Tačiau tokius karčius juokelius atmetus šalin, Jungtinės Karalystės žiniasklaida, politikai ir teisėsauga su susirūpinimu stebi dar praėjusio dešimtmečio viduryje prasidėjusį ir iki šiol tebesitęsiantį reiškinį: šiaip jau sveikatos problemomis nesiskundžiantys Kremliaus oponentai Londone krinta kaip musės.
Nuo 2006-ųjų šiame juodajame mirusiųjų sąraše atsidūrė tokie disidentai kaip 43-erių šnipas Aleksandras Litvinenka, 44-erių bankininkas Aleksandras Perepiličnas, 52-ejų milijardierius verslininkas Badris Patarkacišvilis.
Dabar prie sąrašo galima priskirti ir oficialiosios Maskvos „viešąjį priešą Nr.1” bei „laukinio kapitalizmo Rusijoje krikštatėvį” 67-erių milijardierių B. Berezovskį. Ar jo mirties priežastys kada nors paaiškės? Tai įdomu ir gausiai rusų turtuolių bendruomenei Jungtinėje Karalystėje.
Priešų sąrašas trumpėja
Tik vienintelio A. Litvinenkos tragiškos baigties aplinkybes britų detektyvai sugebėjo išsiaiškinti iki galo. Nekyla abejonių, kad jį Londono „Millennium” viešbutyje radioaktyviuoju poloniu-210 nunuodijo du buvę KGB darbuotojai – Andrejus Lugovojus ir Dmitrijus Kovtunas.
Abu įtariami žudikai, įvykdę Kremliaus užsakymą, grįžo į Maskvą. Britų Temidė reikalauja jų ekstradicijos, tačiau Rusija kategoriškai atmeta net mintį apie derybas dėl įtariamųjų perdavimo teismui.
Tuo metu tiek A. Perepilično, tiek B. Patarkacišvilio, o dabar ir B.Berezovskio mirtį gaubia spėlionių, sąmokslo teorijų ir pačių neįtikinamiausių versijų ūkas. Ir jis nesisklaido, tik tirštėja.
„Londongrade” – baimė
Ar ilga ir negailestinga Kremliaus ranka jau pasiekė ir „Maskvą prie Temzės”? Ar politinį prieglobstį „Londongrade” susiradę rusų disidentai tebegali jaustis saugūs?
Į tokius klausimus norom nenorom dabar turi ieškoti atsakymo politiškai aktyvūs Vladimiro Putino priešininkai, šimtai kurių per pastarąjį dešimtmetį įsikūrė Jungtinės Karalystės sostinėje.
Iki galo neištirtos aukšto rango disidentų mirtys neprideda optimizmo ir likusiai pasiturinčių naujųjų rusų bendruomenei Jungtinėje Karalystėje.
Ši bendruomenė dabar yra išaugusi bent iki kelių šimtų tūkstančių narių. Būtent todėl Londonas pusiau juokais, pusiau rimtai vis dažniau pravardžiuojamas „Londongradu”.
Mirtis vonioje – savižudybė?
Iš pirmo žvilgsnio B.Berezovskio mirtis, įvykusi prieš savaitę, lyg ir neturėtų kelti didesnių įtarimų. Jo politinė ir finansinė galia tirpo kaip pavasario ledas, jo reputacijai buvo suduotas negailestingas smūgis Londono teismuose, kur jis su trenksmu pralaimėjo savo buvusiam globotiniui, Londono „Chelsea” futbolo klubo savininkui ir naftos milijardieriui Romanui Abramovičiui.
Maža to, jo trečioji partnerė ir dviejų mažamečių jo vaikų motina Elena Gorbunova įšaldė jo turtus.
Britų teisėjai buvusiam turtuoliui per savaitę leido iš banko sąskaitų pasiimti „vos” po 10 tūkst. svarų (apie 40 tūkst. litų). Ši virtinė jį užgriuvusių problemų – asmeninių, finansinių, politinių – įstūmė emigrantą į sunkią depresiją. Jis lankėsi privačioje turtuolių klinikoje „Priory”, gėrė medikų jam išrašytus antidepresantus. Nepadėjo.
