Prancūzijos gyventojai protesto balsais išsirinkę Poną Normalųjį praėjus simbolinėms 100 jo darbo dienų galiausiai pareiškė savo tikrąją nuomonę.
O ji tokia: 54 proc. prancūzų yra nepatenkinti F. Hollande’o veiksmais ir vis labiau abejoja jo gebėjimais spręsti šalies problemas. Įspūdinga, turint galvoje, kad už F. Hollande’ą savo balsą atidavė labai panašus skaičius prancūzų.
Tiesa, tai rodo dešiniųjų dienraščio „Le Figaro” užsakyta bendrovės IFOP viešosios nuomonės apklausa.
Galbūt ji netiksli ar net apgaulinga? Ir ar pasitikėjimas F. Hollande’u išties smunka?
Populiarus niekada nebuvo?
„Nesutikčiau su tuo. F. Hollande’as į valdžią atėjo daugiausia dėl protesto balsų, o ne dėl savo išskirtinumo. Žmonės tiesiog daugiau nenorėjo matyti Nicolas Sarkozy prezidento poste.
Taigi pats F. Hollande’as net nebuvo labai populiarus”, – „Lietuvos rytui” nukirto Paryžiaus politikos mokslų instituto „Sciences Po” dėstytojas, politologas ir ekonomistas Thomas Guenole.
F. Hollande’as dar iki rinkimų nebuvo labai populiarus, ypač tarp pasiturinčių prancūzų. Turčiai išties greitai galėjo įsitikinti, kad nuomonės apie F. Hollande’ą keisti neverta – nauji mokesčiai daugiau nei milijoną eurų uždirbančius prancūzus turtuolius jau privertė krautis lagaminus. Bet tai, pasak Th.Guenole, tik pradžia.
Mat dabar F. Hollande’o laukia išbandymai, kai teks priimti nepopuliarius sprendimus siekiant išgelbėti buksuojančią šalies ekonomiką.
Į politiką grįš N. Sarkozy?
Th. Guenole yra beveik įsitikinęs, kad F. Hollande’ui nepavyks. O kas tuomet? Tada jau 2017 metais suveiks švytuoklės dėsnis, ir į Respublikos vadovo kėdę grįš N. Sarkozy. Kodėl jis? Nes tarp dešiniųjų nėra kito realaus pretendento į kandidatus.
„Yra nemažai priežasčių, kodėl, mano nuomone, taip nutiks. Viena jų – dėl to, kad Prancūziją iki pat 2016 metų lydės ekonominis nuosmukis.
Viešųjų finansų situacija sudėtinga, augimas yra sumažėjęs. F. Hollande’o valdymo penkmetį lydės taupymo priemonių ir didėjančių mokesčių naštos šešėlis arba valstybės makroekonominės prognozės, žyminčios finansinę stagnaciją”, – niūrią prognozę piešė Th.Guenole.
Taigi, mokslininko nuomone, per 5 metus sėkmingai pasirodęs opozicijoje, pasitaisęs savo reputaciją ir sukaupęs aiškų pranašumą prieš kitus kandidatus N. Sarkozy dar gali su trenksmu grįžti į didžiąją politiką.
Akivaizdu, kad politika jam yra įdomesnė už advokato duoną. Nors po pralaimėtų rinkimų jis ir pareiškė pasitrauksiąs iš politikos, dabar atrodo, kad Supersarkozy dėl nesugebėjimo nustygti vietoje vadintas N. Sarkozy per anksti pasakė „sudie”.
Štai pailsėjęs su žmona Carla Bruni ir jųdviejų dukrele Prancūzijos pietuose, nepraėjus nė 100 dienų, jis sugrįžo.
Ir pasireiškė ten, kur jis buvo stipriausias – tarptautinės politikos klausimais.
Tiesa, išsakęs savo poziciją dėl Sirijos krizės N. Sarkozy sukėlė audrą, mat Prancūziją į karą Libijoje įvėlęs tuometis prezidentas norėtų, kad Paryžius suduotų geležinį smūgį ir Basharo al-Assado režimui.
Tačiau akivaizdu, kad N. Sarkozy kitoks būti negali. O koks gali būti F. Hollande’as?
Pernelyg malonus prezidentas
Politologai siūlo pirmiausia pažvelgti į praeitį. Tad kuo gi skyrėsi F. Hollande’o ir N. Sarkozy darbo pradžia?
„Pirmiausia komunikacija, – tikino Th.Guenole. – N. Sarkozy buvo ryškus ir aktyvus, o F. Hollande’as – daug mažiau matomas ir tylesnis. Jis savo darbą, pagal Konstituciją, supranta kaip buvimą aukščiau partijos ir valdyti leidžia ministrui pirmininkui Jeanui Marcui Ayrault.
