O ką dabar nustebinsi ta armatūra? Dabar tokios „smulkmenos“ kaip sumušti demonstrantai niekas nė į naujienų suvestines netrauks. Dabar „dangiškosios šimtinės“ komplektuojamos kas kelios dienos – abiejose barikadų pusėse („dangiškoji šimtinė“ – per 100 šių metų vasarį Maidane žuvusių žmonių, daugiausia nuo snaiperių kulkų; Maidano gynėjai tradiciškai susigrupuoja „šimtinėmis“, analogiškai kaip kazokai. – Red.). Ir po kiekvienų žvėriškų žudynių atrodo, kad jau viskas, toliau jau eiti nebeįmanoma.
Bet einama vis toliau, ir štai priėjome iki Malaizijos „Boeing 777“, numušto virš Donecko. Žuvo 298 nekalti žmonės, kurių daugelis dar prieš kelias dienas ne tik Donecką, bet ir Ukrainą vargu ar būtų radę žemėlapyje, rašo portalas slon.ru.
Kimų dinastijos pamokos
Tiesiog stebėtina, su kokiu savižudišku užsispyrimu patys įvairiausi autoritariniai režimai nenori mokytis vieni iš kitų klaidų. Visa žmonijos istorija moko bet kurį diktatorių viso labo vienos taisyklės: tu gali daryti kas tik tau šaus į galvą, bet tik šalies viduje. Jokiu būdu nelįsk už jos ribų, ir tada tave paliks ramybėje. Nusisuks, prisidengs akis, reikš susirūpinimą ir numos ranka.
Bet ne, neįmanoma susilaikyti. Po dvidešimties karaliavimo metų karalystė būtinai pasidaro mažoka, ir rankos pačios siekia pieštuko ir pasaulio žemėlapio. O toliau viskas pradeda klostytis ne pagal planą ir greitai baigiasi nuvertimu, pakorimu, savižudybe ar dar kokiu nors negrįžtamu nemaloniu nutikimu.
B.Mussolini tikrai galėjo likti tylus Pietų Europos autokratas ir ramiai sau karaliauti iki natūralios savo mirties kokio 8-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje, turėdamas nelabai mėgstamo, bet reikalingo NATO sąjungininko statusą šaltojo karo metais. Ir niekas nebūtų kabinėjęsis prie jo, fašisto, koketavimo, kaip nesikabinėjo prie Franko ar Salazaro. Bet ne, niežėjo rankos.
Tryliktaisiais valdymo metais gyvenimas jam pasidarė nemielas be Abisinijos (Etiopijos). Vėliau už jos užsikabino Ispanija, Albanija, Graikija, o po poros metelių viskas baigėsi skubiu Gran Consiglio del Fascismo (Didžiosios fašistų tarybos) posėdžiu 1943 metų liepos 25 dieną, kalėjimu ir kabojimu aukštyn kojomis Milano degalinėje.
Ir B.Mussolini anaiptol ne vienintelis, kurį pražudė staigus aktyvumo priepuolis užsienyje. Ko gi negalėjo Argentinos chunta likti valdžioje iki pat XX amžiaus pabaigos, o po to pasitraukti iškėlusi savo sąlygas, kaip padarė Pinochetas? Bet ne, las Malvinas son nuestras (isp. „Malvinai mūsų“. – Red.), ir viskas baigėsi per keletą mėnesių, dar ir suteikiant progą pasėdėti kalėjime.
Arba Saddamas Husseinas, kuriam staiga taip ėmė trūkti visos Irako naftos, kad prireikė dar ir Kuveito, ir jis nusprendė suknežinti savo galvą į betoninę sieną, užuot ramiai sau išgyvenęs iki Arabų pavasario ir taikiai sulaukęs natūralios savo mirties tremtyje.
Niekas nebūtų trukdęs Idi Aminui tiesiogine to žodžio prasme valgyti savo politinių priešininkų dar bent kokius keturiasdešimt metų paeiliui, bet jam atėjo į galvą mintis prisijungti prie savosios Ugandos lopinėlį Tanzanijos.