Rusų ir arabų milijardierių pamėgtoje Askoto gyvenvietėje, esančioje Berkšyro grafystėje, į vakarus nuo Londono, B.Berezovskis turėjo prabangius namus, 2001-aisiais įsigytus dar kartu su savo antrąja žmona Galina Bešarova.
Juose paskutinius kelis mėnesius jis gyveno vienut vienas, tik su asmens sargybiniu, buvusiu Izraelio slaptosios tarnybos „Mossad” agentu. Anot Berkšyro policijos detektyvo Kevino Browno, būtent šis vyriškis ir rado ant vonios kambario grindų sukniubusį B.Berezovskį.
Vonios kambario durys buvo užrakintos iš vidaus, tad apsauginiui teko jas laužti. Apsauginis taip pat iškvietė greitąją medicinos pagalbą.
Jokio priešmirtinio raštelio 67 metų žydų kilmės rusų oligarchas nepaliko. Tačiau ant grindų gulėjo šalikas.
Lauks tyrimų rezultatų
Britų Vidaus reikalų ministerijos patologų atlikti tyrimai parodė, kad prieš velionį paskutinėmis jo gyvenimo valandomis nebuvo panaudotos jokios cheminės ar biologinės medžiagos, kad jis su niekuo nesigrūmė ir kad nebuvo jokių kraujo pėdsakų.
Tyrėjai beveik tikri, kad B.Berezovskis pasikorė savo vonios kambaryje tarp kovo 22-osios vienuoliktos valandos vakaro ir kovo 23-iosios trečios valandos po pietų Londono laiku. Tiesa, šios išvados – preliminarios. Britų pareigūnai pareiškė, kad galutiniai toksikologijos ir histologijos tyrimai bus baigti ir paviešinti tik po poros savaičių.
Tačiau ši preliminari policijos versija, kad likimo talžomas šešių vaikų tėvas B.Berezovskis palūžo ir nusižudė, neįtikina nei jo šeimos narių bei draugų, nei didžiosios dalies Londone reziduojančių disidentų.
Buvusi jo žmona G.Bešarova, viena pirmųjų atvykusi į savo buvusius namus su dviem jau suaugusiais sūnumis, per šeimos draugus žiniasklaidai perdavė, kad ji skeptiškai žiūri į savižudybės versiją ir yra linkusi manyti, jog buvęs jos vyras buvo pasmaugtas. Abejojančiųjų yra ir daugiau.
Pasikorimo istorija netiki
„Kas iš tikrųjų ten nutiko, aš nežinau. Taip, jis buvo labai depresuotas, prarado visus pinigus. Bet aš jį pažinojau taip gerai, kad galiu teigti: nusižudymo procesas jam būtų buvęs svetimas. Jis tikėjo gyvenimu ir mylėjo jį. Jis taip pat buvo tikintis žmogus”, – aiškino net penkiolika metų su B.Berezovskiu draugavęs lordas Timothy Bellas, buvęs artimas Geležinės ledi Margaret Thatcher patarėjas.
Politinis disidentas, buvęs Maskvos opozicinio judėjimo „Pora!” lyderis, 2007-aisiais Londone politinį prieglobstį gavęs Andrejus Sidelnikovas irgi neabejoja, kad tas B.Berezovskis, kurį jis pažinojo dvylika metų, niekada nebūtų užsinėręs sau kilpos ant kaklo.
„Man įtikinamos tik dvi versijos – žmogus jis jau nejaunas, tad sulaukus 67-erių galėjo atsitikti koks nors ūmus sveikatos sutrikimas. Kita versija: jis buvo nužudytas”, – „Lietuvos rytui” sakė A.Sidelnikovas.
