Kinijoje dabar yra daugiau nei 185 milijonai vyresnių nei 60 metų žmonių.
Jų skaičius 2050-aisiais išaugs iki 430 milijonų. Pagal gyventojų skaičių gausiausia planetos valstybė sensta.
O Xi Zhiyong’as, senjorų prieglaudos „Cherish-Yearn” prezidentas, tuo džiaugiasi.
Yra ko – klientų netrūksta. Bet ar taip bus ir toliau, priklausys ir nuo kultūrinės kovos – Konfucijaus mokymas prieš paslaugų verslą – Kinijoje baigties.
Vertybės keisis po 6 metų?
Kinijoje, ypač provincijoje, jau seniai gyvuoja tradicija ir pareiga rūpintis senais tėvais. Todėl valstybei beveik nereikia mokėti pensijų – vos trečdalis šalies senjorų gauna socialines išmokas, bet jos itin menkos ir nepadeda pragyventi.
Bent jau teoriškai tie jauni kinai, kurie savo gimdytojus atiduoda į senelių prieglaudą, pažeidžia vaikų pagarbos tėvams įstatymą ir nusipelno pasmerkimo ir paniekos.
Bet Xi Zhiyong’as mano priešingai: esą didelė garbė tiems vaikams, kurie savo senolius įkurdina tokioje geroje vietoje kaip jo įsteigta senelių prieglauda.
Kinų verslininkas neabejoja, kad prireiks dar šešerių metų, kol kinų psichika pribręs vertybių pokyčiui.
Ir demografija, regis, – jo naudai. Pirmosios kartos, galėjusios pagal planą turėti tik vieną vaiką, tėvai sensta, ir jaunieji nebežino, kaip jiems pasielgti.
Jiems rūpėjo stojamieji egzaminai į universitetą, studijos užsienyje, o dabar jie patys turi savo vaikus ne tiktai užauginti sugebančius konkuruoti, bet dar ir senus tėvus įkurdinti savo namuose. Todėl juo daugiau suaugę vienturčiai vaikai turi problemų, juo geriau klostosi Xi Zhiyong’o verslas.
Už pinigus – prabangi slauga
Senelių prieglaudą „Cherish-Yearn” jis įkūrė 2008 metais Šanchajuje.
Šis didmiestis – tinkamai pasirinkta vieta, nes beveik ketvirtadalis jo registruotų gyventojų jau perkopė 60 metų.
Verslininkas pastatė milžinišką kompleksą – iš viso 16 pastatų – su ligonine ir plaukimo baseinu.
„Turime didžiulę turtingų garbaus amžiaus žmonių rinką. Kodėl gi neinvestuojame į ją?” – mano Xi Zhiyong’as.
Šiuo metu jo įsteigtoje senjorų prieglaudoje gyvena 830 žmonių. Vienas jų – Zhang Suohong’as.
Jis daugiau nei 500 tūkstančių juanių (214 tūkst. litų) paklojo už tai, kad įsikurtų verslininko Xi Zhiyong’o pastatytuose globos namuose ir trečiadieniais galėtų dainuoti revoliucines dainas ramioje ir saugioje aplinkoje.
Staiga pasijutęs blogai Zhang’as nuspaustų pavojaus skambutį ir į jo kambarį įvirstų trys slaugės. Žinoma, be galimybės traukti revoliucines dainas, jam patinka ir kiti senelių prieglaudos patogumai be malonumai.
„Mes turime daug pinigų”, – neslepia Zhang’as.
Savo seną, per kelis aukštus išsidėsčiusį butą jis su žmona pardavė už 1,5 milijono juanių (646 tūkst. litų), o sudėjus jųdviejų pensiją kas mėnesį susidaro daugiau nei 8 tūkstančiai juanių (3,4 tūkst. litų).
„Taip, Kinijoje mūsų pensijos yra geros”, – šypsodamasis sako Z.Suohong’as.
