Situacija išties kiek ironiška: Egipte minimos kruvinosios revoliucijos antrosios metinės – 2011-ųjų sausio pabaigoje Egipte kilo masiniai protestai, per kuriuos nuverstas šalies diktatorius Hosni Mubarakas.
Pasiligojęs buvęs lyderis iki šiol laukia galutinio verdikto, už kurį jam gali grėsti mirties bausmė. Valstybės vairą iš H. Mubarako perėmę šalies generolai pamažu jį atidavė į Mohamedo Morsi rankas. Bet kai kurie egiptiečiai jį vadina ne prezidentu, o naujuoju faraonu, netgi blogesniu už H. Mubaraką. Kas jis, Egipto islamiškų jėgų prezidentas?
Tarptautinės politikos žvaigždė
Jis jau sugebėjo kiek nuraminti JAV ir Izraelį dėl pasirinktos krypties, tuo pat metu įbaugindamas daugelį savo tėvynainių.
Tapęs pirmuoju Egipto demokratiškai išrinktu vadovu M. Morsi į savo kabinetą dirbti priėmė ir ne islamiškų pažiūrų žmonių. Jis taip pat ignoravo religinių ekstremistų raginimus apriboti pasaulėžiūrą, pažabojo kariuomenės jėgą ir susilaikė nuo populistinių ekonominių sprendimų.
Norėdamas sustiprinti savo siekį atstovauti visiems Egipto piliečiams, jis net pasitraukė iš Musulmonų brolijos gretų.
Nepaisant kai kurių JAV sunerimti privertusių pareiškimų apie „sionistų sąmokslą”, M. Morsi parėmė trisdešimt trejus metus galiojančią Izraelio ir Egipto taikos sutartį ir mėgino įtikinti Sirijos diktatorių Basharą al-Assadą atsistatydinti. Bet namų fronte jo įvaizdis smukęs.
Siekia įtvirtinti valdžią
Tą pačią dieną, kai Gazoje įsigaliojo susitarimas, M. Morsi įžiebė masinius protestus Egipte, nes išleido skubų dekretą suteikdamas sau daugiau įgaliojimų.
Egipto revoliucionieriai, kurie nuvertė buvusį prezidentą H. Mubaraką, iš karto apkaltino M. Morsi noru sugrąžinti diktatoriaus galias. M. Morsi dekretą panaikino, tačiau pasiūlė, jog skubiai būtų surengtas referendumas dėl neseniai priimtos konstitucijos pakeitimo.
Jos labiausiai prieštaringuose skyriuose dviprasmiškai nustatyta, jog Egiptas bus valdomas remiantis šariato arba islamo teise. Atrodo, kad savo galią švelniai kalbantis ir daug besišypsantis šalies vadovas pasiryžęs įtvirtinti bet kokiomis priemonėmis.
Taikdario įvaizdis
Nors M. Morsi ir turi problemų šalyje, kol kas mėgaujasi tuo, kad tebėra įtakingiausia Artimųjų Rytų figūra. O lyderio įvaizdis Egipte labai svarbus. Koks yra M. Morsi įvaizdis? Ogi taikdario. Jis yra vienintelis žmogus, galintis priversti „Hamas” laikytis taikos susitarimo.
Neatsitiktinai. Mat tarpininkaudamas šiam susitarimui jis prisiėmė atsakomybę už palestiniečių grupuotės veiksmus prieš Izraelį.
Egiptas kartu su Turkija stengiasi padėti tašką žudynėms Sirijoje ir bus pagrindiniai pagalbininkai atkuriant šalį po B. al-Assado pasitraukimo. Ryžtingai nusiteikęs Egiptas gali tapti ir atsvara Irano užmojams.
O M. Morsi valdymas krizės metu gali būti pavyzdys Arabų pavasario ir kitoms šalims, siekiančioms pagerinti savo padėtį islamiškų jėgų demokratijoje. Bet kiek demokratijos yra Egipte? Ar savo gimtinėje M. Morsi gali būti susipriešinusios visuomenės taikdarys?