Kas to nužudymo užsakovai ir vykdytojai? A.Sidelnikovas žino atsakymą – Rusijos slaptosios tarnybos. Juk jokia paslaptis, kad V.Putinas ir jo klano žmonės tiesiog patologiškai neapkentė B.Berezovskio.
„Versija, kad jis pats nusižudė, netikiu nė per nago juodymą. Buvau jo geras pažįstamas nuo 2001-ųjų pradžios. Paskutinįkart su juo kalbėjomės prieš mėnesį, kai per vieną Kremliaus kontroliuojamų kanalų buvo rodomas naujas dokumentinis filmas apie Borisą.
Jis į tą pilamą purvą reagavo labai ramiai – jau buvo išsiugdęs imunitetą užsakomajai kritikai. Ne tik aš, bet ir dauguma jo draugų, kurie Borisą pažinojo nuo 1970-ųjų, atmeta savižudybės versiją. Ji naudinga tik Kremliaus šeimininkui”, – sakė A.Sidelnikovas.
Pernelyg daug sutapimų
Vienu papildomų veiksnių, įtikinusių šį disidentą, kad B.Berezovskio mirtis yra anaiptol ne savižudybė, o galimai suplanuotos Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) operacijos dalis, buvo stebėtinai greita ir efektyviai sukonstruota oficialiosios Maskvos reakcija į naujienas iš Berkšyro.
„Juk buvo savaitgalis, kai Rusijos biurokratija poilsiauja. O čia itin mikliai mums iš Kremliaus paskelbiama, kad prieš mirtį B.Berezovskis V.Putinui ranka rašytą laišką atsiuntęs, kad prašęs atleidimo.
Tada staiga Vladimiras Žirinovskis patvirtina – taip, mačiausi su B.Berezovskiu Izraelyje, tikrai jis V.Putino malonės prašo. Dar po kelių minučių atsiranda rusų reporteris, teigęs, kad su B.Berezovskiu gėrė arbatą likus vos kelioms valandoms iki šio mirties ir kad Borisas iš tikrųjų kalbėjęs apie „gyvenimo beprasmybę”.
Man tai primena tokį FST triuką – „pridengimo operaciją”. Kai atliekamas koks nors įtartinas veiksmas, ir iškart žiniasklaida užliejama srove įvairios pusiau tiesos ar atviros dezinformacijos, kuri atitraukia visuomenės dėmesį nuo faktų”, – samprotavo A.Sidelnikovas.
Naudojo nesusekamus nuodus?
Tačiau jei sutiktume su B.Berezovskio šeimos narių ir jo bendražygių versija, kad britų policijos ekspertai klysta ir oligarcho mirtis buvo prievartinė, tuomet kyla nemažai klausimų.
Pavyzdžiui, kaip FST agentai ar jų samdyti žudikai galėjo prasiskverbti pro trijų metrų tvorą ir patekti į tuzinais kamerų ir pustuziniu asmens sargybinių saugomą ruso dvarą? Pasirodo, saugumas irgi buvo iliuzija.
Pirmiausia finansinės bėdos ir pralaimėtas teismo procesas prieš R.Abramovičių per pastaruosius metus taip skaudžiai smogė per B.Berezovskio kišenę, kad jis vietoj turėtų dešimties apsauginių, tarp kurių buvo ir elitinio Prancūzijos užsieniečių legiono buvę kariai, buvo priverstas tenkintis vos vienu asmens sargybiniu. Tai gerokai palengvina bet kokio susidorojimo plano įgyvendinimą.
Beveik prieš du dešimtmečius į Jungtinę Karalystę pasprukęs buvęs KGB agentas Borisas Karpičkovas britų žiniasklaidai užsiminė: vienas būdų, kuriuo rusų slaptosios tarnybos galėjo 2008 metais nužudyti B.Patarkacišvilį ir B.Berezovskį, – nuodai iš natrio fluorido.
„Ši cheminė medžiaga bekvapė ir bespalvė. Ja galima ištepti šratinuką, durų rankeną ar telefoną. Natrio fluoridas gali išprovokuoti širdies smūgį, tačiau jis ištirpsta aukos kūne, ir joks skrodimas jo neužfiksuos”, – teigė buvęs KGB agentas, perėjęs į britų pusę.
