baudžiamosios teisės reformų, kurias laiko per švelniomis nusikalstamumo atžvilgiu, ir sukėlė triukšmą pareiškęs, kad benamiai romų migrantai turėtų būti „nuvežti atgal prie sienos“, nes niekada nepritaps prie visuomenės.
Net kai kurie jo kolegos vyriausybėje užsiminė, kad tas komentaras buvo rasistinis, bet, paskatintas didėjančio populiarumo, M.Vallsas atsisakė atsiprašyti, o F.Hollande'as jį palaikė. Galbūt prezidentas žinojo, kad vieną dieną jam jo prireiks.
