Prieš metus Panerių žudynėms skirtoje brošiūroje Varšuva pašiepiamai lietuvius įvardijo žydšaudžių tauta. Tačiau dabar jau Lenkija niršta ant Berlyno dėl panašių kaltinimų lenkams.
Diplomatinis Varšuvos ir Berlyno konfliktas kilo dėl visuomeninės Vokietijos televizijos ZDF sukurto mini serialo „Mūsų motinos, mūsų tėvai”.
Lietuvoje, Latvijoje ir Vokietijoje filmuotas trijų dalių serialas apie penkių bičiulių likimą Antrojo pasaulinio karo metais sulaukė ne tik rekordinio populiarumo, bet ir Lenkijos ambasados protesto.
Ambasadą papiktino režisierių sprendimas parodyti, jog tuometė Lenkijos visuomenė buvo labai antisemitiška, o partizanų organizacija – Armija Krajova (AK) žydų negelbėdavo.
ZDF išplatino apgailestavimą dėl to, jog serialas papiktino lenkus, bet dėl filme parodytų istorijų neatsiprašė. Televizijos vadovybė pareiškė, jog scenarijus buvo pagrįstas tikrais faktais, jį kuriant dalyvavo mokslininkai istorikai, o kūrėjai nesiekė menkinti vokiečių atsakomybės už karą. Bet tai aistrų nenumalšino.
Vokietijoje – liaupsės
Filmo siužetas pagrįstas penkių bičiulių – dviejų brolių kareivių, sanitarės, dainininkės ir jos vaikino žydo Viktoro likimu. Serialą pažiūrėjo 21 milijonas vokiečių ir jis sukėlė didelių diskusijų apie visos tautos atsakomybę už karo padarinius.
Dalis apžvalgininkų kritikavo sprendimą filmo herojų vaidmenis skirti jauniems simpatiškiems aktoriams, nes tai esą galėjo kai kam sudaryti nuomonę, jog nacistai buvo kažkokie kiti, blogieji, vokiečiai.
Dauguma kritikų vis dėlto pripažino, jog režisieriams pavyko parodyti, kad dėl karo tam tikra prasme buvo atsakingi visi visuomenės sluoksniai. Su tokiu požiūriu Vokietijoje, regis, daug kas sutiko – serialas vadintas metų įvykiu ar net paminklu vokiečių motinoms bei tėvams.
Piktinosi ir diplomatai
Filmą kaip melagingą pasmerkė Lenkijos ambasada Berlyne, Lenkijos valstybinės televizijos vadovybė, dešiniosios partijos ir Tautos atminties instituto istorikai. Kritikams labiausiai užkliuvo herojaus Viktoro istorija. Aktoriaus Ludwigo Trepte suvaidintas žydų jaunuolis pabėgo iš traukinio, vežančio į Osvencimo koncentracijos stovyklą, ir miške prisidėjo prie AK partizanų būrio.
Kovodamas su nacistais Viktoras rodo didelę drąsą ir išmonę, bet kai paaiškėja, jog yra žydas, partizanai jį išmeta iš būrio.
„Žydus kariame kaip katinus”, – filme pareiškia vienas lenkų partizanas, o kitas sušunka, jog „miręs žydas geriau nei gyvas”.
Pastarąjį sakinį partizanas Viktorui pasako paklaustas, kodėl būrys negelbėja traukiniu į koncentracijos stovyklą gabenamų žydų.
Lenkijos ambasada protestą nusiuntė ne tik ZDF televizijai, bet ir dienraščiui „Bild”. Už tai, kad filmo recenzijoje parašė, jog antisemitizmas AK buvo labai paplitęs, nes ši partizanų formuotė sutelkė lenkų nacionalistus.
Istorikai kaltinimų neneigia
Nors Lenkijos užsienio reikalų ministerija ir dešinioji spauda serialo teiginius apie AK antisemitizmą vadina melagingais, dalis Varšuvos istorikų pripažino: filme rodomi faktai galėjo būti realūs. Tautos atminties instituto tarybos narys, istorijos profesorius Antonis Dudekas pareiškė, jog AK buvo visokių pažiūrų žmonių, tačiau antisemitiškai nusiteikusių partizanų buvo mažuma.
Vis dėlto profesorius pripažino, jog dalis į partizanus išėjusių dešiniųjų radikalų žydų nekentė ne mažiau kaip naciai.
Antrojo pasaulinio karo muziejaus Gdanske direktorius profesorius Pawelas Machcewiczius priminė nacionalistinių radikalų partijos ONR suburtų partizanų būrių nusikaltimus.
ONR savo ideologiją grindė fašizmu ir rasizmu, tad žudė ne tik okupantus, bet ir kitų pažiūrų partizanus bei kitataučius – žydus ir ukrainiečius. Istorikai priminė AK vado generolo Stefano Groto-Roweckio telegramą, siųstą 1941 m. rugsėjį emigracinei šalies vyriausybei. Telegramoje generolas skundėsi, jog krašte dominuoja antisemitinės pažiūros.
Legendinis diplomatas Janas Karskis, slapta prasibrovęs į žydų getą Varšuvoje ir informaciją apie baisumus nusiuntęs į Londoną, perspėjo, jog „lenkų požiūris į žydus panašėja į vokiečių”.
Priminta, jog JAV istorikas Tomaszas Grossas savo knygose apkaltino lenkus už tai, kad gavę pinigines premijas jie naciams išdavė kelis šimtus tūkstančių žydų ir daugybę patys išžudė siekdami perimti jų turtą.
Amerikietis tvirtina, jog paskutinėje holokausto fazėje Lenkijoje aukų būtų buvę gerokai mažiau, jei ne lenkų antisemitizmas.
Panašiai teigiama ir istoriko Stefano Zgliszczynskio knygoje „Kaip lenkai padėjo vokiečiams žydus žudyti”. Publicistai primena, jog antižydiškas represijas rengė net pokarinė komunistinė valdžia, dėl to dauguma karą ištvėrusių žydų pabėgo į Izraelį.
Antisemitizmo tyrimo centro Berlyne profesorius Wolfganas Benzemas, komentuodamas Lenkijos ambasados priekaištus serialui, pareiškė, jog Varšuvoje antisemitizmas ir dabar yra gajus.
Profesorius nusistebėjo, kad lenkai nesugeba objektyviai vertinti istorijos ir į teiginius, jog jie per karą buvo ne vien aukų pozicijoje, reaguoja nervingai.