Vos prieš dešimtmetį tokios kalbos būtų buvusios atmestos kaip visiška detektyvinių romanų fikcija. Bet po A.Litvinenkos agonijos, trukusios tris savaites Londono ligoninės palatoje, numoti ranka į tokius pareiškimus neskubama.
Kaip žinoma, 2008-ųjų vasarį sveikata iki tol nesiskundęs 52-erių gruzinų milijardierius B.Patarkacišvilis, kuris nepaklausė V.Putino perspėjimo ir tęsė savo draugystę su B.Berezovskiu, buvo surastas negyvas savo angliškame dvare Sario grafystėje būtent po paslaptingo širdies smūgio.
Pats turtuolis bent britų policijai keliskart minėjo, kad bijo užsakomosios žmogžudystės.
Londone dirbantis rusų istorikas ir teisininkas Pavelas Stroilovas, kurį Kremlius paskelbė nepageidaujamu Rusijoje dėl paviešintų Sovietų Sąjungos slaptųjų dokumentų, yra domėjęsis ilgamete NKVD ir KGB veikla likviduojant neparankius žmones užsienyje.
„Maskvos Krasnaja Bogatyrskajos gatvėje jau daugiau nei septynis dešimtmečius veikia vadinamoji Mairanovskio laboratorija. Ji dar turi ir kitų vardų – „Laboratorija 1” arba „Kamera”.
Tai slaptoji nuodų laboratorija. Jai kitados tiesiogiai vadovavo žiaurusis Lavrentijus Berija, o „mokslinis” vadovas buvo Grigorijus Mairanovskis. Metų metais jie eksperimentavo su gulagų kaliniais ieškodami idealaus nuodo: bespalvio ir bekvapio skysčio, kurio neužfiksuotų joks skrodimas.
Mažai kas abejoja, kad ir dabar toje įstaigoje dirbama išsijuosus. Visos tos keistos rusų disidentų mirtys Anglijoje yra daugiau nei vien tik kažkoks fatališkas sutapimas. Juk 44 metų sveiki vyrai nemiršta nei iš šio, nei iš to bėgdami rytinį krosą”, – „Lietuvos rytui” sakė P.Stroilovas.
Šnipas tiki oficialia versija
Tiesa, ne visi rusų disidentai linkę manyti, kad B.Berezovskio gyvybės siūlą perkirpo Kremliaus siųsti agentai.
Vienas iškiliausių rusų disidentų, buvęs dvigubas KGB ir MI5 agentas Olegas Gordijevskis, kuris 2007-aisiais buvo karalienės Elizabeth II apdovanotas Šv.Mykolo ordinu už nuopelnus Jungtinės Karalystės žvalgybai, labai įtariai žvelgia į artimųjų bandymus B.Berezovskį paversti kankiniu kovojant su autoritariniu V.Putino režimu.
„Esu lankęsis tuose namuose, kuriuose mirė B.Berezovskis. Šiek tiek su juo bendravau, nors artimi draugai nebuvome. Man atrodo, kad įsiveržti į tą jo tvirtovę pavieniam žudikui būtų buvę itin sunku.
Britų policijos pateikiama oficiali versija man atrodo įtikinama. B.Berezovskis buvo politiškai ir finansiškai sužlugdytas asmuo. Jis nuo Boriso Jelcino laikų buvo pripratęs gyventi pačiame politinių ir ekonominių intrigų epicentre.
Pamažu jo įtaka blėso ir finansinės galimybės seko. O naujos veiklos, pavyzdžiui, akademinės, kaip dariau aš, jis Anglijoje nesusirado. Gaila, juk jis buvo tikrai gabus taikomosios matematikos atstovas. Tačiau man net nekyla abejonių, kad didžiausią smūgį jis patyrė praėjusių metų rugpjūtį, kai triuškinamai pralaimėjo R.Abramovičiui”, – „Lietuvos rytui” sakė O.Gordijevskis.