Bet tai – valdininko, privilegijuoto žmogaus žodžiai. Išimtis iš taisyklės.
Senoliai kelia pavojų?
Kinijoje tūkstantmečius senoliai kaip išminčiai buvo bent jau gerbiami žmonės, o dabar staiga jie pradėjo kelti pavojų.
Praėjusiais metais šalies statistikos valdybos vadovas oficialiai įvardijo du veiksnius, kurie ateityje užkirs kelią nacionaliniam ekonomikos augimui: senstanti šalies visuomenė ir atsainus požiūris į aplinkosaugą.
Bet kaip dar gali sektis tokiai didelei šaliai, jei čia dirba vis mažiau žmonių? Ir kur rasti pinigų pensijoms?
Problema ta, kad Kinija pasens dar iki tol, kol taps turtinga.
Iki šiol Kinijos vyriausybė verčiau investuodavo į tiltų ir greitkelių statybą, o ne į socialinį savo šalies žmonių saugumą.
Dar 1999-aisiais buvo įkurta Nacionalinė senatvės klausimų darbo komisija, bet tik dabar, kaip atrodo, visi Pekine suvokė, jog reikia imtis skubių veiksmų.
Kol kas diskutuojama, ar vyrų pensinio amžiaus nuo 60 metų nereikėtų pailginti iki 65-erių.
Pusė iš loterijos gaunamų pajamų turi būti panaudojamos seniems žmonėms aprūpinti. Naujajame Kinijos penkmečio plane iškelti nauji tikslai: sukurti pensijų sistemą, garantuoti nuolatinius medicininius tyrimus, statyti prieglaudas.
Pramogas pamėgo senatvėje
Z. Suohong’as ir jo žmona Chen Jiamei aplankė 18 prieglaudų, kol beveik prieš trejus metus įsikūrė „Cherish-Yearn”.
Nuo to laiko ponas Zhang’as dainuoja chore, kiekvieną rytą lanko šokių pamokas.
Jo žmona, 77-erių Chen, retsykiais dar žaidžia krepšinį, prieglaudos koridoriumi eina atbulai tokiu būdu stiprindama savo motoriką.
Sutuoktiniai buvo atsisėdę net ant arklio – apsitempę baltas jojikų kelnes ir mūvėdami baltas pirštines.
Ne, pora negali jodinėti, bet to jų prieglaudos reklamos klipui pakako. Sutuoktiniai norėjo parodyti naują garbaus amžiaus žmonių gyvenimo būdą.
Metais už žmoną Chen jaunesnis Zhang’as – į pensiją išėjęs teisėjas.
Senelių globos namuose „Cherish-Yearn” poros draugai yra profesoriai, gydytojai, valdininkai, inžinieriai arba mokytojai, kurių vaikai ar jau ir anūkai įsikūrė Vokietijoje, Havajuose ar studijuoja Harvardo universitete.
Be vaikų kankina vienatvė
Kad jauni kinai pastarąjį dešimtmetį užplūdo Vakarų šalių universitetus – jokia naujiena.
Tačiau dabar emigruoja ir garbaus amžiaus Kinijos milijonieriai. Dažniausiai į JAV arba Kanadą.
Jie nori investuoti užsienyje ir ten nusipirkti naują gyvenimą su švaresniu oru, gerais gydytojais ir geresniu išsilavinimu savo vaikui.
Bet jaunųjų sėkmė reiškia, jog ir senoliai turi apsižvalgyti, kur jiems apsistoti.
Zhang’o vaikus likimas buvo nubloškęs į Singapūrą, bet dabar jo sūnus dirba vadybininku Šanchajuje. Nepaisant to, gyventi su juo sutuoktiniai nenori.
„Gyvendami atskirai jaučiamės laisviau”, – sako Zhang’as.
Jam pritardama Chen priduria, jog Amerikoje tėvai ir vaikai taip pat gyvena atskirai.