Skirtingai nei N. Sarkozy, jis išsklaido visuomenės nuomonę, užuot kaitinęs stiprius jausmus.
F. Hollande’ui apibūdinti paprastai vartojami būdvardžiai „geras” ir „drovus”, kokie niekada nebuvo vartojami apibūdinant N. Sarkozy. Prieš rinkimus nuo superaktyvaus ir nervingo N.Sarkozy pavargusiems prancūzams tai patiko, o dabar F. Hollande’o nuobodumas ima erzinti.
„Neskubėkite jo teisti. Jis tiesiog dar nespėjo daug nuveikti, bet yra padorus žmogus ir politikas”, – prezidento, už kurį balsavo, stojo ginti populiariajame dvidešimtame Paryžiaus rajone gyvenanti ponia Nicole.
Ne visiems jo toks valdymo stilius atrodo normalus. Apžvalgininkai ragina F.Hollande’ą pateikti daugiau informacijos apie savo politinius planus ir prioritetus. Prancūzai nori aiškaus plano.
Mat F. Hollande’as dar nepaaiškino, kaip jis ketina įgyvendinti savo prieštaringai vertinamus rinkimų pažadus – atgaivinti ekonomikos augimą ir kartu sumažinti ekonomikos deficitą iki trijų procentų.
Kaip tai padaryti? Juk tai neįmanoma. Ką jūs dėl to manote, pone prezidente?
O prezidentas tyli arba ramiai murma panosėje. Kai kurie žurnalistai spaudos konferencijose net pradėjo šaipytis iš jo tylaus tono. Posakį „malonus prezidentavimas” pavartojo bent keli transliuotojai F. Hollande’o darbo manierai apibūdinti.
Netgi Prancūzijos centro kairės laikraštis „Liberation” išėjo su antrašte pagrindiniame puslapyje: „Labai vidutiniška François Hollande’o vasara”.
Įvykdytų pažadų nedaug
Ką F. Hollande’as ir jo komanda jau suspėjo nuveikti? Labiausiai buvo siekiama rasti papildomą 7,2 mlrd. eurų pajamų šaltinį, kad, ginkdie, Prancūzija neviršytų šiemet siektino biudžeto deficito rodiklių ir nesuerzintų ir taip jau įtariai šnairuojančių kreditorių. Ką gi pasiūlė Ponas Normalusis?
Socialistas pirmiausia padarė ryškų posūkį nuo ankstesnės politikos ir atnaujino užmokesčio už viršvalandžius apmokestinimą. Taip padėtas taškas iki tol taikytoms išimtims ir valstybės subsidijoms. Dirbi viršvalandžius? Pats kaltas, o ne valstybė, ji tau neduos nė cento. Ekonomistų manymu, toks F.Hollande’o žingsnis atrodo logiškas – mat tokia prieštaringai vertinta praktika nepasiteisino.
„Dirbkite daugiau ir uždirbkite daugiau”, – toks buvo N. Sarkozy šūkis per 2007 metų rinkimų kampaniją. Ja siekta paskatinti ekonomikos augimą ir liberalizuoti darbo rinką.
Iš tiesų ši reforma nepadarė nieko, kad papildytų darbuotojų kišenes ir, anot kai kurių analitikų, kainavo valstybei 25 mlrd. eurų.
Kitu įstatymu F. Hollande’as užsimojo prieš mokesčius, kuriuos sumoka darbdaviai už savo darbuotojus.
Ankstesnė vyriausybė tuos mokesčius buvo perkėlusi ant plačiosios visuomenės pečių.
Tad socialistui neliko nieko kito, kaip pradėti įgyvendinti per rinkimų vajų dalytus pažadus, kad, girdi, išskirtinio indėlio bus reikalaujama tik iš tų, kurie gali tai sau leisti – turtingųjų.
Tačiau jau per pirmąjį mėnesį susidūrus su turtingųjų pasipriešinimu ir masine pajamų emigracija sprendimai dėl 75 proc. mokesčio tarifo tiems, kurie uždirba daugiau nei milijoną eurų, ir 45 proc. mokesčio tarifo tiems, kurie uždirba daugiau nei 150 tūkst. eurų per metus, atidėti iki rudens. Tiek pažadų.
Minimalus darbo užmokestis padidintas simboliniais 2 procentais, nors žadėta bent dvigubai daugiau. Tai veikiau akibrokštas nei džiugi žinia profsąjungoms ir mažas pajamas gaunantiems F. Hollande’o rėmėjams.