Pol Potas būtų galėjęs supūdyti ne dvidešimt procentų, bet visus aštuoniasdešimt procentų paklusnių khmerų, jeigu nebūtų davęs valios savo svajonėms užkariauti Mekongo deltą. O Graikijos juodieji pulkininkai, jei ne Kipro avantiūra, būtų galėję valdyti dar keletą metų ir sulaukti senatvės namuose, o ne kalėjime.
Kažkodėl niekas nenori mokytis iš pačios sėkmingiausios diktatorių dinastijos pasaulyje – Šiaurės Korėjos Kimų, o juk tikrai yra ko pasimokyti. Jie devynias galybes kartų plėšė prieš kameras paliaubų sutartis, demonstratyviai sprogdino raketas, siųsdavo žmonijai patį paskutinį korėjiečių perspėjimą, žadėjo paversti Seulą ugnies jūra jau rytoj, o visą likusį pasaulį – tokia pačia jūra vėliausiai po savaitės.
Ir nieko, ramiai sau perduoda valdžią iš tėvo sūnui, iš sūnaus anūkui, niekas jų neliečia, kadangi, nepaisant viso jų despotizmo, Kimams užtenka proto nė per pusę žingsnio nepriartėti prie jokių savo išpūstų karinių grasinimų įgyvendinimo. Kimai supranta, kad išorinės agresijos atveju niekas už juos neužsistos, kad viską padaryti tvarkingai, pagal planą, nepavyks, kad vieną atsitiktinumą seks kitas ir viskas neišvengiamai pasibaigs katastrofa paprasčiausiai vien jau dėl to, kad jokių kitų variantų tokiais atvejais žmonijos istorijoje nenumatyta. Tai supranta netgi Kimai, o Kremliuje kažkodėl ne.
Nenumatytos aplinkybės
Jeigu vasarį, prieš pat Rusijos įsiveržimą į Ukrainą, kas nors būtų priėjęs prie aukštų Kremliaus viršininkų ir pasakęs: vyručiai, jūs parengėte puikų planą, bet pamiršote jame atsižvelgti į tai, jos liepą prie Donecko bus numuštas Malaizijos „Boeing“, vargu ar kas nors būtų pažiūrėjęs į tai rimtai.
Na, kas čia per kvailystės – štai detaliausi planai, viskas aiškiai surašyta, į bet kokius galimus nukrypimus atsižvelgta, žinoma, gali tekti padaryti kokią nors korekciją susidarius nenumatytoms aplinkybėms, bet juk ne dėl kažkokio Malaizijos „Boeing“, numušto virš Donecko.
Bet ką ten vasarį, dar ketvirtadienio rytą nieko panašaus niekam negalėjo šauti į galvą. O dabar iki Kvala Lumpūro nenuskridusio „Boeing“ nuolaužos guli prie Grabovo gyvenvietės, grasindamos Rusijai pačiomis sunkiausiomis pasekmėmis. Galima, aišku, drauge su valstybiniais Rusijos kanalais ir miesto bepročių grupe pamėginti įtikinti save, kad visa tai, kas nutiko, – gudri Ukrainos armijos operacija, sumanyta, kad būtų diskredituoti liaudies kariuomenės pašauktiniai. Bet vis dėlto verta blaiviai vertinti Ukrainos kariškių galimybes. Ką tik jie ištisas savaites šturmavo iš padangų padarytas užtvaras, o čia staiga prasikalė tokio genialaus organizatoriaus daigas.
Kur kas įtikimiau atrodo versija apie atsitiktinę pašauktinių klaidą. Birželio pabaigoje jie užgrobė priešlėktuvinės gynybos pulką, kažkur gavo ZRK (zenitinį raketinį kompleksą) „Buk“, per keletą pastarųjų dienų numušė kelis ukrainiečių lėktuvus. Jokios aiškios organizacijos jie neturi, sprendimus priiminėja neaišku kas, kažką išgirdo, kažką pamatė, nusprendė driokstelėti. Pasirodė – Malaizijos B-777.