Šiai naujai tendencijai Kinijoje apibūdinti jie vartoja amerikiečių sąvoką. „Tuščia senųjų gūžta” – taip dabar vadinami pensininkai, liekantys savo bute, užuot – kaip anksčiau – gyvenę didžiulėje šeimoje.
Buvo net diagnozuotas ir „Tuščios senųjų gūžtos” gyventojų sindromas: depresijos, miego sutrikimai, apetito stoka.
Laikraščiai rašo apie tokius pensininkus ir cituoja jų nuoskauda persmelktus žodžius: „Mano šunys yra artimesni negu mano vaikai.”
Prieglaudoje – skurdas
Valstietė Cai Deying, jeigu jos vaikai nebūtų mirę, niekada nebūtų pagalvojusi, kad jos gyvenimas baigsis Hubėjaus provincijos „Caowu gerovės namų” 8-ajame kambaryje.
Jos vyras iki paskutinės gyvenimo dienos dirbo laukuose. Iš ištuštėjusių namų ją varė brolienė sakydama: „Juk čia niekas nepastebės, kai tu mirsi.”
Tuomet Cai Deying buvo atvežta į plokščią vienaukštį statinį, stūksantį tuopomis apsodintos kaimo gatvės gale. Be jos, čia gyvena apie 30 senolių.
Priešais kambario duris guli siauras plastikinis demblys, panašus į raudoną kilimėlį. Bet kai pasiramsčiuodama bambuko lazdele 80-metė įžengia į savo kambarį, jos laukia tik lova, stalas, kurį apšviečia ant laido pakabinta lemputė, purvinos ir sutrūkinėjusios sienos.
Cai Deying kambaryje nėra praustuvo, todėl jai reikia būti atsargiai, kad nepralietų verdančio vandens kibiro, kurį globos namų tarnautojai kartą per dieną pastato prie jos durų.
Garas tvoskia moteriai į veidą, kai semtuvu ji semia vandenį iš kibiro ir pila į raudonos spalvos termosą, kuriame laiko geriamąjį vandenį.
Tualetas – lauke. Tai – aptvaras šalia kiaulių tvartų. „Caowu gerovės namų” vadovybė augina kiaules, kad senoliai bent jau antradieniais gautų mėsos.
Globos namuose šaižiai nuskambėjus skambučiui atsidaro durys ir senoliai taip greitai, kaip leidžia jų susikūprinę kūnai, pasileidžia per lietaus permerktą vidaus kiemą į valgyklą, kad gautų savo ryžių porciją.
Cai Deying lieka sėdėti ant lovos: valgis jai nešamas į kambarį. Bent jau vienas patogumas, nes čia jokio gydytojo nėra ir ji gauna tiktai tabletes nuo kankinamo klubų skausmo, primenančio daugelį dešimtmečių iš šulinio tampytus tūkstančius vandens kubilų.
Virš kambario durų moteris pakabino savo lobį: tris kumpio nuopjovas, kurias giminaičiai padovanojo kinų pavasario šventės proga.
Bet su jais Cai Deying nešventė. Tomis dienomis, kai Kinijoje visi giminės ir artimieji vėl susitinka, ji viena liko senelių globos namuose.
Savo palto moteris nenusivelka net kambaryje, be to, paslapčia nusipirko elektrinį šildytuvą.
Pastaruoju Cai Deying negali naudotis, nors ji, kaip ir visi šios valstybinės prieglaudos gyventojai, šąla nešildomuose kambariuose.
Svarbiausia – gera širdis
Cai Deying kas mėnesį iš valstybės, kaip ir kiti čia įsikūrę, gauna 55 juanius (23 litus).
Ir tai – sensacija, nes tik 2009 metų pradėtas įgyvendinti Kinijos valstiečių pensijų draudimo projektas.
Už apgyvendinimą globos namuose Cai nieko nemoka. Kinijos valstybė suteikė moteriai paskutinį jos gyvenimo kambarį.