Anot jo, esą nėra jokių abejonių, kad tas B.Berezovskio fiasko teisme buvo ne tik R.Abramovičiaus, bet ir V.Putino pergalė. Juk Kremlius gavo progą visam pasauliui sakyti: „Štai, matote, jūs tą oligarchą vadinote kovotoju už demokratiją, o jis tėra melagis ir vagis.”
„Apie velionį negražiai kalbėti netinka, bet manau, kad B.Berezovskis padarė itin svarbią klaidą. Jis jau būdamas čia, Didžiojoje Britanijoje, su V.Putino režimu bandė kovoti chaotiškai taškydamas savo milijonus, kai reikėjo visiškai ko kito.
Jis turėjo atskirti, kur yra jo asmeniniai piniginiai interesai, o kur – demokratinės Rusijos reikalai. Manau, kad jis visada painiojo šiuos dalykus. Dar per anksti kalbėti, kaip B.Berezovskį traktuos istorikai, bet neabejoju, kad jam skirtas paragrafas turės pačių įvairiausių pustonių”, – „Lietuvos rytui” sakė rusų disidentas ir britų žvalgas bei rašytojas O.Gordijevskis.
Beje, įdomu tai, kad vienas pirmųjų užuojautą nusiuntė R.Abramovičius.
„Priimkite mano gilią užuojautą šiuo jums sunkiu metu”, – tokią žinutę per savo atstovą B.Berezovskio artimiesiems nusiuntė ne kas kitas, o R.Abramovičius.
Kai britų policija pareiškė, jog politinis emigrantas Borisas Berezovskis gyvenimą baigė savižudybe, Maskvoje jo draugai ir net priešai nepatikėjo. Bet jau po kokių dviejų trijų dienų nuomonė pradėjo keistis: nuo „Na, negali būti” – iki „O kas jam liko?”
Atliktų apklausų, kur reikėtų laidoti „rusiškąjį Mefistofelį”, kaip jis dažnai būdavo vadinamas, rezultatai buvo beveik vienaprasmiški – Rusijoje. Net Kremlius neprieštaravo, tik išsisukinėjo: jei bus giminaičių prašymas – pažiūrėsime!
Bet tėvynėje jau pasirengę jam atleisti už tai, kas padaryta ir nepadaryta, už realius darbus ir poelgius, už gandus ir prasimanymus.
Beje, likus kelioms dienoms iki mirties B.Berezovskis pareiškė apie sprendimą kurti Rusijos revoliucinę krikščionišką demokratišką partiją. Krikščionišką, nes, kaip sakė oligarchas, „meilė ir laisvė – mūsų partijos ideologinis pagrindas”. Tada tai sukėlė pašaipas.
Rusijos stačiatikių bažnyčia tuojau pat reagavo: „Jis gali sukurti antikristo partiją ir net balotiruotis į šį postą. Jo darbai ir žodžiai, vertinant krikščioniškosios moralės požiūriu, tam suteikia puikų pagrindą”, – pareiškė Rusijos stačiatikių bažnyčios Ryšių su visuomene skyriaus vadovas, protojerėjus Vsevolodas Čaplinas.
„Apie B.Berezovskį sklandė tiek daug mitų. Jis pats kūrė mitus, ir, sprendžiant iš socialinių tinklų, tie, kurie jo nepažinojo, ir dabar apie jį kalba kaip apie velnią su ragais ir uodega”, – sakė vienas autoritetingiausių Rusijos žurnalistų, vyriausiasis radijo stoties „Echo Moskvy” redaktorius Aleksejus Venediktovas.
Išvaizda – apgaulinga
„Komsomolskaja pravda” žurnalistė Galina Sapožnikova prisimena interviu su B.Berezovskiu po jo emigracijos į Londoną: „Jis spindėjo. Erzino, žėrė humorą ir demonstravo fantastišką intelektą. Priimamajame sėdėjo apsukruoliai, netilo telefonai.