O sakyti, kad „Boeing“ neturi skraidyti karo veiksmų rajonuose, nerimta.
Atsidarykite svetainę flightradar.com ir patys įsitikinsite, kaip jie tiesiog šiuo metu puikiai skrenda ir virš Afganistano, ir virš Pakistano genčių teritorijos, ir virš įklimpusios į pilietinį karą Sirijos, ir virš Irako su jo „Irako ir Levanto islamo valstybe“, ir virš Izraelio, kurio dangų raižo „Hamas“ paleisti „Kassam“ sviediniai. Ir niekur nieko nenumuša, nes didesnis kaip 10 kilometrų aukštis laikomas saugiu, o kad tokios galios ginklai nepatektų į nelegalių ginkluotų grupuočių rankas, jie saugomi nepaprastai stropiai.
Iš kur pas Donbaso liaudies armijos pašauktinius atsirado „Buk“, sunku pasakyti. Labai tikėtina, kad Rusija jiems jų netiekė, o jie patys sugebėjo keletą užgrobti vietoje dėl Ukrainos kariškių visiško netalentingumo ir neatsakingumo. Ar mažai Ukrainoje išmėtyta visokių sovietinių ir vėlesnio laikotarpio ginklų?
Bet tai jau neturi ypatingos reikšmės, kadangi patys sukilėliai ten atsirado Rusijai tiesiogiai palaikant. O tai reiškia, kad dabar Rusija tampa teroristinės organizacijos, surengusios vieną didžiausių teroro aktų aviacijos istorijoje, rėmėja.
Maža to, per šį teroro aktą žuvo ne kažkokie ten etiopai ar puštūnai, o vakariečiai: 154 olandai, 27 australai, 26 JAV piliečiai, o taip pat britai, belgai, vokiečiai, kanadiečiai, malaiziečiai, indoneziečiai ir taip toliau (CNN duomenimis, žuvo 189 Olandijos, 44 Malaizijos, 27 Australijos, 12 Indonezijos, 9 Didžiosios Britanijos, 4 Vokietijos, 4 Belgijos, 3 Filipinų, 1 Kanados ir 1 Naujosios Zelandjos pilietis, keturių žmonių kūnai nebuvo atpažinti. Tarp nuolaužų buvo rastas ir amerikiečio pasas-Red.)
O tai reiškia, kad konfliktas Ukrainoje Vakarų pasaulio žmogui jau nebėra tolimas nesuprantamas karas, kur neaišku kas kariauja, neaišku, su kuo kariauja vienoje iš tų daugybės amžinai probleminių „former USSR republics“ (buvusių SSRS respublikų. – Red.). Dabar tai karas, kuriame viena iš šalių nužudė dešimtis europiečių ir australiečių, ir Vakarų vyriausybės bus priverstos imtis ryžtingų veiksmų.
Sveika, blogio ašie
Kas atsitinka valstybėms, kurios dalyvauja numušant „Boeing“, gerai žinoma iš istorijos. Kai SSRS numušė Pietų Korėjos „Boeing“ 1983 metais, tai sukėlė paskutinį ir galingiausią šaltojo karo pliūpsnį, amerikiečių raketų „Pershing“ dislokavimą Vakarų Vokietijoje, draudimą „Aeroflot“ skraidyti į JAV, o Sovietų Sąjunga viso pasaulio, o ir savo piliečių akyse galutinai virto blogio imperija.
Bet tai buvo Sovietų Sąjunga – supervalstybė su uždara, ne rinkos ekonomika, vadovaujanti vienai iš dviejų bipolinio pasaulio stovyklų. Šiam Malaizijos „Boeing“ kur kas artimesnis ne korėjiečių, bet amerikiečių „Boeing“, kurį Libijos teroristai susprogdino virš Lokerbio 1988 metais.