Dėl to jos kaimynas, vilkintis Mao laikų striukę, giria Kinijos prezidentą. Be jo politikos – tai jis nuolatos tvirtina – jie visi badautų.
Bet ar gyvendama šioje prieglaudoje Cai Deying laiminga?
„Taip. Kokį dar turiu pasirinkimą?” – sako moteris.
Zh .Suohong’as džiaugiasi, kad sūnus jį aplanko tris kartus per mėnesį. Duktė pastarąjį rudenį buvo atvykusi net iš Singapūro ir liko keturioms savaitėms.
Vasarą sūnus su tėvais planuoja išvyką laivu į Japoniją.
Zhang’o teigimu, tokia kelionė kainuos 11 tūkstančių juanių.
Jo žmona Chen džiaugiasi, kad duktė jai nuolat siunčia brangius vaistus nuo kaulų skausmų ir kas dvi dienas skambina.
„Esama daug būdų, kuriais vaikai gali parodyti pagarbą savo tėvams. Bet svarbiausia – gera širdis”, – sako Chen Jiamei.
Atžalas paduoda į teismą
Tačiau atsiranda tėvų, norinčių pateikti ieškinį savo vaikų širdžiai pagal 49-ąjį Kinijos konstitucijos straipsnį: „Vaikų pareiga – išlaikyti savo tėvus ir paremti.”
Konfucijaus vertybės taip giliai įsišaknijo kinų visuomenėje, kad jomis remiantis daugelis įstatymų nustato palikuonių uždavinius.
Bet nuo šių idealų šeimos taip nutolo, kad dabar Kinijoje jau nebe naujiena, kad tėvai susitinka su savo vaikais teismo procesų metu.
Kartais kalbama apie pinigus gydymo išlaidoms, kartais – apie senolių buvimo vietą.
Tačiau 80-mečiai dažnai dėl vienišumo eina į teismą ir reikalauja, kad sūnūs ir dukterys, kuriuos jie išaugino ir išauklėjo, rūpintųsi jais, bent jau aplankytų.
Net Kinijos vyriausybė paskubėjo į pagalbą savo tautai: buvo sukurta programa milijonui paklusnių vaikų išauklėti ir jie turi visiems mažiems kinams būti moralinis pavyzdys.
Antai Čongčinge 300 mokinių, stovėdami ilgomis eilėmis, privalėjo atsiklaupti ir savo tėvams viešai mazgoti kojas.
Gal tokios priemonės kada nors duos vaisių: geri sūnūs ir dukterys nuims naštą nuo valstybės. Dėl to net Kinijos penkmečio plane įrašyta: „Vaikų pagarba tėvams turi būti ugdoma.”
Rūpestį pavertė verslu
„Cherish-Yearn” namų direktorius Xi Zhiyong’as nevengia paleisti kritikos strėlių šalies vyriausybės pusėn, kad ji niekada nesirūpinusi senoliais. Jis tai gali sau leisti, nes yra Kinijos komunistų partijos narys.
Jo tėvai priklausė pirmiesiems sūnaus įsteigtos prieglaudos gyventojams – dar iki oficialaus jos atidarymo. Dabar ten įsikūrė uošviai ir pusė giminių.
Vienas straipsnio apie Xi Zhiyong’ą autorių rašė, kad jam teko dešimtis kartų guldyti savo seną, paliegusią motiną į ligoninę, bet jis niekada negalėjo ja rūpintis, nes tuo metu kaip tik būdavo tarnybinėje kelionėje.
Tuomet sūnus nusprendė pastatyti geriausią Kinijos senelių prieglaudą, kad jo tėvai galėtų laimingai gyventi.
Šis straipsnis vadinosi taip: „Pagarbą tėvams parodęs sūnus užsiima verslu”.
Nuo to laiko Xi Zhiyong’o reikalai klostosi taip gerai, kad jis nuolat keliauja verslo reikalais.