Net ir priverstinėje emigracijoje atsidūręs buvęs oligarchas vis dar buvo didis – biuras prikimštas žmonių, jų būriai zujo šen ir ten.
Jis atremdavo mano klausimus kaip kamuoliuką žaidžiant stalo tenisą. Maža to – jis juos nuspėdavo dar prieš išslystant man nuo liežuvio! Nei senatvės, nei nuskurdimo, nei pašlijusių nervų nebuvo nė kvapo!”
„Iškart buvo justi jo inteligentiška kilmė, daugybė perskaitytų knygų, jis buvo tipiškas Maskvos eruditų kartos atstovas.
Jis mokėjo stilingai, elegantiškai rengtis, nusimanė apie gerą virtuvę ir vyną.
Moterys dėl jo tiesiog alpo! Jį įsimylėdavo ir lengvabūdės jaunos merginos, ir patyrusios aukštuomenės ponios. Nors, regis, jo išvaizda netiko meilužio herojaus vaidmeniui. Neaukštas, plikas, gunktelėjęs. Bet nepaprastai žavingas”, – antrino televizijos žurnalistas, buvęs NTV vadovas Jevgenijus Kiseliovas.
Tapo visiems naudingas
Verslininku B.Berezovskis mėgino tapti dar 1981-aisiais. Iš pažįstamo prekių žinovo parduotuvėje „Moskva” paėmė du maišus siriškos patalynės sužinojęs, kad ji brangiausiai parduodama Dagestane, ir nuvyko į Machačkalą.
Kai įkliuvo, atgailavo ir buvo paleistas.
Dar anksčiau B.Berezovskis puikiai apgynė dvi disertacijas apie valdymo problemas. Abi, šiurkščiai tariant, skirtos vienai temai: jei uždavinys sudėtingas, su daugeliu nežinomųjų, kaip jį išspręsti?
B.Berezovskio atsakymas: grynai praktiškai. Būtent „dėl praktikos” jis pirmą kartą ir susikirto. Paskui jį lydėjo sėkmė – perprato svaiginamas verslo ir politikos schemas.
Pavyzdžiui, iš skolų ištempė „AvtoVAZ” sužinojęs, kad jo į užsienį siunčiami „Žiguli” neišperkami net ir už triskart žemesnę kainą nei Rusijos vidaus rinkoje.
Jis pasiūlė sukurti prie gamyklos filialą, kuris grąžindavo į tėvynę neišpirktus automobilius ir juos parduodavo triskart brangiau. Gamykla nepraturtėjo, bet jos vadovai tapo milijonieriais.
B.Berezovskis lengvai prasmukdavo į aukščiausius kabinetus: patekęs į kieno nors priimamąjį, užliūliuodavo sekretores, o paskui pradėdavo skambinti „vertuškėmis” – specialaus ryšio telefonais. „Aš, Berezovskis, skambinu... (nurodydavo specialaus ryšio turėtojo pavardę). Turime idėją...”
Prezidentų „krikštatėvis”
Jo būdavo klausoma net ne dėl to, kad jis skambindavo telefonu, kuris reiškė aukščiausios valdžios atributą.
Tiesiog B.Berezovskio pasiūlymai buvo fantastiškai naudingi pašnekovui. Taip jis įgydavo šalininkų ir partnerių. Taip jis išgelbėjo Boriso Jelcino išrinkimą 1996 metais.
Pirmojo Rusijos prezidento, kuriam vadovaujant žlugo sovietinė ekonomika, o „Sberbank” dingo pusės šalies gyventojų indėliai, reitingai tuomet siekė du procentus.
Labiau nekenčiamas šalyje buvo gal Anatolijus Čiubaisas, privatizacijos už čekius organizatorius.
Bet būtent A.Čiubaisą pasikvietė į pagalbą B.Berezovskis, sukvietęs į Davosą (Šveicarija) tuo metu turtingiausius, bet jau tarpusavyje besivaidijančius verslininkus.