Arabų pavasario vaisiai
Praėjus 2 metams, kai iš Tuniso kilęs vaisių pardavėjas susidegino gatvėje ir įžiebė Arabų pavasario protestus, Egipte senoji valdymo tvarka buvo nuversta.
Kurti naują sistemą nėra lengva. Daugumoje valstybių islamistų partijos buvo geriau pasirengusios įvesti demokratiją nei liberalios ir nuosaikesnės jėgos, todėl islamistai nesunkiai nugalėjo per rinkimus.
Tiesa, šalies valdymas – ekonominiai klausimai, darbo vietų kūrimas, kova su korupcija, senųjų režimų liekanų panaikinimas – pasirodė sunkesnis, nei manyta.
Sunkiausia užduotis yra apibrėžti naujos valstybės įstatymus. Kaip ir Egiptas, kitos Arabų pavasario valstybės taip pat nori naujos konstitucijos, o Tunise, kaip ir Egipte, nuosaikieji politikai reikalauja turėti svarų balsą šiame procese.
Permainų siekė veltui?
Kol kas Egipto istorija yra pamokoma, parodanti, kad nederėtų rengti naujos konstitucijos. M. Morsi oponentai nėra visiškai be priekaištų: nuo pat pradžių jie buvo užsispyrę ir dažnai isteriškai prieštaravo dėl šalies musulmoniško identiteto išraiškos.
Islamistai, regis, linkę visiškai nepaisyti opozicinių partijų ar šalyse gyvenančių mažumų, kurios dabar netgi baiminasi persekiojimo. Juolab kad M. Morsi parodė nenorą suvaldyti Musulmonų broliją ir išsklaidyti oponentų nuogąstavimus.
Jo veiksmai iškėlė neišvengiamą klausimą: „Ar šis islamistas yra tik netobulas demokratas, o gal būsimasis diktatorius?”
Daugelis ekspertų įsitikinę, kad daugumos šių nesusipratimų Egipte buvo galima išvengti, jeigu tik M.Morsi su savo piliečiais būtų elgęsis pagarbiau. Politinė krizė, kilusi dėl konstitucijos, yra ne tik rezultatas to, ką jis padarė, bet ir ko jis nesugebėjo padaryti.
Jis nenumatė, jog nuosaikesni egiptiečiai jo sprendimą išleisti prieštaringą dekretą supras kaip viršijantį įstatymus.
Jis nepranešė visuomenei, jog tai padaryta siekiant išvengti teismų konstitucijos įteisinimo vilkinimo – patikimas argumentas, nes H. Mubarako paskirti teisėjai vieną kartą jau atsisakė rašyti šį dokumentą.
Jo paskelbimas aiškintas pernelyg paprastai: „Patikėkit manimi – visiems tai tik į naudą.”
Kad ir kokios būtų M. Morsi priežastys išleisti dekretą be jokio perspėjimo, jis suteikė nuosaikesniems egiptiečiams galimybę įrodyti savo tiesas.
Tačiau viskas pasisuko netikėta linkme – nuosaikieji egiptiečiai jau ima prarasti kantrybę ir šalyje kursto naujas revoliucines nuotaikas. Tai parodė ir vakar, revoliucijos minėjimo išvakarėse, kilę audringi M.Morsi priešininkų protestai.
Sulaukęs tokio atsako prezidentas senus H. Mubarako eros veikėjus apkaltino opozicijos kurstymu ir smurto sužadinimu. Ironiška, jog tai skambėjo labai panašiai į diktatoriaus kalbą, sakytą 2011 metų pavasarį, kai jis dėl šalyje kilusios kruvinos revoliucijos kaltino opoziciją.
Jai tada priklausė pats M. Morsi. Tad atrodo, kad posakis „karalius mirė, tegyvuoja karalius” Egipte vėl aktualus. Tik žodį „karalius” pakeitė „faraonas”.
Parengė Julius Sarapinas
