Vieną rugsėjo dieną, suskambus bažnyčios varpams, kurių gaudesys buvo sustiprintas garsiakalbiais, maždaug 50 tūkstančių žmonių vienu metu suklupo. Lenkijos sostinėje Varšuvoje prasidėjo mišios po atviru dangumi.
Vaizdas tarsi turėjo parodyti, kokia Lenkijai svarbi katalikybė. Tačiau maldas šalyje vis dažniau sudrumsčia modernumas.
Liberalai prieš konservatorius
Pavyzdžiui, kai kurie į minėtąsias mišias pavėlavę tikintieji pamokslų turėjo klausytis stovėdami šalia sekso prekių parduotuvių ir klubų, kurių vitrinose švietė pasiūlymai nusipirkti „egzotinį šokį“.
Lenkijos visuomenė keičiasi. O su ja – ir šalies gyventojų, ir Katalikų bažnyčios santykiai. Valstybėje, kurios premjerai dar neseniai prašydavo Bažnyčios palaiminimo prieš priimdami svarbius sprendimus, religija praranda savo įtaką.
Visuomenės apklausos rodo, kad žmonių, reguliariai einančių į bažnyčias ar apskritai besimeldžiančių, skaičius nuolat mažėja.
O dabar visa serija naujų iniciatyvų – dėl dirbtinio apvaisinimo, valstybės subsidijų Bažnyčiai nutraukimo ir homoseksualų teisių – meta iššūkį ir katalikybės vaidmeniui valstybės gyvenimui.
„Norime visiškai atskirti pasaulietinę valstybę nuo religijos, - teigė liberaliam Palikoto judėjimui, per pernykščius parlamento rinkimus netikėtai užėmusiam aukštą trečiąją vietą, Seime atstovaujantis parlamentaras Andrzejus Rozenekas. – Bandome parodyti lenkams, kad yra kitokių vertybių.“
Provokuojanti mero iniciatyva
Pokyčiai pasiekė net švenčiausią Lenkijos vietą – Čenstakavos miestą į pietus nuo Varšuvos. Čia ant kalvos Pauliečių vienuolyne saugoma garsioji Čenstakavos Dievo Motinos, dar vadinamos Juodąja Madona, ikona.
Ji garsėja tuo, kad XIII amžiuje totoriai Marijai čia neva perrėžė skruostą. Iš sužeistos vietos esą ėmė tekėti kraujas ir totoriai puolę į paniką išsilakstė.
Į Čenstakavą nuolat plūsta maldininkai. Susigrūdę vienuolyne, jie stengiasi bent akies krašteliu pamatyti garsiąją Juodąją Madoną.
Tačiau tikinčiuosius neseniai nuliūdino 38 metų Čenstakavos meras Krzysztofas Matyjaszczykas, pateikęs Lenkijai gana radikalų pasiūlymą – miesto lėšomis padėti vietos šeimoms susilaukti vaikų po dirbtinio apvaisinimo.
Šiai procedūrai prieštarauja Katalikų bažnyčia – tikintieji tvirtina, kad ji nenatūrali.
„Čia iš tikrųjų yra nemažai žmonių, kuriems nepatinka mano iniciatyva“, - sutinka K. Matyjaszczykas, save vadinantis jaunesnės kartos politiku. Jis įsitikinęs, kad elgiasi taip, kaip įprasta šiuolaikiškoje, europietiškoje visuomenėje.
„Nereikia į šią diskusiją žvelgti kaip į politinę, ideologinę. Vienai grupei žmonių tiesiog reikia pagalbos, o kita turi galimybių ją suteikti. Galima arba žmonėms padėti, arba apsikasti galvą smėlyje ir apsimesti, kad problemos nėra“, - tikina K. Matyjaszczykas.
Lenkijos vyskupų konferencijos atstovas Jozefas Klochas vis tiek įsitikinęs: „Tai politiniai žaidimai, nieko daugiau.“
Sumažėjo aktyvių tikinčiųjų
Lenkijos ryšys su katalikybe – istorinis. Bet naują postūmį jam suteikė Karolis Wojtyla iš Krokuvos, vėliau išrinktas popiežiumi Jonu Pauliumi II.
