Šios savaitės Europos Parlamento rinkimai įvyks egzistuojant ekonominei situacijai, kuri kelia didžiausią nerimą nuo ketvirtojo dešimtmečio laikų.
Tai pirmas kartas nuo Graikijos krizės pradžios, kai žmonės turės galimybę išreikšti savo pažiūras visoje Europoje vyksiančiuose rinkimuose.
Tačiau daliai žmonių kelia nerimą didelė tikimybė, kad daug vietų Europos parlamente šįmet pavyks laimėti ekstremistams ir labai rasistiškai nusiteikusioms partijoms, rašo A.Brummeris
Vėluoja spręsti problemas
Britų apžvalgininko komentare teigiama, kad galimybę į valdžią ateiti radikaliajai dešinei sudarė neišspręstos eurozonos problemos ir kontinente susidarę ekonominiai nesklandumai.
Žinoma, Briuselis paskutiniu metu teigia, kad blogiausi eurozonos krizės laikai jau praeityje, ir netrukus pavyks atsitiesti.
Teigiama, kad tai įrodo kritusi palūkanų, kurias silpnesnės Europos šalys turi sumokėti skolindamosi pinigus užsienio rinkose, norma. Tačiau laikyti šiuos mažėjančius rodiklius ženklu, kad situacija stabilizavosi, reiškia neteisingą Europos ekonomikoms gresiančių rizikų suvokimą, teigia ekonomikos apžvalginikas.
Panašiai vertinamos ir Europos Centrinio banko pastangos kontroliuoti svarbiausius eurozonoje veikiančius bankus. Manoma, kad taip buvo atstatyta sveika finansinės sistemos būklė.
Tačiau, anot A.Brummerio, tiesa ta, kad bankų sistemos atstatymas, kuris būtinas ekonominės galios sustiprinimui, Europoje yra menkai prasidėjęs. Tai reiškia, kad smulkiajam verslui dažnai yra neįmanoma gauti paskolų.
Rodikliai nedžiugina
Europoje 26 milijonai žmonių yra bedarbiai.
Periferinėse ekonomikose, tokiose kaip Ispanija ar Graikija, jaunimo nedarbo rodiklis viršija 50 procentų. Šiose valstybėse jaučiamas didelis visuomenės nusivylimas, kuris gali tęstis dar ilgai.
Pirmame 2014 m. ketvirtyje nei vienoje iš 17 eurą įsivedusių šalių nebuvo užfiksuotas augimas.
Bendras rodiklis pakilo 0,2 procento, t.y., pusę Briuselio prognozuoto skaičiaus.
Iš tiesų, jei Vokietija, kurios ekonomika paaugo 0,8 procento būtų išimta iš bendro duomenų rodiklio, likusioms regiono šalims būtų konstatuota ekonominė stagnacija.
Prancūzijoje ir Italijoje, šalyse, esančiose antroje ir trečioje pagal dydį vietoje bendros valiutos zonoje, augimas buvo lygus nuliui.
Prancūzijoje šiuo metu susidariusi sudėtinga ekonominė ir socialinė situacija. Šalis aną savaitę sulaukė kritikos iš Tarptautinio valiutos fondo dėl didelių mokesčių, kurie mažina ekonomikos galimybes atsigauti.
Šiame kontekste susidarė terpė Jean-Marine Le Peno vadovaujamai radikaliųjų dešiniųjų „Nacionalinio fronto“ partijai pasiekti laimėjimų savivaldybių rinkimuose. A.Brummeris teigia, kad sėkmė šią partiją lydės ir sekmadienio Europos parlamento rinkimuose.
Eurozonoje po truputį kyla ir kitas ekonominis pavojus, kuris gali dar labiau prisidėti prie neramumų.
Nuo 2013 m. sausio, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą (kuris apskaičiuojamas pagal vartotojo pirkinių krepšelio kainą), infliacijos mastai yra sumažėję. Tačiau defliacija, kurios kryptimi juda eurozona, taip pat gali būti pavojinga.
Pergale džiaugsis ekstremistai
Europos Centriniui bankui visuomet tenka nelengva užduotis mėginant susidoroti su ekonomine situacija. Šalių nacionaliniai centriniai bankai gali veikti tokiose situacijose savarankiškai, tuo tarpu Europos centrinis bankas turi gauti visų eurozonos šalių vadovų sutikimus, jei nori investuoti milijardus eurų į Europos ekonomiką.
Galimybė, kad Europa nesugebės susidoroti su ekonominėmis problemomis ir dėl jų kils socialiniai neramumai, yra gąsdinanti.
Atrodo, kad būsimasis Europos parlamentas bus pripildytas ekstremistų, pradedant nuo pavojingai rasistinės „Jobbik“ partijos Vengrijoje ir baigiant Graikijos radikaliosios dešinės „Auksine aušra“, rašo britų ekonomikos apžvalgininkas.
Tokią nerimą keliančią perspektyvą ignoruoja eurozonos proponentai, kurie jau nuo pat projekto pradžių buvo įspėjami, kad pinigų sąjunga, be šalių narių ekonomikas stabilizuojančios fiskalinės sąjungos, galiausiai gali subyrėti.
Eurozonoje esantis šalių mišinys - nuo stiprios Vokietijos iki didelių vilčių neteikiančių ekonomikų pietuose – sukūrė finansinę nelygybę, kuri lėmė apmaudą, neramumus, kelių milijardų dolerių finansinę pagalbą, pražūtingą nedarbo lygį, o dabar ir defliacijos šmėklą ir politinį ekstremizmą.
Parengė Jorūnė Kazlauskaitė