Antai koncerno „Peugeot Citroën” paskelbimas apie 3 tūkst. darbo vietų sumažinimą ir vienos iš savo gamyklų uždarymą F. Hollande’ui jau atsirūgo. Jo ministrai buvo nušvilpti mitinge, o komunistuojančių prancūzų lyderis Jeanas Lucas Melanchonas su minia šaukė: „Prezidente, ko verti jūsų pažadai atkurti pramonę?”
Tad kol kas visi F. Hollande’o „laimėjimai” nublanksta prieš nevykdomus pažadus, kurių, kaip prancūzai vis labiau įtaria, ir neketinama vykdyti. Bet juk šalies prezidentas atsakingas ir už užsienio politiką, gal tarptautinėje arenoje jam sekasi geriau? Deja, net ištikimiausi F.Hollande’o rėmėjai to negalėtų tvirtinti.
Turėjo paklusti Berlynui
Per rinkimus F. Hollande’as žadėjo: į Prancūzijos interesus bus atsižvelgta, o prancūzų nemėgstamas ir N. Sarkozy patvirtintas ES fiskalinės drausmės paktas bus persvarstytas.
„Europa negali vien taupyti”, – šypsodamasis triumfo akimirką audringais prancūzų plojimais dar vasaros pradžioje mėgavosi F. Hollande’as.
O birželio pabaigoje po Europos Sąjungos viršūnių susitikimo jis stovėdamas prieš kamerų objektyvus iškilmingai pareiškė: „Europa pasikeitė teisinga kryptimi.” Esą paklausė Prancūzijos vadovo.
Vis dėlto tai tebuvo dūmų uždanga. F. Hollande’ui ne tik nepavyko tesėti savo žodžio. Daugelis prancūzų jaučiasi tiesiog apmauti. N. Sarkozy ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel prastumta sutartis dėl drausmės išliko nė kiek nepakitusi. Kitaip sakant, į Berlyną su A.Merkel derėtis važiavęs F. Hollande’as buvo nuleistas ant žemės geležinės kanclerės. Prezidento kritikai tai vadina antausiu, o prancūzų kairieji siunta.
Kodėl? Nes naujoji sutartis esą leidžia Briuseliui kištis į Prancūzijos politiką, skiriant baudas, jei Paryžius viršys biudžeto deficitą bent 0,5 proc. Tokia vokiška tvarka. Ir dabar jau vėlu teisintis, kad jai pritarė N. Sarkozy, – prancūzus siutinančius punktus pakeisti žadėjęs F. Hollande’as tyliai nusileido.
F. Hollande’ui pavyko pasiekti tik simbolinį 1 proc. ES bendrojo vidaus produkto vertės (130 mlrd. eurų) augimo paktą. Dar labiau simboliška tai, kad didžiąją dalį pateiktų pasiūlymų sudarė jau anksčiau Europos Komisijos numatytos priemonės.
Taigi Vakarų fronte F. Hollande’ui taip pat nepavyko pasiek perkėlė ti nieko nauja.
Neišvengiamai artinasi audra?
O štai vietos ekonomiką skatinti vien pažadais F. Hollande’ui, regis, nepavyks. Nejau reikės išduoti socialistinius principus?
To klausė prancūzai, kai savaite anksčiau negu planavo grįžęs iš atostogų prezidentas susitiko su premjeru aptarti, ką daryti su 2013 metų biudžetu. Išeities nerasta – tad biudžetą teks karpyti. Ne šiaip skyles lopyti, o rasti būdų, kaip sutaupyti 33 mlrd. eurų. Atrodo daug? Bet net ir to gali neužtekti, norint grąžinti Prancūzijos bendrąjį vidaus produktą į trijų procentų ribas – tai dar vienas pažadas.
O ekonomistai juokiasi – mat Prancūzijos ekonomikos augimas antrąjį šių metų ketvirtį ir taip sustojo, o vėliau gali ir dar susitraukti.
Tačiau užsispyręs prezidentas vis tiek tikina, kad kitų metų biudžetą planuoja remdamasis optimistinėmis – augimo prognozėmis.
Bet optimistų Prancūzijoje vis mažiau. O jei skeptikų žodžiai pasitvirtins, šalies laukia visa virtinė prezidentui nemalonių įvykių: stojanti ekonomika vis labiau baidys tarptautinius kreditorius – teks brangiau skolintis.
Todėl reikės dar labiau didinti mokesčius, o tai – išbandymas ir taip trapiai prancūzų kantrybei. Tad N. Sarkozy atsikratę prancūzai jau kitą vasarą gali socialistui prezidentui priminti, ką reiškia masinių protestų ir streikų banga.
Tikriausiai to prieš 100 dienų Prancūzijai tarnauti prisiekęs F.Hollande’as nesapnavo nė blogiausiame sapne.