1979 metais lankydamasis savo tėvynėje, kurią tuo metu valdė nepopuliarus komunistinis režimas, šis pontifikas pasakė pamokslą per mišias Varšuvoje. Vienu metu Jonas Paulius II pareiškė: „Lai Šventoji Dvasia nusileidžia ir pakeičia žemės veidą. Šios žemės veidą.“
Siunčiama žinutė buvo aiški. Jau po metų Lecho Walesos vadovaujamas judėjimas „Solidarnosc“ pradėjo masinį darbininkų streiką, o po šio jau sekė komunistų valdžios žlugimas.
Šiandien apartamentus, kuriuose priimami Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio svečiai, įrengta koplyčia, 93 proc. lenkų save laiko katalikais, o bažnyčios per mišias dažnai sausakimšos.
Tačiau lygiai taip pat akivaizdu, kad lenkai tikėjimo nelaiko šventa, kone neliečiama tema. Lenkija eina Ispanijos ir Italijos pramintu keliu – šiose šalyse žmonių religingumas slopo jiems vis geriau gyvenant.
Nuo 2005 metų kasdien besimeldžiančių lenkų sumažėjo nuo 56 proc. iki 38 proc. O į bažnyčią per savaitę vidutiniškai nueina ne 58 proc., o 52 proc. šalies gyventojų.
Nusisuka vis daugiau jaunimo
21 metų matematikos studentas Blazejus Modelskis teigia vaikystėje vaikščiodavęs į bažnyčią, bet dabar tai daro tik per draugų vestuves.
„Jauni žmonės šiandien yra daug labiau nepriklausomi, jie stengiasi patys kontroliuoti savo likimą be visokių ritualų ir mišių, atmintinai išmoktų maldų. Nematau jokios gilesnės prasmės“, - tvirtina B. Modelskis.
Varšuvos universitete studijuojanti Aleksandra Miszczak pritaria. Ji esą bandė pamilti Dievą, tačiau buvo priblokšta Bažnyčios pozicijos tokiais klausimais, kaip homoseksualių asmenų partnerystė.
„Tarp homoseksualių žmonių yra daug mano draugų. Todėl aš nesuprantu: kodėl jie turėtų būti diskriminuojami, jei vienas kitą myli taip pat stipriai, kaip ir aš savo vaikiną?“ – klausia mergina.
Naujoji, pasaulietiškesnė Lenkija kelia tūžmingą konservatyviosios šalies dalies reakciją. Varšuvoje į mišias lauke renkasi šimtai plakatais mosikuojančių opozicinės Teisės ir teisingumo partijos aktyvistų.
„Kada Lenkija nustos elgtis kaip beždžionė ir nuolat mėgdžioti Vakarus? Kalbu apie visus tuos gėjus ir lesbietes? - piktinosi vidutinio amžiaus Stanislawas. – Tik Jėzus išgelbės mūsų šalį.“
Siekia įtvirtinti permainas
Kad ir kaip piktintųsi Lenkijos konservatoriai, valstybės ir Bažnyčios santykis Lenkijoje keičiasi. Vienas pokyčių iniciatorių – Administracijos ir skaitmenizacijos ministras Michalas Boni, keičiantis sistemą, pagal kurią finansuojama Bažnyčia.
Dabar valstybė Katalikų bažnyčiai kasmet atseikėja apie 20 mln. eurų ir sumoka pensijas bei sveikatos draudimo įmokas dvasininkams. Lėšų skiriama ir kitų religijų atstovams.
M. Boni siekia pakeisti tvarką. Ministras norėtų, kad piliečiai turėtų pasirinkimą ir galėtų savo nuožiūra paskirti 0,3 proc. nuo sumokamų mokesčių savo pasirinktai religijai. Bažnyčia, žinoma, prieštarauja.
„Pertvarka nenukreipta prieš Bažnyčią. Tačiau jau laikas keisti filosofiją. Sprendimus, kaip leisti pinigus, turėtų priimti patys piliečiai“, - aiškina M. Boni, kurio teigimu, tokią religijų finansinio rėmimo tvarką jau nustačiusios kelios ES valstybės, tarp jų – Italija ir Vokietija.
Bažnyčia priima patį reformos principą, tačiau tvirtina, kad jai reikia ne mažiau 1 proc. piliečių sumokamų mokesčių. Esą priešingu atveju lėšų neužteks.