Jau iki tol pulkininko Muammaro Gaddafi režimui buvo įvestos griežtos JAV sankcijos už prisidėjimą prie mažesnio masto teroro aktų – amerikiečiai įvedė embargą prekybai, komerciniams kontaktams ir uždraudė keliones į Libiją dar 1986 metais.
Bet kai 1991 metų pabaigoje tyrimas parodė,kad M.Gaddafi yra prikišęs nagus ir prie Lokerbio, sankcijas jau įvedė Jungtinės Tautos. Tada Libija iš esmės buvo atkirsta nuo išorinio pasaulio – buvo nutrauktas susisiekimas su ja oro transportu, uždrausta parduoti libiams aviacijos techniką, ginklus, įrenginius naftos verslovėms, buvo įšaldyti visi Libijos aktyvai užsienyje.
M.Gaddafi išsilaikė iki 1999 metų. Iki to laiko Libijos BVP, tenkantis vienam gyventojui, lyginant su 1991 metais, sumažėjo daugiau kaip ketvirčiu. Tada M.Gaddafi sutiko išduoti britų teisėsaugai įtariamuosius teroristus, ir JT sustabdė sankcijas. O jau visiškai gyvenimas grįžo į senas vėžes 2003 metais, kai M.Gaddafi, pažiūrėjęs, kaip amerikiečiai per porą savaičių nuvertė Saddamą Husseiną, viską suprato, atgailavo, prisipažino prikišęs rankas prie Lokerbio ir sutiko išmokėti žuvusiųjų artimiesiems kompensaciją – beveik tris milijardus dolerių.
Po to Libijai buvo panaikintos netgi amerikiečių sankcijos, bet nemalonios nuosėdos vis dėlto liko, todėl Arabų pavasario metu Vakarai padarė viską, ką galėjo, kad jau niekuomet daugiau jiems nebereikėtų turėti reikalų su chameleonišku Libijos pulkininku.
O toliau jau Rusijoje prasidėjo visų pasaulio tautų mitologijomis grindžiamo klasikinio siužeto inscenizavimas, kai žmogus, sužinojęs apie nemalonią pranašystę, pradeda daryti viską, kad užkirstų kelią pranašaujamam galui, bet iš tikrųjų tik artina liūdną atomazgą.
Sklinda kalbos, kad būtent vaizdo medžiaga su sumaitotu M.Gaddafi lavonu purve prie Sirto tapo V.Putinui paskutiniu argumentu apsisprendžiant dėl kandidatavimo į prezidento postą trečiajai kadencijai. Paskui jis suvokė įvykius Kijeve kaip savo paties nuvertimo repeticiją ir nusprendė veikti, kad užbėgtų įvykiams už akių.
Paskui buvo Krymas, paskui Donbasas. Ir štai prieita iki „Boeing“, kurį numušė nelegali ginkluota grupuotė, akivaizdžiai Kremliaus remiama. Dabar išeina, kad Donbaso liaudies armijos pašauktiniai – tai jau jokie pašauktiniai, o tarptautiniai teroristai, o Kremlius – jų rėmėjas.
Žinoma, Rusija – ne Libija. Šiaip sau imti ir pamėtyti ant jos bombų nepavyks, o veto teisė Saugumo Taryboje užkirs kelią visuotinėms tarptautinėms sankcijoms įvesti. Bet, kita vertus, čia ir nebūtina, kad prie embargo prieš Rusiją būtinai prisidėtų visos šalys iki vienos, net ir Venesuela su Mianmaru. Čia net Kinijos neutralitetas neišgelbės.
Vakarų šalims, kurių piliečiai žuvo virš Donecko numuštame „Boeing“, tenka maždaug pusė visos Rusijos užsienio prekybos apyvartos. O labiausiai nukentėję Nyderlandai – apskritai didžiausias eksporto partneris.
Tad karas Ukrainos rytuose gali labai greitai baigtis. Ir Rusijai jis greičiausiai baigsis kur kas sunkesnėmis sankcijomis, negu buvo galima tikėtis iš pradžių.