Jie dviese naujai iškeptiems milijonieriams paaiškino artėjantį pavojų – komunistų grįžimą į valdžią ir nurodė išeitį: susivienyti ir perrinkti B.Jelciną kitai kadencijai. Kaip vėliau sakė šie žmonės, niekas, išskyrus B.Berezovskį, nebūtų sugebėjęs jų susodinti prie vieno stalo.
Kituose rinkimuose jis garantavo ir V.Putino pergalę prieš galingą Jevgenijaus Primakovo ir Jurijaus Lužkovo tandemą: B.Berezovskis suvienijo tuos, kuriems buvo naudinga V.Putino pergalė ir visiškai nenaudingas J.Primakovo laimėjimas.
Kai žaidimas buvo baigtas, B.Berezovskis įėjo į Boriso Nemcovo, dabartinio opozicijos politiko, o anuomet vienos parlamentinių frakcijų vadovo kabinetą, ir pasakė: „Oi, kaip tapo nuobodu! Volodią išrinko, viskas sujungta, nežinau, kuo užsiimti.”
„Aš jam atsakiau: Boria, ilgai nuobodžiauti neteks. Jis tau tavo paramos niekada neatleis.” B.Berezovskis nusijuokė, pasakė, kad aš nieko nesuprantu, ir išėjo. Mažiau nei po metų jis jau buvo Londone ir kūrė planus nuversti V.Putiną, kurį vadino didžiausia savo gyvenimo klaida”, – vėliau prisiminė B.Nemcovas.
Valdžia – tik instrumentas
Prieš B.Berezovskį buvo pradedamos baudžiamosios bylos, pagal kurias jis buvo kaltinamas dešimties milijonų valstybės dolerių pasisavinimu. Jis buvo vadinamas mažamečių mergaičių tvirkintoju ir politinių perversmų Rusijoje, Ukrainoje organizatoriumi ir dar Dievai žino kuo. Ir dabar jau sunku suprasti, kuris šių kaltinimų – tiesa, o kuris – politika.
Bet kai beprasmiškai mirė jo bičiulis, kuklus radijo reporteris Ilja Pticynas (sušalo būdamas girtas), B.Berezovskis, einantis aukštas šalies saugumo tarybos sekretoriaus pavaduotojo pareigas, nepastebėtas atvažiavo į laidotuves ir tyliai stovėjo kampe prispaudęs kumštį prie lūpų.
Valdydamas milžiniškus išteklius, turėdamas didžiulę realią ir dar didesnę šešėlinę valdžią šalyje, jis nepasirūpino sukurti savo nuosavo realaus turto.
Išsiskirdamas su žmonomis nepamiršdavo aprūpinti jų, vaikų ir anūkų. Galiausiai jam pačiam nebepakako pinigų net teismo išlaidoms padengti, kai pralaimėjo ieškinį Romanui Abramovičiui.
Mat jis kolekcionavo ne milijonus, o žmones, kurie valdė milijonus, kuriems jis galėjo pasakyti – sumokėk šitam, sumokėk anam, nupirk tą, kita, trečia.
Kai šie žmonės nusisuko nuo jo, praradusio ir valdžią, ir įtaką, jis pasijuto elgeta. Buvo priverstas išstatyti aukcione mėgstamą paveikslą „Raudonas Leninas” ir retą automobilį.
„Jis mylėjo valdžią labiau nei pinigus. Bet ir valdžia nebuvo jam tikslas, o instrumentas, – sakė B.Berezovskį gerai pažinojęs A.Venediktovas. – Jis norėjo įeiti į istoriją kaip atkūręs didžiąją šalį. Nepretendavo į architekto vardą, jam pakako inžinieriaus konstruktoriaus pareigų. Kad šalia B.Jelcino, V.Putino pavardės kur nors mažomis raidėmis būtų parašyta vienintelė pavardė – Berezovskis.
Paskui ši viltis subyrėjo. Neliko nieko, dingo tikslas.”
